Kauno rajono ūkininkas Virginijus Paulauskas apie 100 ha augalininkystės ūkyje dirba vienas, net per javapjūtę pats ir kulia, ir grūdus iš laukų veža. Sako, technikos daug jam nereikia, o ši, gerai prižiūrima, naudojama ilgai.

Ūkininkauti tėviškėje Pagynėje Virginijus Paulauskas pradėjo 2004-aisiais, perėmęs 40 ha mamos ūkį. Pasinaudodamas jaunojo ūkininko įsikūrimo ir investicijų į žemės ūkio valdas parama įsigijo žemės ūkio technikos: suomišką Valtra traktorių, pakabinamą 4 korpusų vartomą Gregoire Besson plūgą ir pakabinamą pneumatinę Gaspardo sėjamąją, turinčią ir žemės dirbimo funkciją. Paskui nusipirko naudotą kratiklinį John Deere kombainą, 15 t keliamosios galios sunkvežimį, investavo į „Pasvalio agrodilerio“ gamybos purkštuvą, Rauch trąšų barstomąją. Visos šios mašinos ūkyje naudojamos lig šiol. „Dirbu vienas, tad užtenka vieno traktoriaus, jų nekolekcionuoju, ir technikos turiu tiek, kiek reikia darbams atlikti. O renkantis techniką pirmiausia reikia atsižvelgti į ūkio galimybes“, – tarsteli ūkininkas.

Tiesa, Virginijus dar turi ir gana tvarkingai atrodantį pirmąjį mamos ūkio traktorių Belarus, sukomplektuotą su priekiniu krautuvu, kurį vadina kiemo traktoriumi. Naudoja jį daugiausia krovos darbams, pvz., trąšoms į barstytuvą pakrauti, sėkloms iškrauti.

Atvykus į ūkį, akį patraukia ir kieme stovintis mažytis ryškus Smart automobilis. Virginijus juokiasi, kad tai jo džipas, kuriuo ir po miestą, ir po laukus važinėja, ir priduria, kad šis iš stambaus ūkininko įsigytas automobilis jam kelia ypač geras emocijas, patogu privažiuoti visur, kur tik reikia.

„Kauno rajone nėra tokių kelių, kuriems įveikti reikėtų džipo. Mano galva, tai tik įvaizdžio reikalas. Nesu prieš juos nusistatęs, bet man to nereikia. Turiu šiek tiek kitokį požiūrį į dydžius, norus. Kalbant apie taršą, pirmiausia visų akys krypsta į žemės ūkį, kaip daugiausia teršiantį, o kodėl miestas nepradeda nuo savęs ir nesėda ant dviračių, prie mažesnių automobilių vairo? Taip ir parkavimo problemų bus mažiau, ir aplinkai geriau“, – į šiuo metu itin aktualią problemą ir stereotipinį požiūrį į ūkininkus, kaip pagrindinius teršėjus, dėmesį atkreipia pakaunės ūkininkas.

Pamažu keičia žemės dirbimo technologiją

Augina V. Paulauskas žieminius kviečius ir rapsus, žirnius, salyklinius miežius, sėja garstyčių sėklai. Dar pernai augino grikių, kad turėtų sėklos tarpinių augalų mišiniams sudaryti, bet šiemet nesėjo, nes sunku juos nuimti, nusprendė geriau sėklos nusipirkti. Ne vienus metus augino ir kmynus – buvo pirmasis šių dvimečių augalų augintojas Kauno rajone.

„Mokiausi juos auginti bandymų ir klaidų metodu, bet daugiausia iššūkių kildavo dėl pesticidų. Lietuvoje kmynų pasėlių priežiūrai registruota mažai cheminių produktų, nors labai sunku susitvarkyti su ramunėmis pasėliuose ir didelę įtaką derliui daro laukų apsikrėtimas skleročiais. Be to, ir pati rinka labai jau banguota – supirkimo kainos nuo 2,5 iki 0,5 Eur/kg svyruoja“, – priežastis, kodėl nusprendė atsisakyti kmynų, vardija ūkininkas.

Didžiąją dalį naudmenų sudaro žieminiai augalai. Šį sezoną V. Paulausko laukuose derlių brandina 45 ha žieminių kviečių ir 20 ha rapsų, taip pat 21 ha salyklinių miežių, 11 ha – žirnių, 1 ha – garstyčių sėklai. Žalinimo užskaitai sėja tarpinių pasėlių mišinius, sudarytus iš grikių, garstyčių, žirnių. Nuėmęs derlių, tarpinių augalų sėklas trąšų barstomąja išbarsto į ražienas, kurias paskui sekliai suskuta, taip įterpdamas ir posėlio, ir pabirų sėklas. Nors turi plūgą, tačiau naudoja jį mažai, pavyzdžiui, pernai į artą dirvą sėjo tik žieminius rapsus, mat jiems reikia žemę giliau išdirbti, o pirmenybę teikia minimaliam dirbimui, tad ir tarpinių augalų laukus pavasarį tik skuta ir iš karto sėja.

„Turiu suvokimą, kad žeme reikia rūpintis ir ją prižiūrėti, tad vis didinu ankštinių kultūrų plotus, sėju tarpinių pasėlių mišinius, nepalikdamas rudenį plikų laukų. Palieku neapsėtus tik tuos probleminius laukus, kurių ražienose varputis labai plinta, todėl būtina naudoti glifosatus, tačiau šiemet ir jų jau nebus“, – tvaraus ūkininkavimo, mažinant žemės dirbimą ir cheminių produktų naudojimą, svarbą supranta ūkininkas, nors priduria, kad be trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimo ūkininkavimo neįsivaizduoja. „Nesu nusistatęs prieš ekologinį ūkininkavimą, visada sakau, kad turi būti galimybė rinktis, tačiau esu įsitikinęs, kad toks mažas ūkis kaip mano negali sau leisti nuostolingai dirbti, o trąšos, chemija, naudojama laiku, tikslingai, neviršijant normų, leidžia išvengti nuostolių. Juk jų ir moksliniai tyrimai atliekami, o nieko draudžiamo nenaudojame“, – sako Virginijus.

Norėdamas visai atsisakyti arimo, galvoja ateityje įsigyti noraginį skutiklį ir dirbdamas 15 cm gyliu kartu pasėti rapsus, tačiau artimiausi investiciniai planai – nauja sėjamoji, nes turima senoji itališka, Virginijaus žodžiais, jau labai pavargusi, be to, ja ne visas kultūras galima sėti, pvz., netinka pupoms, nes sėjos gylio neišlaiko.

„Domėjausi įvairiomis sėjamosiomis, bet dar dėl pačios technologijos abejoju: ar geriau rinktis universalią, ar skirtą sėti tiesiai į ražieną. Šiuo metu esu nusižiūrėjęs dviejų gamintojų mašinas, tik visa bėda, kad kainos labai kandžiojasi. Viena jų – prancūzų gamintojos „Sky“, kita – čekų „Farmet“. Pastaroji yra universali, turi minimalų dirbimą ir jos priimtinesnė kaina. Šio gamintojo 4 m darbinio pločio sėjamoji dabar siūloma už 52 tūkst. eurų, o štai už prancūzišką 3 m pločio mašiną prašoma net 10 tūkst. eurų daugiau“, – svarstymais dalijasi ūkininkas.

Plėstis nemato galimybių ir prasmės

Per beveik dvidešimt savarankiško ūkininkavimo metų žemės ūkio valdas padidinęs iki 100 hektarų, iš kurių 60 ha sudaro nuosava žemė, V. Paulauskas daugiau plėstis negalvoja. „Kauno rajone ūkininkauti ankštoka ir daugiau plėstis galimybių nėra, juolab kad stengiuosi su kitais ūkininkais gražiai sugyventi. Be to, ir prasmės nematau, nes nespėčiau vienas visų darbų laiku atlikti, reikėtų našesnės technikos, o tai jau susiję su didelėmis investicijomis, kurių mažas ūkis negali sau leisti. Man užtenka, esu patenkintas tuo, ką turiu“, – tikina ūkininkas, pristatantis save žmogumi-orkestru.

Vienintelė Virginijaus darbuotoja – ūkio buhalteriją tvarkanti žmona Skaistė, dirbanti ir audito įmonėje Kaune. Jo teigimu, žmona – miesto žmogus, todėl nei su žemės ūkiu, nei su technika nedera ir pašaukimo tam neturi. Ūkininkas ypač didžiuojasi dviem savo dukromis – gabiomis ir gerai besimokančiomis moksleivėmis, kurių ateities žemės ūkyje nemato. „Ūkininkavimas – mano pasirinkimas. Man patinka tai, ką darau, o vienas iš ūkininkavimo privalumų tas, kad niekas ant sprando nesėdi, darbo laiko ir kokybės nereguliuoja. Kol kas neblogai sekasi vienam su viskuo susidoroti, pavyksta uždirbti, nes darbuotojų nesamdau, technikos nelaužau, pats ja dirbu ir prižiūriu, svarbiausia, kad sveikata nesušlubuotų“, – sako Virginijus.

Nors paprastai dauguma ūkininkų per javapjūtę ieško pagalbininkų, kad pavyktų kuo greičiau derlių sudoroti, Virginijus visus darbus atlieka vienas ir įvardija tai kaip tam tikrą sportą. „Nusitempiu su traktoriumi priekabą, į kurią įsimetu dviratį, tada juo grįžtu ir nusivarau sunkvežimį, vėl grįžtu su dviračiu, sėdu į kombainą ir važiuoju į laukus dirbti“, – ramiai ir su šypsena apie javapjūtės darbus pasakoja ūkininkas. Didžiulis privalumas, kad didžioji dalis ūkio laukų plyti netoliese, o toliausi – tik už 5–6 kilometrų.

Daugiausia grūdus iš laukų veža sunkvežimiu, nes juo daug greičiau ir patogiau nei traktoriumi su priekaba. Kadangi neturi džiovyklos, stengiasi nekulti drėgnesnių kaip 17 proc., nors pastarieji metai buvo palankūs ir kūlė tik sausus grūdus. Iš laukų parvežtą derlių pila į ventiliuojamus bokštus, įrengtus po stogu. „Tuo metu, kai juos pirkau, dar niekas nežinojo, ką su jais daryti, ir tik tokia pasiūla buvo. Tad teko stoginę statyti, vėliau ir pastatą, bet kuriuo atveju bokštas – patogiausias ir pigiausias būdas grūdams laikyti“, – įsitikinęs V. Paulauskas.

Sandėliuoja jis iki 300 t grūdų, maždaug tiek pat parduoda ir iš karto per javapjūtę: samdo transportą grūdams, pirmiausia – parduotiems pagal išankstines sutartis, iš ūkio išvežti, nors buvo laikas, kai ir pats grūdus į elevatorių veždavo. „Neturiu dabar tiek sveikatos ir laiko eilėse stovėti. Įsivaizduokite tokį grafiką: iki 10 val. vakaro lauke kuli, tada keliesi pusę keturių ryto, kad išvažiuotum ir į eilę prie elevatoriaus stotum, o grįžęs – vėl į laukus. Kai savaitę taip padirbi, norisi, kad palytų“, – juokiasi Virginijus.

Paprastai pagal išankstines sutartis jis parduoda apie 60 proc. derliaus, iki 30 proc. jo fiksuoja žiemą, kitą pusę – pavasarį. Likusią dalį laiko bokštuose ir parduoda tada, kai supirkimo kainos tenkina. Šią žiemą iš anksto pardavė 100 t kviečių už 235 Eur/t, nors dabar jie superkami gerokai didesne kaina. „Jau pralošiau apie 15 tūkst. eurų, tik visa laimė, kad dar neužfiksavau didesnio kiekio, nes tada praradimai būtų gerokai didesni“, – atsidūsta ūkininkas.

Pernai pasėlius draudė – pirmą kartą per visą savo ūkininkavimo istoriją. Sako, norėjo išbandyti ir pamatyti, kaip draudimo sistema veikia, tačiau iš karto susidūrė su keletu dalykų, kurie jam nepatiko. Pirma, kad reikia drausti visus pasėlius, nors didžiausia rizika būna dėl rapsų, kad prieš pat javapjūtę jų kruša neiškultų. Antra, kad standartiškai pasėlių draudimo sutartis sudaroma penkeriems metams

„Gerai, kad laiku pastebėjau, kur parašą dedu. Jei nebūtų sutikę sutarties vieniems metams sudaryti, būčiau nebandęs ir nedraudęs. Sumokėjau 3 000 eurų, nors kompensavimo neprireikė. Dėl ramybės drausti pasėlius gal ir verta, ypač dideliems ūkiams, iš anksto fiksuojantiems didelius kiekius, kad galėtų išmokomis bent įsipareigojimų nevykdymo baudas sumokėti, tačiau ir tai reikia gerai paskaičiuoti“, – svarsto V. Paulauskas.

Sėja tik sertifikuotas sėklas ir derliais nesiskundžia

O štai žemės ūkio augalų sėklai V. Paulauskas netaupo – kasmet įsigyja ir sėja tik sertifikuotas. Pasak jo, tokio sprendimo naudos net kelios: pirma, nereikia pačiam sėklos beicuoti ir ruošti, o tam dar ir patalpas reikia turėti, antra paskata – dalies sertifikuotos sėklos įsigijimo išlaidų kompensavimas, o svarbiausia – užtikrintai gaunamas didesnis derlius.

Tad ir derliais pakaunės ūkininkas nesiskundžia. Vidutiniškai kulia apie 8,5–9 t/ha kviečių, o rekordinis derlius siekė 11,5 t/ha, 6–8 t/ha – miežių, 4,5 t/ha – rapsų. Tiesa, pastarųjų metų sausros derlių, ypač vasarojaus, sumažino, tačiau, Virginijaus žodžiais, katastrofos nebuvo. Pavyzdžiui, praėjusių metų žieminių kviečių derliaus vidurkis siekė 7,5 t/ha, rapsų – 3,2, miežių – 4,2, žirnių – 3,5 t/ha.

Didelio galvos skausmo šiemet ūkininkas neturėjo ir dėl kelis kartus pabrangusių trąšų, nes jų įsigijo dar rudenį geromis kainomis, tad šiuo atžvilgiu šie metai jam niekuo nesiskiria nuo kitų. „Nors šiaip žemės ūkyje vienodų metų niekada nebūna, kasmet vis kiti iššūkiai, tad tenka nemažai improvizuoti ir galvoti, kaip su turimais ištekliais susitvarkyti. Kad veikla būtų pelninga, reikia ne tik daug žinių, bet ir sėkmės. Nors esu pavargęs ar būna sunku, žiūrint į savo laukus, širdis džiaugiasi, jei jie gražūs, tvarkingi. Manau, kad tą jaučia kiekvienas žemdirbys“, – sako Virginijus Paulauskas.