03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2022/07
Modeliuoti ūkio pažangą – visai įkandama užduotis
  • Dr. Irena KRIŠČIUKAITIENĖ, dr. Aistė GALNAITYTĖ, dr. Virginia NAMIOTKO LSMC Ekonomikos ir kaimo vystymo institutas
  • Mano ūkis

Sukurtas matematinis žemės ūkio gamybos optimizavimo modelis, kurio pagrindas – „Microsoft Excel“ programa. Kad jis veiktų, reikia įdiegti „Solver“ papildinį. Modelį naudoti nesunku. Suvedus teisingus duomenis, rezultatai gaunami itin greitai.

Šiuo instrumentu ūkininkai gali modeliuoti ir analizuoti savo ūkio veiklos rezultatų pokyčius, kintant vidiniams (žemės plotui, darbuotojų skaičiui, augalų ir gyvūnų rūšims, produktyvumui ir kt.) ir išoriniams (žemės ūkio produkcijai, materialių ir energijos išteklių kainai, paramai, mokesčių dydžiui, aplinkosaugos ir administraciniams veiklos ribojimams ir kt.) veiksniams. Išoriniai kintantys veiksniai lemia ne tik naujas galimybes, bet ir ribojimus, su kuriais susiduria kiekvienas žemės ūkio produkcijos gamintojas. Kintant vidiniams ir išoriniams veiksniams, būtina nuolat ir nuosekliai analizuoti šalies ūkių žemės ūkio gamybos veiksnius ir rezultatus.

Norint įsigyti modelį ar pasikonsultuoti dėl jo naudojimo, reikia kreiptis į Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto Tvarių maisto sistemų skyriaus mokslininkus, kurie šį modelį ir sukūrė.

Ypač aktualu mišriems ūkiams

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2020 m. duomenimis, 58 proc. šalies ūkių yra mišrūs. Tokią kryptį dauguma žemdirbių renkasi, siekdami išvengti neigiamos įtakos gamybos rezultatams dėl įvairių žemės ūkio produktų kainų ir paklausos svyravimų rinkoje, taip pat dėl nepalankių gamtinių sąlygų, kurios lemia augalų derlingumą.

Ūkininkavimo tipų veiklos rezultatų analizė rodo, kad mišrios gamybos ūkiai, palyginti su specializuotais, gauna panašų pelną (su parama), skaičiuojant vienam hektarui žemės ūkio naudmenų. Tačiau, skaičiuojant vienam standartiniam darbuotojui, jo tenka beveik 3 kartus mažiau, palyginti su javų ir rapsų ūkiais. Mišrių ūkių darbuotojai prasčiau apsirūpinę gamybos priemonėmis, todėl jų darbo našumas mažesnis – nuo javų ir rapsų ūkių skiriasi 2,4 karto.

Analizuojant mišrių ūkių veiklos rezultatus kyla klausimas, ar jie visada panaudoja vidaus rezervus produkcijos apimtims ir pelnui didinti, ar pakanka žinių ieškoti optimalios gamybos struktūros, kad būtų gaunamas didžiausias pelnas. Į šiuos klausimus operatyviai ir tiksliai galima atsakyti tik išsprendus ūkio optimizavimo uždavinį. Prieš tai darant, būtina užpildyti duomenų pildymo formą. Keisdamas duomenis ūkininkas gali sukurti keletą ūkio gamybos modelių ir iš jų pasirinkti tinkamiausią.

Gamybos optimizavimą sudaro penki etapai

Visų pirma, nustatoma tikslo funkcija. Modelis padeda kiek įmanoma padidinti pelną arba sumažinti išlaidas. Šiuo atveju pasirinktas pirmas variantas. Antra, renkama informacija apie ūkių gamybinius (plotą, derlingumą, gyvūnų skaičių ir jų svorį, primilžį iš karvės ir kt.) ir ekonominius (kainą, išlaidas, paramą ir kt.) rodiklius. Be to, pateikiami tokie normatyviniai duomenys, kaip sėklų, mėšlo ir darbo sąnaudų poreikis.

Apskaičiuojant ūkio pajamas, augalai, kurių produkcija parduodama, įvertinami faktine pardavimo kaina, o naudojami tolesnėje gamyboje – pagal šalies rinkos vidutinę kainą. Žoliniai augalai vertinami pagal auginimo išlaidas.

Trąšų, augalų apsaugos produktų, sėklos, technikos priežiūros ir atnaujinimo, degalų, tepalų, elektros, darbo pagal sutartį, technikos draudimo, žemės nuomos ir mokesčių, sumokėtų palūkanų, ūkio valdymo ir kitos išlaidos įtraukiamos, apskaičiuojant kiekvieno augalo gamybos išlaidas. Savos gamybos organinių trąšų vertė į išlaidas neįtraukiama, bet joms priskiriamos su mėšlo tvarkymu ir paskleidimu susijusios išlaidos. Pagrindinis uždavinio sprendimo tikslas – grynasis pelnas, tad, apskaičiuojant išlaidas, įvertinamas ir ūkio narių darbas. Išlaidos apskaičiuojamos kiekvieno augalo hektarui ir gyvuliui.

Nustatant pašarų poreikį kiekvienai gyvulių grupei, atsižvelgiama į jų produktyvumą ir galimybę jį didinti tuo laikotarpiu, kuriam formuojamas optimizuotos gamybos modelis. Pagal tai, remiantis rekomendacijomis, kiekvienai gyvulių grupei nustatomas pašarų racionas ir apskaičiuojamas vidutinis metinis pašarų rūšių poreikis, išskiriant savos gamybos pašarų apimtis.

Kiek sėklos reikia vienam hektarui, nustatoma atsižvelgiant į jos ir dirvožemio kokybę, siektiną augalų derlingumą.

Augalų hektaro išauginimo darbo laiko norma nustatoma įvertinus ūkio apsirūpinimo technika lygį, sklypų dydį ir išsidėstymą, atstumą tarp jų, gamtines sąlygas, augalų derlingumą. Darbo valandos kaina apskaičiuojama pagal Lietuvos vidutinį darbo užmokestį.

Vidutinės metinės išlaidos gyvuliui apskaičiuojamos kiekvienai gyvulių grupei atskirai. Į išlaidas, tiesiogiai susijusias su gyvulininkystės produktų gamyba, įtraukiami pirkti pašarai, medikamentai, veterinarinės paslaugos, gyvulių sėklinimas, jų draudimas ir kt. Savos gamybos pašarų vertė išlaidoms nepriskiriama. Taip pat apskaičiuojamos gamybos išlaidos, tiesiogiai nesusijusios su gyvulių rūšimis, t. y. gamybinių pastatų, įrangos, technikos priežiūros, degalų, elektros, šildymo, darbo pagal sutartį, nuomos mokesčių, sumokėtų palūkanų, pastatų ir ūkio valdymo.

Trečiajame etape nustatomi apribojimai tam, kad nebūtų nukrypstama nuo ūkininkavimo logikos, pelną kiek įmanoma didinant tik matematiniais metodais. Apribojimai įvedami „Microsoft Excel“ programos papildinyje „Solver“. Mišraus ūkio gamybos optimizavimo modelyje galėtų būti tokie apribojimai:

  • augalų plotas ir gyvulių skaičius gali turėti tik teigiamas reikšmes;
  • visų ūkio pasėlių suma lygi žemės ūkio naudmenų plotui;
  • planuojant pasėlių struktūrą, paisoma sėjomainos reikalavimų, numatant mažiausius ir didžiausius augalų plotus.

Be to, formuojant ekonominį-matematinį modelį, atsižvelgiama į galvijų bandos struktūrą, skirtingų jų grupių proporcijas (pvz., koks turi būti santykis tarp karvių ir telyčių, tarp karvių ir veršelių ir t. t.). Tai atliekama remiantis zootechnika ir konkrečiomis gamybos sąlygomis.

Kiekvienu atveju ūkininkas pasirenka individualius parametrus pagal išorinius ir vidinius veiksnius. Iš išorinių veiksnių paminėtini konkretūs paramos reikalavimai, iš vidinių – ūkininko manymu reikalingi plotai dėl turimų išteklių.

Ketvirtasis etapas apima optimizuojamą ūkį apibūdinančių rodiklių matematinių sąryšių (funkcijų, lygčių, nelygybių) visumą. Tai modelio pagrindinė dalis, kuri pateikia optimizuotus gamybinius, ekonominius ir socialinius rodiklius.

Penktajame etape lyginami faktiniai ir optimizuoti rodikliai: pelnas, pardavimo pajamos, bendroji produkcija, gamybos išlaidos, darbo sąnaudos ir parama.

Įvertinus ūkio duomenis matyti, kad ūkis, pakeitęs gamybos struktūrą, galėtų pasiekti geresnių ekonominių rezultatų su beveik tokiomis pat darbo sąnaudomis.

Gamybos optimizavimo uždavinys skirtas ūkiams, siekiantiems gauti maksimalų pelną, taip pat žemės ūkio įmonių vadovams, specialistams, konsultantams, žemės ūkio mokyklų dėstytojams. Naudingos medžiagos jame ras ir būsimi ūkininkai, studijuojantys žemės ūkio mokslus ir ateityje ketinantys steigti arba perimti tėvų šiuo metu plėtojamus ūkius.