Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje padidėjo ankštinių augalų gamyba, tačiau daugiausia derliaus paverčiama negiliai perdirbta jų produkcija, kuri eksportuojama. Vietinei rinkai užauginta perteklinė žaliava sudaro potencialą plėtoti naujas bioekonomikos vertės grandines, didinant sukuriamą pridėtinę vertę.

Industrinėje ekonomikoje žemės ūkis priskiriamas prie mažą pridėtinę vertę kuriančių sektorių. Tačiau jis leidžia funkcionuoti daugeliui vertės grandinių, o inovatyvios perdirbimo technologijos – kurti verslui naujus aukštos pridėtinės vertės produktus. Inovatyvūs sprendimai padeda kurti pridėtinę vertę perdirbant žemės ūkio žaliavas, todėl jie svarbūs ne tik dėl galimybės geriau patenkinti vartotojų poreikius ir užtikrinti maisto saugą, bet ir dėl būtinybės ūkininkaujant tvariai naudoti gamtinius išteklius bei spręsti klimato kaitos iššūkius.

Kas skatina baltyminių augalų plotų augimą

Ankštinių augalų auginimas siejamas su ekosistemų funkcijų išsaugojimu bei svarbiomis pašarų ir aukštos pridėtinės vertės maisto produktų grandinėmis, kurios leidžia užtikrinti sveiką ir tvarią mitybą. Teigiamas poveikis – auginamų ankštinių augalų indėlis į aplinkosaugą, švelnesni klimato kaitos padariniai ir išteklių apsauga. Didžiausi šių augalų įtraukimo į sėjomainą privalumai – apsauga nuo dirvožemio erozijos, taip pat piktžolių, sunaudojamų pesticidų ir priklausomybės nuo trąšų mažėjimas. Tai daro įtaką vandens kokybei.

Baltyminiai augalai, ypač žirniai ir pupos, vis dažniau įvardijami kaip itin svarbi vietinė žaliava, kurią galima naudoti kuriant aukštos pridėtinės vertės produktus. Mėsos ir pieno produktai siejami su didesniu neigiamu poveikiu klimato kaitai, palyginti su augaliniais produktais. Dėl šios priežasties vis dažniau raginama pagal galimybę gyvulinius baltymus keisti augaliniais. Pavyzdžiui, vienas iš Jungtinių Tautų tvarios plėtros veiksmų siūlo į tvarumą nukreipti mitybos pokyčius, siejamus su nevisišku vegetarizmu (angl. flexitarianism). Šiame kontekste kritikuojamas perteklinis mėsos vartojimas, raudonos siūloma valgyti mažiau iki sveikatai palankaus kiekio, o augaliniai baltymai įvardijami kaip sveika alternatyva. Remiantis tyrimais, jei iki 2050 m. nepavyks pagerinti klimato kaitos situacijos, ore didėjanti atmosferoje esančio anglies dioksido koncentracija mažins kviečių maistinę vertę, ypač baltymų, cinko ir geležies kiekį. Vis dėlto tyrimai rodo, kad ankštiniai augalai maistinių medžiagų praranda mažiau. Tokiu būdu prie tvarumo tikslų įgyvendinimo prisidedama mažinant neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai.

Dar vienas svarbus veiksnys nurodytas 2018 m. Europos Parlamento „Europos baltyminių augalų propagavimo strategijoje“, o 2021 m. Trijų jūrų regiono šalys, įskaitant Lietuvą, pasirašė deklaraciją, numatančią geriau panaudoti vietinius išteklius, mažinant priklausomybę nuo importuojamų augalinių baltymų. Europos Sąjungos (ES) gyvulininkystės sektorius priklauso nuo trečiosiose šalyse užaugintų baltymų, kurių paklausa auga kitose rinkose, įskaitant Kiniją, ir kur dažnai naudojamos genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) technologijos, nepageidautinos Europos rinkoje. Ankštinius augalus galima naudoti ES pašarinių baltymų trūkumo problemai spręsti, tačiau gyvulininkystės sektoriaus atstovai pažymi, kad šie produktai turi būti konkurencingi dabar rinkoje esantiems analogams.

Ankštiniai baltyminiai augalai Lietuvoje

Mūsų šalyje auginti baltyminius augalus skatinama nuo 2004 m., greta ES tiesioginių išmokų numatant papildomas nacionalines tiesiogines išmokas iš valstybės biudžeto už baltyminių augalų pasėlius. Nuo 2015 m. šių kultūrų augintojai papildomai remti susietąja parama ES lėšomis. Dėl šių priemonių Lietuvos ūkiuose tapo populiaru auginti ankštinius baltyminius augalus. Pradėjus teikti susietąją paramą, jų plotai ėmė sparčiai augti. 2021 m., palyginti su 2014 m., padidėjo  1,9 karto, grūdinių augalų pasėlių struktūroje ankštiniai sudarė 10,2 procento. Tačiau pasėlių plotai didėjo nenuosekliai: 2017 m. pasiektas augimo pikas (ankštiniais apsėta 260,8 tūkst. ha), vėliau pasėlių plotai ėmė mažėti, o 2021 m. buvo lygūs 2015-ųjų rodikliui – 157,4 tūkst. hektarų.

2017 m. ankštinių augalų pasėlių didėjimo pikas pasiektas dėl žirnių gamybos. 2014–2017 m. šių augalų pasėlių vidutinis metinis augimo tempas siekė 66,1 proc., o nuo 2017 m. plotai staiga ėmė mažėti ir 2021 m. siekė tik 37,4 proc. 2017 m. pasėlių ploto. Tai lėmė kilę sunkumai žemės ūkio žaliavą parduodant užsienio rinkoms. Pasėlių plotų svyravimus atitiko derliaus pokyčiai.

Remiant baltyminių augalų auginimą, didėjo ankštinių augalų žaliavos kiekiai, tačiau nepakankamai išnaudota galimybė juos perdirbti į aukštos pridėtinės vertės produktus. Šiuo metu daug Lietuvoje išauginto ankštinių augalų derliaus eksportuojama – daugiausia išvežama negiliai perdirbtos džiovintos jų produkcijos. Eksporto rodikliai rodo, kad struktūroje išaugo pupų dalis.

Žirnių ir pupų aukštos pridėtinės vertės produktų grandinės

Perteklinės žaliavos eksportą lemia labai mažas šios produkcijos naudojimas vidaus rinkoje ir neišvystyta aukštos pridėtinės vertės produktų grandinių sistema. Remiantis 2020 m. ankštinių augalų kalendorinių metų balansu, šalyje vidaus reikmėms sunaudota tik 37,5 proc. užaugintų ankštinių augalų. Tačiau daugelis ES šalių sėkmingai plėtoja dvi pagrindines šių kultūrų aukštos pridėtinės vertės produktų kryptis – pašarų ir maisto produktų gamybos.

ES šalių iniciatyvos, skirtos mažinti priklausomybę nuo importuojamų sojų, reikalauja papildomo dėmesio ankštinių augalų tiekimo grandinėms, nes reikia užtikrinti pakankamai žaliavų ir jų kokybę, išvengti konkurencijos dėl žaliavų panaudojimo maistui ir pašarams. Kita vertus, ne visi ankštiniai augalai naudingi ekonomiškai, nes pašarų pirkėjai dažnai orientuojasi į produktus, kurie leidžia gauti didesnį pelną, padedantį kovoti su pastaraisiais dešimtmečiais dažnais pašarų žaliavų kainų šuoliais. Tačiau yra mokslinių tyrimų, kai išbandomi inovatyvūs pupų, žirnių arba lubinų pašarai, kuriant jų alternatyvas, kurias būtų galima naudoti, kai kviečių kainos gerokai išaugs.

Dideliu iššūkiu mokslui tampa ir ankštinių augalų ribotos taikymo galimybės, nes jie labiau tinka atrajotojams, o Lietuvoje ne mažiau svarbūs didelę paklausą turintys paukštininkystės ir kiaulininkystės sektoriai. Vis dėlto kuriamos inovatyvios technologijos, kurios palengvina ankštinių baltymų virškinamumą. Pavyzdžiui, kai kuriose ES šalyse plačiai paplito ecotoasting technologija, kuria apdorojamos vietinės sojos, ir atliekami tyrimai, vertinantys šio apdorojimo poveikį žirnių pašarams.

Ankštinių augalų kalendorinių metų balansas rodo, kad 2020 m. Lietuvoje pašarams gaminti sunaudota net 54,7 proc. šalies vidaus reikmėms panaudotų žaliavų. Šių kultūrų platesnis naudojimas gaminant pašarus leistų kurti aukštos pridėtinės vertės produktus, kurie būtų skirti konkrečių rinkų vartotojų poreikiams tenkinti. Pavyzdžiui, galutinio produkto etiketėje vartotojas gali matyti, kad nenaudoti GMO arba fermentiniai pašarai, taip pat vietinės kilmės žaliavos panaudojimo pašarams gaminti žymą, kuri rodo, kad produktas prisideda prie klimato kaitos švelninimo, arba ekologiškos produkcijos žymėjimą.

Gali būti kuriami net atskiri prekių ženklai, kurie leistų vartotojui atpažinti nišinius produktus ir suvokti jų teikiamą naudą. Atsižvelgiant į mažėjantį gyvulininkystės sektorių, verslas į užsienio rinkas gali nukreipti šiuos produktus ir įvertinti jų kainos bei kokybės konkurencingumą.

Žirniai ir pupos Lietuvos maisto pramonėje naudojami itin retai, o šalies gyventojams žinomiausi džiovinti, šaldyti arba konservuoti jų produktai. Prekybos tinkluose jau galima rasti miltų, makaronų, užkandžių arba kitų vartoti paruoštų produktų, kurių sudėtyje yra minėtų žaliavų. Remiantis 2020 m. kalendorinių metų ankštinių augalų balansu, matyti, kad gyventojai suvartojo tik 13,8 proc. vidaus reikmėms sunaudotų žaliavų. Žirnių vartojimo fondas 2014–2020 m. didėjo nuo 9,1 iki 10,6 tūkst. t, pupų – nuo 1,7 iki 9,8 tūkst. tonų. Iš esmės ši situacija rodo, kad būtina imtis priemonių, nukreiptų į šviečiamąją veiklą ir rinkodarą, kurios vidaus rinkoje padėtų didinti ankštinių augalų naudojimą ir kurti paklausą.

Vis dėlto galima rasti itin patrauklių nišų, gaminant produktus kitam verslui arba užsienio rinkoms. Remiantis Kanados žemės ūkio ir maisto pramonės globalios analizės ataskaita „Nauji maisto produktai su ankštinių ingredientais, pradėti gaminti ES“, ES 17 šalyse 2010–2014 m. įregistruoti net 3 593 produktai, kuriems gaminti naudoti ankštinių augalų ingredientai, iš jų 34 proc. naudojo žirnius, 25,6 proc. – pupas. Dažniausiai ES šalyse naudoti funkciniai žirnių ingredientai buvo baltymai, skaidulos, krakmolas, miltai, geltoni skaldyti žirniai ir jų baltymų hidrolizatas. Antroje grupėje dominavo pupelių miltai, baltosios, juodosios ir margosios pupelės, japoninės pupuolės. Minėtos žaliavos arba jų funkciniai ingredientai itin plačiai naudoti perdirbtos mėsos produktams, mėsos ir jos produktų pakaitalams, užkandžiams, įvairiems desertams ir ledams, sriuboms, salotoms, prieskoniams, sumuštiniams, duonai ir jos gaminiams gaminti, konditerijoje. Baltyminių augalų funkciniai ingredientai padeda gamintojams pasiekti du tikslus – pagerinti maisto produktų maistinę vertę ir išgauti tam tikras technologines savybes, kurios mažina jų savikainą.

Vis dėlto Lietuvoje baltyminių augalų aukštos pridėtinės vertės produktų grandinės išplėtotos nepakankamai. Maža vidaus rinka ir sudėtingas patekimas į užsienio rinkas su gilesnio perdirbimo produktais verčia atsargiau investuoti į šias grandines. Investicinė parama ne tik lemtų tai, kad verslui tokie projektai atsipirktų greičiau, bet ir leistų patekti į užsienio rinką su mažesnėmis produktų kainomis. Išskirtinį pranašumą Lietuvai galėtų suteikti ES mastu inovatyvūs produktai, tačiau tokios grandinės neatsiejamos nuo mokslo ir verslo bendradarbiavimo projektų rėmimo, kuris šiuo metu yra per mažas.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos finansuotas MTTV projektas
„Vietinės žaliavos panaudojimo aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų gamybai tyrimas“