Šilališkis Stasys Blinstrubas po studijų Didžiojoje Britanijoje ir darbo prestižinėje tarptautinio verslo vadybos įmonėje grįžo į gimtinę ir ėmėsi ūkininkauti. Per kelerius metus energingas vyras tėvų įkurtą ūkį kelis kartus išplėtė ir modernizavo, bet kartu tęsia ir tėvo Stanislovo kadaise pradėtą puoselėti žolių sėklininkystę.

Šilalės rajone, Šiauduvoje, Zita ir Stanislovas Blinstrubai su sūnumi Stasiu yra įregistravę tris ūkius, bet dirba bendrai. Mamos sritis – ūkių buhalterija, finansai, tėvas atsakingas už agronominius sprendimus, o sūnui tenka organizaciniai, vadybiniai reikalai, plėtros ir technikos klausimai. Ūkiuose dirba dar keturi samdomi darbuotojai.

Kiekvienas ūkis turi savo kryptį: vienas – javų, rapsų ir sėklinių žolių, kitas – ankštinių augalų (pupų, žirnių), trečias – kmynų. Bendri pasėlių plotai šiuo metu perkopė 800 ha, nors prieš kelerius metus tėvų ūkis neužėmė nė 200 hektarų. „Plėtėmės ir dėl to, jog siekėme, kad būtų ekonomiška, kad visiškai išnaudotume technikos pajėgumus“, – sako Stasys.

Vyresnysis S. Blinstrubas yra profesionalus agronomas, anuomet ilgus metus dirbęs Tauragės ir Šilalės rajonų kolūkiuose. Jau tuomet jam teko įvaldyti žolių sėklininkystę. Griuvus kolūkinei sistemai, Blinstrubų šeima ieškojo įvairių pragyvenimo būdų. Kurį laiką vertėsi daržininkyste. Nuosavos žemės turėjo labai mažai, gal penkioms šeimoms teko dalytis vienu traktoriumi, gautu už pajus. Nors ir nelengva buvo, pamažu ūkis plėtėsi, o ilgametę agronominę patirtį Stanislovas pritaikė – žolių sėklininkystę plėtoja vos ne nuo savarankiško ūkininkavimo pradžios. Tuo laiku žolių sėklų labai trūko. Šilalė – gyvulininkystės kraštas, daugeliui besikuriančių ūkių teko atnaujinti pievas, ganyklas. Tad buvo didžiulis žolių sėklų poreikis.

Per kelis dešimtmečius pasitaikė ir sunkesnių periodų, kai rinkoje žolių sėklų paklausa krito, tačiau šios mėgstamos srities Blinstrubai neatsisakė, o dabar į ją vis daugiau gilinasi ir į ūkininkavimą pasinėręs sūnus. Ūkis turi oficialų sėklininkystės ūkio statusą. Auginamos eraičinsvidrių, tikrųjų eraičinų, daugiamečių ir vienmečių svidrių, motiejukų, raudonųjų ir baltųjų dobilų sėklos.

Sėkliniai žolių pasėliai ūkio sėjomainoje užima 20–30 procentų. Kai kurias daugiametes sėklines žoles galima auginti ir trejus, ketverius metus.

Stasys pabrėžia, kad daugiametės žolės yra puikus priešsėlis, po jų labai gerai auga kviečiai ir kiti augalai. Įrengiant naujus žolynus, jų sėklos įsėjamos kaip įsėlis pavasarį dažniausiai į vasarinius javus. Galima sėti ir iš rudens vienas. Tačiau, pasak Stasio, patogiau ir ekonomiškiau žoles sėti pavasarį, nes ūkis turi sėjamąją, kuri gali paruošti žemę ir sėti vienu metu tiek pagrindinę kultūrą, tiek įsėlį, be to, dar išberti ir trąšų. Įrengus sėklinį žolyną, pasak ūkininko, kelerius metus yra ką kulti, atsižvelgiant į žolių rūšį ir produktyvumą. Toliau nuo ūkio gamybinės bazės esančiuose laukuose stengiamasi pasėti tokias žolių rūšis, kurias galima vienoje vietoje auginti ilgiau.

Iš viso Blinstrubai augina keliolikos rūšių augalus. Be žolių, į sėjomainas įeina įvairūs javai (žieminiai ir vasariniai kviečiai, avižos, vasariniai miežiai), avižų ir vikių mišiniai, peliuškos, žieminiai rapsai, pupos, žirniai, kmynai. Naujuose laukuose pirmiausia sėjami tam pakantūs vasariniai rapsai. Pasak Stasio, šiuo metu rajone labai mažėja gyvulininkystės ūkių, jie atsisako veiklos, tad įdirbami nauji plotai – tai senos ganyklos. Dirvožemių našumas irgi nėra aukštas: vyrauja nuo 30 iki 40 balų. Daug rūgščių dirvų, kurias tenka kalkinti. Atliekami agrocheminiai dirvų tyrimai, į jų rezultatus atsižvelgiama skaičiuojant trąšų normas.

Skirtingiems augalams taikomas ir skirtingas žemės įdirbimas – vienur ariama, kitur užtenka giluminio skutimo.  Sprendžiama pagal lauko būklę, priešsėlius, būsimus augalus ir kt.

Giria lietuviškas veisles

Beveik visos ūkyje auginamos žolių veislės yra lietuviškos: pavyzdžiui, eraičinsvidrės Punia, tikrieji eraičinai Alanta, daugiametės svidrės Alduva, motiejukai Dovas, raudonieji dobilai Vyčiai ir kt.

Pradinę dauginamąją veislinę medžiagą Blinstrubų ūkis gauna iš Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto, už veisles sumoka licencinį mokestį.

„Labai palaikome lietuvišką žolių selekciją, nes tikrai matome skirtumą tarp mūsiškių ir užsienietiškų veislių. Nors yra derlingesnių įvežtinių veislių, bet pagal atsparumą ligoms, iššalimui, iššutimui vietinės pranašesnės. Esame išbandę įvairių užsienietiškų veislių ir kalbame iš patirties“, – pabrėžia ūkininkas.

Užaugintas įvairių veislių sėklas ūkis paruošia iki galutinio produkto – sutaruotas, su etiketėmis, su Valstybinės augalininkystės tarnybos išduotais sertifikatais parduoda pievas, ganyklas atsinaujinantiems ūkininkams. Dalį sėklų nuperka didelės sėklininkystės įmonės, dažniausiai – eksportui.

Stasys pasidžiaugia selekcininkų pasitikėjimu – ūkis gauna aukščiausios kategorijos pradinę dauginamąją veislinę medžiagą ir ruošia vadinamosios superelitinės kategorijos žolių sėklas. Jos tinka toliau dauginti kitiems sėklininkystės ūkiams. „Yra labai aukšti daigumo, švarumo standartai, ir mums pavyksta juos pasiekti“, – sako augintojas.

Sunkiausias ir atsakingiausias darbas

Ko reikia, kad užaugtų kokybiškos sėklinės žolės? Pasak ūkininko, viskas prasideda nuo dirvos paruošimo. Norint, kad žolių sėklos vienu laiku tolygiai subręstų, jos, visų pirma, turi būti tinkamai pasėtos. Svarbu ir tręšimas. Sėklinius žolynus, siekiant aukšto derlingumo potencialo, rekomenduojama purkšti ir herbicidais, fungicidais, augimo reguliatoriais.

Šiemet augintojai planavo žolynams naudoti augimo reguliatorius, tačiau dėl brangių trąšų mažino tręšimo normas, todėl poreikio purkšti augimo reguliatoriais nebuvo.

Fungicidų kol kas žolynams irgi neteko naudoti, nes, pasak Stasio, lietuviškos veislės itin gerai prisitaikiusios prie mūsų klimato, atsparios ligoms. Pasėliai stebimi, nebuvo taip, kad ligos labai stipriai augalus pažeistų. Be to, jeigu nepertręšiama, žolės būna atsparesnės ligoms.

Bene sunkiausias darbas – kulti žolynus. Kombainas į jų laukus išvažiuoja pirmiausia, nes žolės subręsta liepos pirmoje pusėje, o per sausras – net birželio pabaigoje.

Pasak Stasio, viena vertus, tai labai gerai, nes lengviau organizuoti javapjūtės darbus. Kita vertus, kuldami žolynus ir tvarkydami jų sėklas ūkio vyrai labai pavargsta, nes tai itin įtemptas laikas: dieną kuliama, vakare, naktį tenka prižiūrėti sėklų vėdinimo, džiovinimo procesus. Žolynai dažnai būna pagulę, o tai irgi sunkina darbą. Pasak Stasio, pati sudėtingiausia žolių sėklininkystės dalis – džiovinimas, nes nukultos sėklos būna gana drėgnos (apie 25 proc.), neslankios, pilamos greitai kemšasi, negalima leisti joms sukaisti, negalima džiovykloje perkaitinti, nes liks nedaigios, o tokių nebus kur panaudoti (tuo tarpu grūdus, net ir nedaigius, galima sunaudoti pašarams). Įprastos grūdų džiovyklos žolių sėkloms apdoroti netinka.

„Kuliant žolynus būna bemiegės naktys. Jeigu per kelias valandas sėklų nepradedi vėdinti, džiovinti, visų metų darbas nueis veltui. Atsigauname, kai su kombainu išvažiuojame į javų laukus, nes daug lengviau“, – sako ūkininkas. Jis priduria: nors žolynai labai gerai sėjomainai ir darbų subalansavimui, bet juos auginti gana rizikinga. Prinokusios kai kurių rūšių sėklos jautrios išbyrėjimui, ypač motiejukai, atrodo, kad bekuliant tiesiog akyse byra. Iš hektaro išeina apie 1 t paruoštų žolių sėklų.

Sandėlyje beveik visus metus vienas ūkio darbuotojas ruošia sėklas. Čia labai daug ir rankų darbo. Kadangi yra keliolika Žolių sėklų valymo įranga skirtingų sėklų rūšių ir viską norisi labai kokybiškai padaryti, tai tenka daug dėmesio tam skirti.

Kvepiantys kmynų pasėliai – ir bitėms

Kmynus, kaip ir sėklines žoles, Blinstrubai augina daug metų. Šiemet pirmamečių ir antramečių kmynų plotas ūkyje siekia apie 50 ha, auginama lietuviška veislė Gintaras. Seniau juos sėjo vienus, dabar dvimečiai kmynai įsėjami kaip įsėlis į kitus augalus, labiausiai pasiteisina – į žirnius, peliuškas ar pupas.

Kmynų derlingumas nepastovus. Vidutiniškai išeina apie 1 t/ha jau paruoštos produkcijos. Gana sunkus, imlus energijai ir laikui jų valymas. O šiaip kmynus auginti nesunku, nes jokių augalų apsaugos priemonių praktiškai nereikia.

Sūnus pabrėžia, jog tėvas yra ir bitininkas. Kai kmynai žydi, laukas jau iš tolo maloniai kvepia, o priėjus arčiau tiesiog dūzgia nuo bičių. „Auginame ir rapsus, kur bitės taip pat lankosi. Nors rapsus labai puola kenkėjai ir dažnai tenka naudoti insekticidus, tėvas, jeigu reikia rinktis, purkšti ar ne, pirmenybę teikia bitėms ir nepurškia“, – paaiškina sūnus.

Rinka banguoja

Šiuo metu sėklinės žolės ir kmynai, palyginti su javais, rapsais, ankštiniais, nėra pelningiausia sritis. Ypač banguota kmynų paklausa: kartais ji labai išauga, o kartais – sumenksta. Kainos irgi labai svyruoja. Kai už kilogramą kmynų supirkėjai anuomet mokėdavo, berods, 7 litus, tai jie atrodė „auksinė kultūra“ ir daugelis augintojų juos sėjo. Išsiplėtus kmynų plotams, kaina kelis kartus sumažėjo. Perėjus prie eurų situacija panaši: 1 kg kmynų kaina iš pradžių buvo perkopusi 2,5 Eur, o pernai net 1 Eur nesiekė.

„Žolių kainos irgi išliko nepakitusios, o grūdų ir rapsų kainos pakilo“, – skaičiuoja Stasys. Tačiau apleisti šios srities Blinstrubai neplanuoja. Pasak jų, augalų rūšių įvairovė, žvelgiant iš ilgametės patirties, padeda stabilizuoti ūkio pajamas.

„Ūkyje negali blaškytis pagal vienų metų rezultatus. Žiūrime į perspektyvą, mums žolės patinka ir dėl sėjomainos, dėl darbų pasiskirstymo, kad kasmet nereikia sėti, galima aprūpinti sėkla aplinkinių rajonų gyvulių augintojus“, – teigia Stasys. Be to, ūkyje suformuota atitinkama infrastruktūra – įranga, sandėliai. Būtų neprasminga atsisakyti ilgamečio įdirbio.

Maloniausia veikla

Aktyviai ūkininkauti Blinstrubų sūnus Stasys pradėjo nuo 2015-ųjų. Baigęs finansų ekonomikos ir apskaitos bakalauro studijas Didžiojoje Britanijoje, Velse, Svonsio universitete, po to laimėjęs įstaigos „Versli Lietuva“ skelbtą konkursą pagal aukšto lygio tarptautinių vadybininkų ugdymo programą „Sparnai“, dvejus metus dirbo keliose verslo įmonėse, buvo atsakingas už jų produktų eksporto skatinimą, daug važinėjo ir po Lietuvą, ir į komandiruotes užsienyje. Teko įgyti metalo gaminių, ekologiškų grūdų, mineralinio vandens eksporto sričių patirties. Metalas buvo parduodamas į Skandinaviją, grūdai – į Nyderlandus, Vokietiją, vanduo – į Kiniją, Pietų Korėją, Saudo Arabiją. Nors darbas buvo įdomus, tačiau jauną vyrą labiausiai traukė gyvenimas kaime ir ūkininkavimas.

„Tėvai net nenorėjo manęs į ūkį priimti, nes jiems atrodė, kad turiu geresnę veiklą, „su kostiumu, po visą pasaulį skraidau“. Tikrai, tuo darbu nesiskundžiau, ir patiko, ir sekėsi. Bet per atostogas parvažiuodavau į ūkį padėti ir jausdavau, kad ilsiuosi. Ir taip buvo nuo pat mokyklos laikų. Studijuodamas irgi vasaromis per darbymečius talkinau tėvams. Ir dabar nejaučiu jokio lažo, nėra tokios dienos, kad nenorėčiau užsiimti ūkio reikalais. Žinojau visuomet, kad anksčiau ar vėliau norėsiu sugrįžti į ūkį, nors, aišku, smagu pakeliauti, su naujais žmonėmis susipažinti“, – apie pasirinkimus pasakoja Stasys.

Blinstrubų šeimoje ūkininkauja ir viena iš dviejų Stasio seserų – Alma Kazlauskienė – su vyru Tomu turi įkūrusi gyvulininkystės ūkį Šilutės rajone.

Tęsiasi ir graži Blinstrubų šeimos tradicija vyrams suteikti Stanislovo vardą. Jaunasis Stasys su žmona prieš pusmetį irgi susilaukė atžalos, tad klausimų, kokį vardą sūnui užrašyti, nekilo. Ir tai jau – penktoji Blinstrubų vyrų šiuo vardu karta. Beje, jaunieji tėveliai pasidomėję sužinojo, kad per paskutinius metus Lietuvoje nė vienam kūdikiui nebuvo suteiktas Stasio vardas. Tėvams ir seneliams būtų džiaugsmo, jeigu jaunosios Blinstrubų kartos atžala ateityje pratęstų nelengvą, bet prasmingą žemdirbio kelią.