23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2022/06
Ūkis siekia ne rekordų, o nuoseklaus augimo
  • Rasa JAGAITĖ
  • Mano ūkis

Tėvas ir sūnus Povilas ir Aurimas Garlauskai sako, jog tvirtas ūkis laikosi ant kelių kertinių dalykų: sveikos žemės, stabilaus pasėlių derlingumo ir apskaičiuotų išlaidų.

Pasvalio rajone, visai netoli Latvijos sienos, Gineikių kaime, įsikūrę Garlauskai puoselėja 650 ha ūkį, kuris perpus priklauso tėvui ir sūnui. Visus darbus šeima atlieka bendrai.

Šiame kaime ūkininkauti nuo kelių hektarų pradėjo dar Aurimo senelis Juozas tuo laiku, kai imta grąžinti žemės nuosavybė. 2000-aisiais ūkį perėmė Povilas, o po agronomijos studijų į žemdirbystę įsitraukė ir Aurimas. „Jau aštuntoje klasėje žinojau, kur studijuosiu ir dirbsiu“, – apie dar mokykliniais metais pasirinktą žemdirbio kelią pasakoja jaunas ūkininkas, nuo 2008-ųjų po studijų grįžęs į gimtąjį kaimą. Jau tuomet Aurimas turėjo ambicijų sukurti pavyzdinį ūkį ir šiuo keliu nuosekliai žengia.

Ko siekia? Pasak Aurimo, ūkis turi būti pelningas, kad būtų geri derliai, gera savikaina. „Reikia šnekėti apie produktyvumą: hektaro produktyvumą, technikos našumą. Skaičiai dėliojami, tačiau dar ne viskas pasiekta, nes ūkininkavimas yra ilgalaikis procesas“, – pabrėžia Aurimas. Be to, Garlauskams ne paskutinėje vietoje ir ūkio aplinka – gamybinė bazė ir sodyba turi būti idealiai sutvarkytos.

Iš penkialaukės sėjomainos – į šešialaukę

Augalininkystės ūkyje auginamos tradicinės kultūros: kviečiai, rapsai, miežiai, pupos. Miežiai skirti salyklui ir kaip sėklinė žaliava pagal sutartį su sėklų fabriku, dalis pupų irgi auginamos sėklai.

Šiuo metu taikoma penkialaukė sėjomaina, o nuo kitų metų pereinama prie šešialaukės – į rotaciją planuojama pridėti žieminių miežių. Garlauskai sako, kad ne vien dėl europinių reikalavimų mato prasmę diegti platesnės rotacijos sėjomainą, bet ir dirvožemių našumui gerinti. Daugiau rūšių naudingiau ir patiems augalams, nes tai padeda didinti derlingumą, mažinti auginimo savikainą, racionaliai išnaudoti techniką ir paskirstyti darbų eigą laukuose.

„Agronominės drausmės paisome griežtai. Pas mus nėra jokio atsėliavimo, nors pagal dabartines grūdų ar rapsų kainų tendencijas kartais gal ir pralošiame, gal kviečių ar rapsų reikėtų ir didesnius plotus užsėti, bet nesėsime. Laikomės sėjomainos“, – sako Aurimas, kuris ūkyje atsako už agronominius ir vadybinius sprendimus. O inžineriniai klausimai tenka tėvui. Ūkyje nuolat dirba dar 4 darbuotojai.

Penkių laukų sėjomainoje ūkyje rotuoja: žieminiai rapsai, žieminiai kviečiai, vasariniai miežiai, pupos ir vėl kviečiai. Po pagrindinių žemės ūkio augalų sėjami įvairūs tarpiniai augalai, kurie išbūna per žiemą, nes laikomasi principo, kad neliktų plikos žemės, ji turi būti su augalų danga, kuri padeda sulaikyti azotą, naudinga sliekams, kaupiamos organinės medžiagos.

Pasak Aurimo, posėlį reikia pasėti tą pačią dieną nukūlus pagrindinę kultūrą, kad jis iki rudens spėtų priauginti reikiamos masės. Šiemet numatyta sėti purpurinių dobilų, vienmečių svidrių, šakninių ridikų, saulėgrąžų ir vikių mišinį, kurį ūkininkai pasidarys patys. „Auginant posėlius ir dirvos drėgmės režimas pavasarį būna daug geresnis. Dažnai užklumpa sausros, tad žemdirbiams dabar reikia dirbti įsivaizduojant, kad niekada nelis“, – sako Aurimas.

Šiemet pirmi metai, kai dar pasėta kukurūzų, kurie auginami grūdams. Jie į sėjomainą neįtraukti, jeigu pasiseks, bus auginami kaip monokultūra. Žieminius miežius planuojama sėti rudenį. Tikslas – ilgiau „ištempti“ javapjūtę ir sumažinti grūdų savikainą. „Ieškojimų kelias ilgas. Šešialaukė sėjomaina – jau neblogai, bet, tiesą sakant, reikėtų ūkyje ir daugiau žolinių augalų, reikėtų dar kitokių botaninių šeimų augalų, kurių ieškome“, – apie nesibaigiantį žemės puoselėjimo kelią sako Aurimas.

Ilgalaikė paukščių mėšlo nauda

Dirvoms gerinti Garlauskai jau dešimt metų naudoja organines trąšas – iš netoliese esančio Latvijos paukštyno perka vištų mėšlą. Vyrai pripažįsta, kad su organinėmis trąšomis darbo daug, tenka patirti ir kaimynų nepasitenkinimą dėl kvapų, bet rezultatai dirvose pagaliau matyti: pasak Aurimo, žemė tampa daug stipresnė, humuso kiekis padidėjo bemaž 1 procentiniu punktu ir dabar jau siekia apie 3,5 procento.

Į tą patį lauką vištų mėšlo po 10 t/ha įterpiama kas trejus metus, paprastai nukūlus rapsus (prieš žieminių kviečių sėją) arba pupas, nes tuomet tam yra laiko. Aurimas pajuokauja, kad ūkio darbų atlikimo principas – tingėti gerąja prasme, t. y. dirbti lengviausiu būdu – su mažesnėmis pastangomis pasiekti geriausių rezultatų.

Pagal tokį principą pasirenkama ir žemės ūkio technika: ūkis turi rapsų ir javų sėjamąsias, kurios vienu važiavimu ir įdirba žemę, ir pasėja. Taip ir kuro sąnaudos būna mažesnės. Dirvos ūkyje jau kelerius metus neariamos, taikoma vadinamoji „strip till“ technologija, kai įdirbama tik ta dirvos vieta, kurioje pasėjamos sėklos.

Dirvos tręšiamos ne vien organinėmis, bet ir fosforo, kalio trąšomis, jų tikslias normas apskaičiavus pagal dirvožemio agrocheminių tyrimų rezultatus. Jie atliekami kas kelerius metus. Garlauskai sako, jog, palyginus ankstesnių ir vėlesnių tyrimų žemėlapius, jau matyti, kad dirvos pagal P ir K kiekį tampa tolygesnės. O tai turi įtakos ir vienodesniam laukų derlingumui.

Dėl kelis kartus pabrangusių azoto trąšų ir kitų išteklių šiemet pasėlių auginimo hektaro savikaina, ūkininkų skaičiavimu, pakilo 250 eurų. Todėl azoto normą augalams Garlauskai irgi mažino apie 15 proc. Kas suteikė galimybių tai padaryti ir per daug nesumenkinti derliaus potencialo? Aurimas išvardija, kad organinės trąšos, posėliniai augalai ir gera sėjomaina. Iš pasėlių būklės pavasarį kol kas azoto trūkumo jis nepastebėjo.

Be to, ūkyje, kartu su kitais ūkiais dalyvaujant melioracijos asociacijos vykdytuose projektuose, sutvarkyta melioracija. Pasak Povilo, suremontavus drenažo gedimus, dabar laukuose jau beveik nebūna užmirkusių vietų. O tai, savo ruožtu, taip pat prisideda prie vienodesnio laukų našumo.

Reikia vertinti bent penkerių metų derlingumą

„Jeigu išgauni viso lauko tolygumą, tai derlius užaugs – tokia pagrindinė mūsų mintis“, – patikina jaunasis ūkininkas.

Garlauskų ūkių dirvožemio našumo balo vidurkis siekia 52 balus. Aurimas sako, kad, norint įvertinti ūkio rezultatus, nereikia vaikytis rekordų, būtina skaičiuoti ne vienų, o kelerių metų vidurkius. Kai kurie kiti ūkininkai mėgsta pasigirti vienų sėkmingų metų derlingumais, tačiau jie mažai ką sako apie bendrą ūkio situaciją.

Garlauskų ūkyje jau bemaž 6 metus žieminių rapsų derlingumo vidurkis stabiliai siekia 4 t iš hektaro (išskyrus sausringus praėjusius metus). Kviečių derlingumas labiau svyruoja, tačiau penkerių metų vidurkis siekia apie 7 t/ha, vasarinių salyklinių miežių – 5,5 t/ha, pupų – 4 t/ha.

„Visas grožis, kad derlių stabilumą užtikrina dirvožemio organika. Ar geresni metai, ar ne tokie palankūs, organika padeda palaikyti dirvos derlingumo potencialą“, – įsitikinęs ūkininkas.

Kalbėdamas apie ūkio ekonomiką, A. Garlauskas atkreipia dėmesį į augalininkystės specifiką: iki javapjūtės patiriamos vien išlaidos ir tik nuėmus bei pardavus derlių galima skaičiuoti pajamas.

„Kiek gausime, iš anksto negalime žinoti. Tad mūsų pagrindinis tikslas yra valdyti savikainą: protingai mažiau įdėti, kad pavyktų uždirbti“, – sako augintojas.

Ieškodami galimybių taupyti Garlauskai išbandė augalų apsaugos produktų mažinimo būdus (pavyzdžiui, kartais galima išsiversti be pirmo kviečių purškimo fungicidu, galima sumažinti ir rapsų cheminę apsaugą). Pasak Aurimo, nėra taip, kad nepurškiama, bet sprendžiama pagal realią situaciją pasėlyje.

Kaip dar vieną energijos ir drauge kaštų taupymo būdą, Aurimas nurodo vandens normų, skirtų pesticidų purškimui, mažinimą. Seniau buvo įprasta naudoti 200 l vandens hektarui, o dabar pakanka ir 120 litrų.

„Jeigu augalai stiprūs, tai jie savaime būna atsparesni ligoms ir kenkėjams, o stiprybės pasėliams suteikia sveika dirva, tręšiama organinėmis trąšomis. Kai yra gera dirvos mikroflora, pakanka natūralių (ne pridėtinių) mikroelementų, tai ir rezultatai kitokie. Jau dešimt metų tręšiame mėšlu, bet tik po kelerių metų pasijuto rezultatai, kai dirva tapo stabilesnė. Tad mūsų vienas iš tikslų ir yra suformuoti sveiką dirvožemį, o tuomet – sveikus augalus“, – apie tai, kas yra geras augalininkystės ūkio pagrindas ir savikainos mažinimo galimybės, kalba A. Garlauskas.

Garlauskų ūkis dirba pažangiai, tai rodo ir keliolika metų jame kartu su žinoma sėklininkystės įmone įrengiami kviečių ir rapsų veislių gamybiniai bandymai, vykstančios lauko dienos, per kurias į atokų Gineikių kaimą apžiūrėti pasėlių susirenka ne tik Pasvalio, bet ir aplinkinių rajonų žemdirbiai.

Pasirinkdami, kokias augalų veisles auginti, Garlauskai irgi atsižvelgia į naujoves, tačiau stačia galva nepuola visų plotų tik naujomis veislėmis apsėti. Pirmiausia įsitikina, kaip tos veislės peržiemoja skirtingais metais, susipažįsta su kitomis jų savybėmis. „Vienos veislės negalime sėti, pasirenkame stabilaus derlingumo, bręstančias skirtingu laiku“, – sako Aurimas, dar pridurdamas, kad apie naujoves mėgsta pasidomėti ir nuvykę į kitas Europos šalis. Anot jo, negalima užsidaryti namie, plačiau verta žiūrėti, ieškoti naujų technologinių sprendimų, kaupti patirtį.

Viską perka ir parduoda per kooperatyvą

Vienoje žemdirbių grupės išvykoje prieš keliolika metų į Egiptą, kurioje dalyvavo ir Garlauskai, keliems pasvaliečiams ūkininkams kilo idėja steigti kooperatyvą. „Pradėjome kalbėti, po truputį, po truputį, ir užsikabinome“, – prisimena Povilas. Nepraėjo nė metai, kai 2009-aisiais kooperatyvas „Šiaurės aruodai“ buvo oficialiai įregistruotas, o jo valdybos pirmininku išrinktas ir iki šiol vadovauja Aurimas Garlauskas. Kooperacijos tikslas buvo susibūrus bendrai pirkti trąšas, pesticidus ir kita, parduoti derlių.

Iš pradžių kooperatyve buvo 9 nariai, nuo 2016 m. prisidėjo daugiau. Šiuo metu jau yra 42 nariai, o jų ūkių deklaruojamas bendras plotas sudaro 9,5 tūkst. ha. Drauge su kitais šalies žemdirbių kooperatyvais „Šiaurės aruodai“ įsitraukė į juos vienijančio kooperatyvo „Lagrenas“ veiklą.

Prieš kelerius metus „Šiaurės aruodai“ įgyvendino 5 mln. eurų vertės projektą ir netoli Pasvalio pastatė modernų grūdų elevatorių, kuris pajėgus apdoroti ne tik kooperatyvo narių, bet ir kitų aplinkinių ūkių derlių. Projektui patys kooperatyvo nariai surinko 1 mln. eurų savų lėšų, 2 mln. eurų skolinosi iš banko ir dar gavo 2 mln. eurų ES paramos.

Kooperatyve dirba net 16 darbuotojų, kurie rūpinasi pirkimais, pardavimais, ūkininkų konsultacijomis ir kitais klausimais. „Jau ketvirtas sezonas į mūsų elevatorių priimame po 40 tūkst. t grūdų, iš kurių pusę sudaro kooperatyvo narių derlius, kita pusė – aplinkinių ūkininkų grūdai. Taigi, padedame ir kitiems žemdirbiams apdoroti derlių. Kooperatyvo pagalba yra didelė, sukuriama pridėtinė vertė irgi. Toks modelis labai geras, ir ūkininkauti tampa kur kas lengviau. Vienareikšmiškai patariu – būtina kooperuotis visiems Lietuvos ūkininkams“, – tvirtą nuomonę turi Aurimas.

Garlauskai sako, kad būnant kooperatyvo nariais darbas ūkyje labai palengvėja, nes visas trąšas, pesticidus jie perka per kooperatyvą, visą derlių irgi parduoda kooperatyvui. Atkrenta labai daug rūpesčių. „Tai yra mūsų įmonė, todėl kitaip daryti nėra prasmės. Mes gauname aptarnavimą, palankesnes kainas, mokymus, išvykas. Ten mūsų bendruomenė, kurioje susiburiame, netgi kai kurias šventes švenčiame kartu“, – pasakoja Aurimas, pridurdamas, kad kooperatyvą galima vertinti ir kaip ūkininko „pensijų fondą“.

Kalbėdami apie ūkininkavimą Povilas ir Aurimas Garlauskai pabrėžia, kad visuomet reikia prisiminti, jog ūkininkų misija, pirmiausia, maisto auginimas, ir visa ūkio infrastruktūra yra skirta būtent tam tikslui siekti. Tai – esmė, parodanti žemdirbių svarbą ir jų darbo ypatumus.