Ūkyje pagamintų pašarų kokybė, jų valdymas lemia gyvulio augimą, imunitetą ir sveikatingumą. Pašarai gali būti kokybiški, bet svarbu ir tam tikru laiku juos tinkamai paduoti. Gyvuliai klaidas sunkiai atleidžia, tad verta prisiminti pagrindines jų šėrimo taisykles.

Pirmiausia ūkininkas turi sau atsakyti į klausimą, dėl ko laiko galvijus: vien tam, kad jie išgyventų, nes labai myli gyvulius, ar kad duotų ekonominę naudą?

Gyvuliai pripranta prie įvairaus raciono ir užauga, bet nesilaikant svarbiausių taisyklių neįmanoma pasiekti optimalaus paros priesvorio, o žvelgiant į skerdeną negalima atskirti, ar ji mėsinio, ar pieninio galvijo. Problemų atsiranda ir iš didelės meilės – norisi palepinti gyvulį, kad jis gražiai atrodytų. Bet kai karvė dėl to negali pati apsiveršiuoti, tai įrodo, kad jos racionas buvo netinkamas.

Atskiroms gyvulių grupėms reikia skirtingų racionų. Tai pasakyti lengviau nei padaryti, nes gyvulių šėrimas – kūrybinis darbas, kartais tenka gerokai pasukti galvą, kad augintiniai duotų maksimalią naudą. Todėl būtina pasirūpinti kokybiškais pašarais, skaičiuoti racionus ir pritaikyti juos pagal galvijų amžių ir paskirtį.

Nustatyta, kad mėsinių galvijų skerdenos kokybė, augimo tempai ir kiti rodikliai labai priklauso (50–57 proc.) nuo galvijų mitybos ir pašarų kokybės. O visa kita – nuo genetikos, galvijų veislės ir laikymo sąlygų.

Žoliniai ir koncentruotieji pašarai

Šalyse, kur labai gerai išvystyta mėsinė galvijininkystė, pagrindinę pašarų dalį sudaro ganyklų žolė ir žoliniai pašarai. Mėsinius galvijus geriau ganyti ganykloje nei šerti nupjauta žole. Ganydamiesi jie ėda tiek žolės, kiek nori, be to, daugiau juda ir per parą nueina 6–6,5 kilometro.

Tvartiniu laikotarpiu galvijai šeriami daugiamečių žolių, kukurūzų silosu ir kitais silosuotais pašarais, koncentratais.

Šienas taip pat geras mėsinių galvijų pašaras. Itin daug jo ruošia Prancūzijos augintojai, nes šioje šalyje yra geros sąlygos. Lietuvoje kokybiškam šienui ruošti sąlygos ne visada palankios, todėl geriau gaminti vytintos ar nevytintos žolės silosą.

Žolių silosas – geras ir pigus mėsinių galvijų pašaras. Lietuvos sąlygomis geras silosas pagaminamas, kai nevytintoje žolėje yra apie 22 proc., o vytintoje – apie 35–40 proc. sausųjų medžiagų (SM).

Koncentruotieji pašarai mėsinių galvijų racionuose, nelygu gyvulių grupė ir auginimo sistemos, naudojami ribotai, dažniausiai, kai taikomos intensyvios ir pusiau intensyvios galvijų auginimo technologijos. Koncentratai beveik nenaudojami, kai galvijai auginami ekstensyviai, nebent penėjimo pabaigoje, jeigu gyvuliui trūksta svorio.

Karvėms žindenėms koncentratų duodama tik būtinu atveju tvartiniu laikotarpiu. Prieaugliui iki nujunkymo jų kartais tenka duoti papildomai – tai lemia karvės pieningumas.

Galvijams iki 1 m. amžiaus, taikant intensyvias auginimo sistemas, kai silosuoti pašarai yra geros kokybės, duodama maždaug po 2 kg koncentratų, šis kiekis didinamas, jeigu silosuotiems pašarams trūksta maistinių medžiagų. Juos patartina įmaišyti į pašarus, kad su kiekvienu kąsniu gyvulys gautų vienodus pašarus – tada daugiau jų suėda, geriau pasisavina ir virškina.

Galvijams geriausiai tinka traiškyti miežiai, kvietrugiai, kviečiai, ankštinių augalų grūdai, sojos, rapsų išspaudos ir rupiniai.

Sudarant pašarų balansą, būtina apskaičiuoti, kiek ūkyje reikia sukaupti šieno, siloso ir koncentratų.

Kiek reikės pašarų, lemia:

• laikomos bandos struktūra;
• galvijų auginimo sistema;
• sukauptų pašarų kokybė ir tvartinio laikotarpio trukmė.

Maisto medžiagų turi būti pakankamai

Mėsinių galvijų pašaruose turi būti pakankamai energijos, baltymų, vitaminų ir mineralų. Atsižvelgiant į mūsų šalies sąlygas, mėsiniams galvijams tinka įvairūs pašarai:

• ganyklų žolė ir žalieji pašarai;
• šienas ir žolių silosas;
• kukurūzų silosas ir silosuoti cukrinių runkelių griežiniai;
• maisto pramonės liekanos;
• visaverčiai pašarai mėsiniams galvijams;
• koncentratai;
• sojos, rapsų ir kitų aliejinių kultūrų išspaudos ir rupiniai;
• baltymų, vitaminų, mineralų papildai ir premiksai.

Kukurūzų silosas yra labai geras mėsinių galvijų pašaras. Vakarų Europoje jis plačiai naudojamas taikant intensyvias mėsinių galvijų auginimo sistemas. Penimi galvijai kukurūzų silosu gali būti šeriami iki soties nuo 2 mėn. iki skerdimo. Tik koncentratuose, kurie duodami su kukurūzų silosu, turi būti pakankamai baltymų ir mineralų. Tai ypač svarbu galvijams iki 1 metų.

Kukurūzų silosas ypač tinka penimiems galvijams, tik reikia turėti pašarų maišytuvą, kad būtų galima silosą sumaišyti su žoliniais pašarais, šienainiu. Turi būti balansas tarp angliavandenių (krakmolo) ir baltymų (juos galima gauti iš žolinių pašarų, taip pat iš grūdų, bet tai brangiau kainuoja).

Kiek penimiems buliukams reikia maisto medžiagų, kad gautume gerą paros priesvorį?

Jeigu gyvuliui reikia 1 kg baltymų, tai tiek jis turi ir gauti. Jeigu duosite 700 g – jis išgyvens, bet 1,5 kg paros priesvorio neužaugins. Jeigu ištirtuose žoliniuose pašaruose, iš kurių gyvulys gauna daugiausia baltymų, jų yra 10–11 proc., o racione jų reikia 14–15 proc., turime pridėti žirnių, pupų, rapsų ar kitų baltyminių priedų – gyvulio neapgausi.

Auginant mėsinių veislių prieauglį mėsai, iki 1 metų amžiaus 100 kg gyvulio masės reikia 2,3–2,7 kg raciono SM ir 26– 50 MJ apykaitos energijos (AE), vyresniems nei metų – atitinkamai 1,9–2,2 kg ir 17,2–20,8 MJ apykaitos energijos.

Jei priesvoriai nedideli, iki 1 m. amžiaus 1 kg raciono SM turi būti ne mažiau kaip 98 MJ apykaitos energijos ir 90–95 g virškinamųjų baltymų.

Siekiant didesnių priesvorių, l kg raciono SM turi būti atitinkamai 103 MJ apykaitos energijos ir 95–100 g virškinamųjų baltymų. Žalių baltymų dalis raciono sausojoje medžiagoje turėtų sudaryti 11,8–12,5 ir 13,5–14 proc., žalia ląsteliena – 25–27 ir 23–25 proc., krakmolas – 12–13 proc., cukrus – 5,5–6 ir 6–7,5 proc., žali riebalai – 2,8–3,2 procento.

Auginant prieauglį mėsai, būtina užtikrinti, kad 1 kg raciono sausųjų medžiagų būtų:

• 6,3–6,6 g kalcio;
• 4,4–4,9 g fosforo;
• 3,2–3,4 g sieros;
• 5–5,2 g valgomosios druskos.

Mikroelementų reikia tiek pat, kaip ir veislei auginamam prieaugliui. Karotino 1 kg raciono SM turi būti 20–22 mg, vitamino D – 0,45–0,48 tūkst. TV, vitamino E – 26–29,5 mg.

Prieauglį rekomenduojama šerti per parą 2–3 kartus. Šeriant tris kartus, gyvuliai suėda daugiau žolinių pašarų ir tam pačiam priesvoriui gauti reikia mažiau koncentratų.

Norint gauti vidutinius mėsai auginamo prieauglio priesvorius tvartiniu laikotarpiu, pagal maistingumą rekomenduojama tokia raciono struktūra:

• stambieji pašarai – 25–35 proc. (šeriant intensyviai – 20–25 proc.);
• sultingieji pašarai – 35–45 proc. (35– 40 proc.);
• koncentruotieji pašarai – 30–35 proc. (38–48 proc.).

Rekomenduojama pašarų struktūra:

• pagrindiniai pašarai (atsižvelgiant į auginimo sistemą) – 60–80 proc.;
• koncentruotieji pašarai – 20–40 proc.

Vienam gyvuliui per metus reikia:

• šieno – 650–950 kg;
• šiaudų – 150–300 kg;
• žaliųjų pašarų – 3 300–4 200 kg;
• siloso – 2 800–3 400 kg;
• koncentratų – 340–1 100 kg.

Pašarų tyrimai – kam jų reikia?

Kokybiškų pašarų pagaminti kartais nepavyksta dėl oro sąlygų. Bet gyvulius šerti reikia ir tuomet juos šeriame tuo, ką turime. Juk šitiek ritinių prigaminta, vis tiek reikės sušerti, kad ir kokios kokybės jie būtų. Todėl kyla klausimas: tai kam tirti pašarus?

Vis dėlto būtina žinoti, kuo šeriame gyvulius, kiek ir kokių maisto medžiagų yra pašaruose. Kokie parametrai per maži ar per dideli? Kokių priedų reikėtų?

Ką reikia tirti:

• svarbių maisto medžiagų koncentraciją;
• sausąsias medžiagas;
• apykaitos energiją;
• baltymus (žalius ir virškinamuosius);
• pelenus;
• mineralus;
• ląstelieną;
• mikotoksinus.

Tarkime, ištyrus pašarus matyti, kad juose per daug ląstelienos – tokie pašarai, regis, labiau skirti kūrenti. Bet tai aukso vertės žindenių 1–2 mėnesius iki veršiavimosi pašarai. Svarbu, kad juose nebūtų per daug pelenų (ne daugiau kaip 9 proc.). Bet būna atvejų, kai tiriant pašarus pelenų randama ir 6, ir 12, ir 18 procentų.

Iš paties augalo irgi ateina pelenai, nes tai yra mineralinės medžiagos – tokių gali būti 4–6 proc., o jeigu jų randama didesnė dalis, tai yra šalutiniai dalykai – kitaip tariant, žemės.

Kartais vien priėjus prie tranšėjos ar pragręžus ritinį juntamas specifinis kvapas – sugedusio sviesto. Jeigu tokius pašarus pačiupinėjus plikomis rankomis jų neįmanoma nuplauti, jau ir be laboratorijos galima pasakyti, kad jame yra sviesto rūgšties. O ji atsiranda dėl klostridijų, kurios į pašarus patenka su žemėmis. Sviesto rūgštis pereina per placentą, pažeidžia vaisių. Veršelis gimsta silpnas, neturi žindimo reflekso, būna pažeistos kepenys.

Jeigu silosas kaista, vadinasi, jis nekokybiškas, nelabai skanus ir gyvuliai jo mažiau suės. Jei mažiau suės – nebus nei priesvorių, nei sveikatingumo. Labai dažnai tokiame silose ar šienainyje randama daugiau įvairių mikotoksinų, kurie pirmiausia silpnina žindenių, veršelių imunitetą, blogina augimo spartą ir gyvybingumą.

Būtina gaminti tik kokybiškus pašarus. O ką gaminti – šieną, silosą ar šienainį, lemia ūkio specifika, laukai, technika.