Ateitis priklauso duomenis renkančiam ir apdorojančiam ūkiui. Tai darydami gauname vertingų pamokų. Lygindami savo ir kitų ūkių duomenis galime matyti, kokioje vietoje esame, koks mūsų potencialas, išsiaiškinti, kokie sprendimai duoda didžiausią naudą, rasti spragas. Taip didiname ūkio konkurencingumą ir klestėjimą.

Gera žinia, jog analizuojantis duomenis ūkis gebės geriau numatyti būsimus iššūkius, proaktyviai į juos reaguoti, todėl geriau pats suvaldys rizikas ir būsimą atlygį, mažiau vietos paliks savieigai arba požiūriui „kaip Dievas duos.“

Duomenys – tai kapitalas, padedantis susitelkti į rezultato siekimą, o ne „gaisrų gesinimą“. Duomenis reikia įdarbinti ūkio naudai.

Ko negalima pamatuoti – to negalima kontroliuoti

Dauguma Lietuvos ūkių turi labai vertingus įrankius duomenims rinkti ir jau dabar juos renka galvijų veislininkystės informacinėje sistemoje, taip kontroliuodami bandas, ir bandos valdymo programose. Svarbiausia duomenis atsakingai kelti į sistemą, juos nurodyti kuo tikslesnius, kad gautume svarbią informaciją apie produktyvumą, brokavimą, vaisą ir kt. Deja, šie duomenys vis dar nėra tinkamai panaudojami.

Antras svarbus žingsnis yra duomenų apdorojimas. Tai suteikia svarbių žinių, apdorotus duomenis galima panaudoti tiek kasdienėje veikloje, tiek priimant ilgalaikius sprendimus.

Kadangi ūkyje viskas yra susiję tarpusavyje ir kiekvienas rodiklis veikia kitus rodiklius, duomenis apdoroti būtina kartu, visus. Pašarų kokybė turi įtakos raciono sudėčiai; racionas, bandos valdymo rodikliai – pieno kiekiui ir pelningumui, gyvulių sveikatai.

Pašarinių žaliavų kainoms pakilus į rekordines aukštumas, išaugo ir šėrimo savikaina. Tačiau pieno kaina taip pat keičiasi. Kainos daugiau ar mažiau svyruoja nuolat. Sumažėjus pieno kainai, ūkiai natūraliai siekia piginti šėrimą, kai pieno kaina didėja – didinti pieno kiekį.

Kaip sužinoti, kokius gausime rezultatus, kaip jie atrodys bendrame kontekste ir tarp kitų ūkių, ar uždirbs ūkis iš to? Kiek pieno vertėtų melžti ir kada ūkis dirba pelningiausiai? Kaip išnaudojamas bandos potencialas ir kokie veiksniai jį riboja? Atsakyti į klausimus gali padėti iš praktinės patirties sukurti duomenų analitiniai modeliai, naudojami kaip pagalbiniai įrankiai: bandos duomenims įvertinti, naudojant informaciją iš produktyvumo kontrolės ir bandos valdymo programos, ir ūkio ekonomikos analizės modelis, įvertinantis šėrimo kainos ir pajamų už pieną įtaką ūkio pelningumui.

Duomenys padeda planuoti

Remdamiesi sukurtomis programomis įvertiname, kokios sudėties bandą laikome, išsiaiškiname jos stipriąsias ir silpnąsias vietas. Tai padeda rasti, kas riboja pieno kiekį, trumpina karvių ilgaamžiškumą ir kt. Išsiaiškinę bandos problemas, sudarome jų sprendimo planą, pavyzdžiui: somatinių karvių gydymas ir prevencija, reprodukcijos, ketozių suvaldymas, neproduktyvių karvių identifikavimas – galbūt dalį jų verta brokuoti.

Rekomenduojama išlaikyti ne ilgesnį nei 180 d. laktacijos laikotarpį. Tai padės užtikrinti didesnį ir stabilesnį pieno kiekį, nes įdarbinsime natūralią karvių fiziologiją pieno piko potencialui išnaudoti.

Tinkamiausias pirmo veršiavimosi amžius, kai telyčia tampa melžiama karve, yra 22–24 mėnesiai. Jei veršiuojasi vėliau, vadinasi, bus papildomų auginimo išlaidų, problemų ir mažesnė produkcija vėliau.

Reikia įvertinti ir bandos valdymo rodiklių įtaką pelningumui – tai gali parodyti papildomą bandos potencialą, jei aptiksime ir ištaisysime tam tikras problemas.

Naudodami dinaminį šėrimo racionų skaičiavimo modelį, įvertinsime pašarus, karvių racioną ir poreikių atitikimą, laikymo sąlygas. Apskaičiuosime šėrimo kainą, ūkyje užaugintus pašarus, grūdus, silosą taip pat įvertinsime pinigais – rinkos kaina.

Turime reguliariai apžiūrėti ir fiksuoti bandos duomenis, pokyčius ir progresą. Sekti bendrojo pelno (pajamos už pieną atėmus pašarų kainą) kitimą. Žinodami šiuos duomenis, galime planuoti pašarų ruošimą, šėrimą, produktyvumą, pelningumą, ūkio plėtrą ir bendrai efektyvumą.

Tvarumas ir pelningumas: viskas labai susiję

Verslinės pienininkystės esmė – pieno gamybos optimizavimas. Todėl būtina atskleisti genetinį karvės potencialą ir kuo labiau pailginti jos produktyvų gyvenimą. Ar galima tai suderinti su tvarumo idėjomis?

Veršelis ar telyčia naudoja resursus (pašarų, tvarto vietos, priežiūros) ir išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas (ŠESD), tačiau į produkciją orientuotos naudos šiuo laikotarpiu jie nesukuria. Melžiama karvė sugeneruoja kiek daugiau dujų, bet duoda ir pieno. Todėl, kuo ilgesnis jos produktyvus amžius ir didesnė išskaičiuota vidutinė produkcija per dieną, imant visą amžių, tuo santykinai mažėja ŠESD kiekis, reikalingas pagaminti vienam kilogramui pieno.

Dažnas brokavimas didina pakaitinių telyčių poreikį, o jos ne tik gamina ŠESD, bet ir reikalauja nemažų investicijų užauginti. Dėl didelio sergamumo mažėja pieno kiekis, jis neretai tampa netinkamas maistui, karvei gydyti reikia medikamentų, kuriuos naudojant į aplinką išskiriamos vaistinės medžiagos, antibiotikai, visa tai sukelia neigiamus padarinius gyvulio gerovei, gamtai ir ūkiui.

Mažesnis nei genetinio potencialo nulemtas produktyvumas irgi didina ūkio anglies pėdsaką ir finansinius nuostolius.

Tiek produktyvios, tiek nelabai, tiek užtrūkusios karvės išskiria panašų ŠESD kiekį, tačiau didinant produktyvumą, sveikatą ir ilgaamžiškumą – ŠESD galime „praskiesti“. Gerinant pašarų konversiją į pieną, tam tikrais metodais balansuojant racioną, galima sumažinti kenksmingų dujų išskyrimą.

Negailėdami investicijų kokybiškoms galvijų gyvenimo sąlygoms ir maisto medžiagų poreikiams užtikrinti, mainais gausime genetiškai užprogramuotą pieno kiekį ir sveikas bei ilgaamžes karves. Tai padės ne tik padidinti ekonominį ūkio stabilumą, bet ir sumažins anglies pėdsaką.

Jau nestebina mūsų šalies ūkiai, kuriuose melžiama 50 kg ir net daugiau bazinių rodiklių pieno per dieną iš karvės, o karvės yra sveikos ir stiprios, gerai apsivaisina ir jų nereikia išbrokuoti po dviejų laktacijų. Ir šių ūkių bendrasis pelnas nesiskiria nuo Vakarų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos. Tinkamai didindami produktyvumą ir neskriausdami karvių galime išvengti jų sveikatingumo problemų ir uždirbti daugiau.

Mitas, jog produktyvios karvės būtinai bus trumpaamžės. Neretai tenka matyti dėl nepakankamo šėrimo dažnai sergančias neproduktyvias karves, dėl to per anksti išbrokuojamas, net nesuteikus galimybės parodyti savo produktyvumo potencialą. Tad kyla klausimas, kurios karvės yra sveikesnės ir laimingesnės.

Pelningumo vedliai

Pasaulyje vyrauja dvi pieno primilžio strategijos.

• Regionuose, kuriuose yra galimybių ganyti beveik ištisus metus, stengiamasi išlaikyti mažą pieno šėrimo dalies savikainą nedidinant produktyvumo. Taip elgiamasi Naujojoje Zelandijoje, Airijoje, Čilėje. Lietuvoje šiuo pavyzdžiu galime sekti iš dalies, ypač mažuose šeimos ūkiuose, tačiau būtina gerinti žolinių pašarų kokybę.
• Danija, Vokietija, JAV maksimaliai didina produktyvumą, kad amortizuotų fiksuotus ūkio kaštus. Tai svarbu didesniuose ūkiuose, kuriuose reikia išlaikyti darbuotojus, techniką, atlikti modernizavimo ir kitas investicijas.

Pieno ūkio pelno dydis priklauso nuo parduodamo pieno kiekio – kuo daugiau pieno pagamina viena karvė per dieną, tuo ūkio veikla pelningesnė. Išlaidos pašarams nuo pieno pajamų melžiamai karvei sudaro apie 40 proc. Taigi, pašarų kainos proporcinė dalis yra panaši gaminant tiek 30, tiek 40 kg bazinio pieno. Ir nors pašarai sudaro didelę dalį pieno ūkio kintamųjų išlaidų, tačiau didesnės pajamos už pieną sumažins fiksuotųjų išlaidų dalį, tenkančią kilogramui pieno. Ūkis, kuris iš karvės melžia daugiau pieno, gauna daugiau ir bendrojo pelno.

Pavyzdžiui, ūkis, melžiantis 35 kg bazinių rodiklių pieno iš karvės, iš jos per dieną gauna 2 Eur mažiau bendrojo pelno, palyginti su ūkiu, melžiančiu 45 kg (su panašia pagrindinių pašarų kokybe) ir turinčiu sveikesnes bei stipresnes karves. Vadinasi, jei fiksuotume šiandienines pieno ir pašarų kainas, 100 karvių ūkis, kuris melžia mažiau pieno, negautų 73 000 Eur bendrojo pelno per metus.

Taigi, duomenys ir jų analizavimas gali padėti keisti ūkio rezultatus.

REKOMENDACIJOS

Kaip ūkis gali pagerinti pelningumo rodiklius trumpuoju (1–3 mėn.) laikotarpiu?

Reikia peržiūrėti bandos sudėtį, pavyzdžiui, identifikuoti sergančias, neproduktyvias karves, t. y. įvertinti pieno kiekį ir galimybes. Vis dar yra nemažai ūkių, melžiančių mažiau pieno nei galėtų dėl nesubalansuoto šėrimo. Daugelis ūkių gali pagaminti daugiau produkcijos, reikia tik leisti karvėms tą daryti, žinoma, suteikiant joms reikiamų maisto medžiagų.

Kaip ūkis gali pagerinti pelningumo rodiklius ilguoju (1–3 metų) laikotarpiu?

Norint pagerinti pelningumo rodiklius ilguoju laikotarpiu, reikia kruopščiai rinkti ir analizuoti duomenis, taip pat planuoti. Gerindamas pagrindinių pašarų (šienainio, kukurūzų siloso) kokybę, ūkis galės sumažinti išlaidas koncentratams ir priedams ir nesumažins pieno kiekio. Geresni vaisos, veršelių auginimo rodikliai, komfortas, optimali profilaktika padės užfiksuoti ir stabilizuoti ūkio efektyvumą ir pelningumą. Ūkis taps mažiau jautrus rinkos svyravimams ir aplinkos poveikiams.

Kaip ūkis gali pagerinti pelningumo rodiklius 4 metų ir ilgesniu laikotarpiu?

Rezultatus galime gerinti genetika, t. y. didindami pieno kiekį, karvės gebėjimą efektyviai konvertuoti pašarus į pieną, jos atsparumą ligoms. O planuodami plėtrą galime sutvarkyti infrastruktūrą, t. y. projektuoti karvides, kuriose bus užtikrintas gyvulių komfortas ir gerovė, sumažės rankų darbo. Pašarų ruošimo ir šėrimo vietos ir proceso optimizavimas leis paruošti kokybiškesnius pašarus, sutrumpins gyvuliams šerti skirtą laiką.