Virškinamojo trakto parazitai prisitaikę misti šeimininko žarnyne esančiomis maisto medžiagomis arba, pažeidę šeimininko virškinamojo trakto gleivinę, jo krauju. Šiaurės Europoje dažniausiais virškinamojo trakto parazitais avys užsikrečia gegužę–spalį ganyklose, kai šilta ir drėgna.

Ganyklų užterštumą ir gausų ėriukų užsikrėtimą dažniausiai lemia dvi priežastys. Pirmoji – daugelio kirminų lervos geba peržiemoti dirvožemyje, ypač jeigu šilta žiema. Tai pavasarinis užsikrėtimo šaltinis. Antroji priežastis, kai iš hipobiozės būsenos atgijusių parazitų kiaušinėlius platina pavasarį į ganyklas išleistos užsikrėtusios avys. Į hipobiozės būseną žiemos laikotarpiu pereina dauguma apvaliųjų kirminų. Jų lervos prasiskverbia pro virškinamojo trakto gleivinę ir nustoja vystytis. Kadangi nesubrendę kirminai neišskiria kiaušinėlių, jų diagnozavimas ir kai kurių antihelmintikų naudojimas žiemą dažniausiai yra neefektyvus.

Vėliau ganytis pradėjusiems ėriukams pavojingesnis yra antrasis užsikrėtimo šaltinis, todėl labai svarbu, kad avys būtų dehelmintizuojamos rudenį, pasibaigus ganymo sezonui.

Kirmėlių sukeliamos ligos

Hemonchozė – Haemonchus contortus sukeliama liga. Šis parazitas – vis aktualesnė problema ir Lietuvoje. Avys užsikrečia ėsdamos lervomis užterštą ganyklų žolę. Praėjus 21 dienai po užsikrėtimo, subrendusi patelė šliuže išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Užkrečiama L3 stadijos lerva aplinkoje iš kiaušinėlio gali išsivystyti per 5–60 dienų. Hemonchozės protrūkiai dažniausiai būna liepos viduryje arba rugpjūtį.

H. contortus – avims, ypač prieaugliui, labiausiai pavojinga apvaliųjų kirmėlių rūšis. Pavojingiausios yra L4 stadijos lervos ir suaugę kirminai, kurie aštriu rėžtuku prarėžia šliužo gleivinę ir maitinasi šeimininko krauju. Dėl vieno tokio kirmino gyvulys per dieną gali netekti iki 0,05 ml kraujo. Gausiau užsikrėtusiesiems sukeliama mažakraujystė, kuri yra pagrindinis hemonchozės klinikinis požymis. Šiai ligai taip pat būdingas skysčių kaupimasis pažandiniuose audiniuose, šiurkšti vilna, vangumas, nekoordinuoti judesiai, sumažėjęs svoris, dehidratacija ir mažakraujystė.

Dėl šių parazitų gyvūnas neviduriuoja, tačiau avys kartu gali būti užsikrėtusios kitais virškinamojo trakto kirminais, kurie sukels viduriavimą. Negydomi gyvuliai gali gaišti.

Susirgus ėriukams, būtina ištirti ir avis, net jei jos ir neturi klinikinių požymių. Tikėtina, kad suaugusioms avims ligos požymiai pasireikš kitą pavasarį, kai dėl ėriavimosi nusilps imuninė sistema.

Trichostrongilidozė – virškinamojo trakto apvaliųjų kirmėlių sukeliamas susirgimas. Šių kirminų L3 stadijos lervos taip pat yra prisitaikiusios peržiemoti ganyklose, tad kiekvieną pavasarį būna ganytis pradėjusių avių užsikrėtimo šaltinis. Klinikiniai požymiai pasireiškia vasaros pabaigoje arba rudenį. Jeigu avys užsikrėtusios gausiai, atsiranda šliužo ir žarnyno pažeidimų, viduriavimas, krenta svoris, matyti kiti virškinamojo trakto sutrikimai, suprastėja maisto ir mineralinių medžiagų pasisavinimas. Gali sutrikti ėriukų skeleto vystymasis, kaulų mineralizacija, pasitaiko odos nuplikimų, išmatos būna vandeningos, tamsios. Šiais kirminais avys ir ėriukai būna užsikrėtę visose bandose.

Moneziozė – dažniausia kaspinuočių Moniezia expansa sukeliama liga. Šio kaspinuočio pavieniai nareliai ar kaspinuočio fragmentai į aplinką patenka su išmatomis. Ganyklose gyvenančios mikroskopinės erkutės suėda kiaušinėlius ir tampa šio kaspinuočio tarpiniu šeimininku.

Avims suėdus erkučių su žole, kaspinuočio gemalas prisitvirtina prie žarnų gleivinės ir iš jo išauga kaspinuotis. Helmintas nedaro didelės žalos savo šeimininkui, tačiau rimtų problemų gali kilti jautriems ėriukams arba gausiai užsikrėtusioms avims. Monezijos eikvoja šeimininko maisto medžiagas, gyvūnas patiria maisto medžiagų trūkumą, išsivysto silpnumas, silpsta imunitetas ir padidėja antrinės infekcijos rizika. Gausiai užsikrėtę avys ar ėriukai viduriuoja, gali užsikimšti jų žarnos. Dažniausiai liga pasireiškia ėriukams ir veršeliams pirmųjų gyvenimo metų vasarą, tačiau pasitaiko ir kitu metų laiku.

Eimeriozę sukeliančios avių kokcidijos Eimeria ovinoidalis ir E. crandallis paplitusios visame pasaulyje, kur auginamos avys. Visos amžiaus grupės yra jautrios šiai ligai, bet dažniausiai eimeriozės klinika ir ligos protrūkiai pasireiškia jauniems ėriukams, ypač juos atjunkius ir perkėlus į naujas ganyklas, dėl streso susilpnėjus imunitetui.

Gausiai užsikrėtę gyvuliai pradeda viduriuoti, kartais su kraujo ir gleivių priemaišomis ant išmatų. Pasireiškia dehidratacija, apatija, silpnumas, sumažėja apetitas, galiausiai sergantys gyvuliai išsenka. Didelis bandos tankumas, optimali aplinkos temperatūra, deguonies ir drėgmės kiekis leidžia eimerijoms sėkmingai plisti ir padidina gausaus užsikrėtimo riziką, todėl labai svarbu laikyti gyvulius ant sauso kraiko, nešerti ant žemės.

Ektoparazitų sukeliamos ligos

Ektoparazitai gali turėti įtakos avių vilnos kokybei, produktyvumui, bendrai gyvūno sveikatos būklei ir taip sukelti ekonominių nuostolių.

Kutaninę miazę gali sukelti daugelis musių rūšių, tačiau Šiaurės Europoje dažniausiai sutinkama Lucilia Sericata. Susirgimas pasireiškia šiltuoju metų laiku.

Suaugusi musės patelė ant avių vilnos padeda iki 300 kiaušinėlių. Lervos išsirita maždaug po 12 valandų ir vilna keliauja ant odos paviršiaus. Besimaitindamos gremžia odą ir minta odos keratinu ir eksudatu. Nedidelis sužalojimas greitai didėja, gilėja ir pritraukia daugiau musių. Lervos subręsta per 2–7 dienas, nukrinta žemėn, įsirausia į dirvą ir pradeda vystytis. Suaugusios musės atsiranda maždaug po 2 savaičių. Atsižvelgiant į oro sąlygas, per sezoną gali išsivystyti 2–8 kartos. Ne visos avys yra vienodai jautrios šiai ligai, o susirgimai labai priklauso ir nuo aplinkos veiksnių. Avys su drėgna, suteršta vilna užsikrečia dažniau.

Pavojingi yra gausūs užsikrėtimai, nes pažeidžiami didesni avių odos plotai, susidaro žaizdos, o dėl sukeltų antrinių infekcijų liga gali baigtis gaišimu. Taip pat patiriami ekonominiai nuostoliai, sugadinama vilna. Šį užsikrėtimą, kaip ir visus kitus, būtina nustatyti ir gydyti laiku.

Viršutinių kvėpavimo takų miazė – estrozė. Užsikrėtimą sukelia dvisparnių vabzdžių (gylių) Oestrus ovis lervos, parazituojančios avių nosyje ir galvos sinusuose.

Subrendusios gelsvai baltos lervos užauga iki 3 cm ilgio, visą parazitavimo laiką jos išbūna kvėpavimo takuose. Avys užsikrečia, kai gylių patelės į jų nosies ertmes įpurškia lervutes. Judėdamos nosies ertmėje tuo metu 1 mm ilgio lervutės sužadina gleivinės sekreciją ir maitinasi išskirtomis gleivėmis. Lervos migruoja į kaktos sinusus ir čia vystosi iki pavasario. Prasidėjus ganymui, čiaudant jos patenka į dirvą ir netrukus virsta vabzdžiais. Gyliai skraidyti pradeda gegužės pabaigoje–birželio pradžioje ir saulėtomis dienomis skraido iki rugsėjo.

Dažniausiai užsikrėtimas būna negausus, avims pagausėja nosies išskyrų, jos čiaudi, trina nosį į žemę ar įvairius daiktus, purto galvą. Gausiau užsikrėtusių sveikatos būklė blogėja, gali sutrikti koordinacija, atsirasti netikras avių kvaitulys. Kai aplink skraido gyliai, avys pradeda panikuoti, trepsi, susiburia kartu ir bando slėpti nosį. Per dieną gyliai gali erzinti avis kelis kartus, todėl sutrinka jų maitinimasis ir pradeda mažėti priesvoriai. Įtarus užsikrėtimą, per rudeninę dehelmintizaciją rekomenduojama parinkti tinkamus vaistus nuo šių parazitų.

Psoroptozė – pasaulyje paplitusi liga, kurią sukelia mikroskopinio dydžio ant odos paviršiaus parazituojančios niežų erkutės Psoroptes ovis. Besimaitindamos audinių skysčiu, jos sužaloja paviršinį odos sluoksnį ir sukelia stiprų niežulį.

Avys ima intensyviai kasytis, gali atsirasti odos išplikimų, besikasydamos suvelia vilną, tampa neramios, prastėja apetitas, pradeda liesėti. Jeigu gyvulys užsikrėtęs gausiai, ant odos gali susidaryti pūslelių su seroziniu skysčiu, kurios, ligai plintant, išdžiūsta arba, patekus mikroorganizmams, supūliuoja.

Niežai labiausiai pasireiškia tvartiniu laikotarpiu. Užsikrėtimas diagnozuojamas mikroskopu ištyrus odos skutenas. Erkutėmis užsikrečiama nuo kitų sergančių avių, sunkiau serga prastai prižiūrimos ar kitomis ligomis sergančios avys. Nukirpus avis gali atrodyti, kad liga pasitraukė, tačiau negydomos erkutės pasislepia odos raukšlėse ar ausyse ir vėl pradeda daugintis, atsiradus palankioms sąlygoms. Visas avis reikia gydyti rudenį, uždarius į tvartą.

Melofagozės sukelėjai M. ovinus yra 4–7 mm ilgio, gelsvai rudi kraujasiurbiai vabzdžiai, turintys tris poras kojų. Melofagai gyvena avių vilnoje. Siurbdami kraują, sukanda odą ir sukelia niežulį. Gausiai užsikrėtus galima mažakraujystė, sumažėjęs apetitas, netenkama svorio. Niežulį avys bando malšinti besitrindamos į pertvaras, girdyklas ir kt. Dėl to oda dar labiau pažeidžiama, išplinka kailis, prasideda odos uždegimas.

Melofagai gausiausiai reiškiasi tvartiniu laikotarpiu, dažniausiai pilvo, šonų ir kaklo srityje. Jei bandoje atsiranda nors viena užsikrėtusi avis, per keletą mėnesių susirgimas gali išplisti visoje bandoje. Per rudeninę avių dehelmintizaciją galima pasirinkti ivermektino preparatus, kurie taip pat veiktų ir kraują siurbiančius ektoparazitus.

Virškinamojo trakto helmintozių kontrolė

Gydant avių parazitozes, ypač svarbi diagnostika ir tinkamas gydymo parinkimas – būtina teisingai diagnozuoti ir parinkti vaistus. Šiais laikais susiduriame su nauja problema – antihelmintikų atsparumu. Vaistų naudojimas netinkamomis dozėmis, prastas antihelmintikų rotavimas ar jo nebuvimas, nereikalingas šių vaistų naudojimas – tai priežastys, dėl kurių parazitai įgauna atsparumą vaistams. Kai kuriuose ūkiuose parazitai tapo atsparūs keliems vaistams. Siekiant išvengti tokių problemų, labai svarbu tinkamai diagnozuoti ligas ir parinkti vaistų dozę. Ją skaičiuoti reikia ne pagal vidutinį gydomų gyvūnų svorį, bet pagal sunkiausią gyvūną, nes, sudavus per mažą vaistų dozę, parazitai gali įgauti atsparumą jiems.

Svarbu įsidėmėti, kad įsigyti nauji gyvūnai gali būti užsikrėtę atspariais parazitais, todėl juos rekomenduojama karantinuoti patalpose (iki 30 d.) ir tuo metu dehelmintizuoti bent dviejų skirtingų grupių vaistais. Taip pat rekomenduojama kiekvienais metais vaistus keisti, gydyti su vis kita veikliąja medžiaga iš skirtingos vaistų grupės.

Siekiant išvengti parazitų atsparumo antihelmintikams, ganykliniu laikotarpiu rekomenduojama netaikyti profilaktinio gydymo visiems bandos ėriukams ar avims, o gydyti tik pastebimai sergančius gyvūnus. Toks antihelmintinio rezistentiškumo mažinimo sprendimas vadinamas atrankiniu gydymu. Jį galima skirti atsižvelgiant į gyvūnų klinikinę būklę, taikant FAMACHA testą, vertinant avių pauodegio suteršimą išmatomis ir įmitimą. Tai pakitimai, kurie būdingi sergant parazitinėmis ligomis.

Gydymo paskirti negalima atlikus vien tik šiuos vertinimus, nes tokie pakitimai būdingi ir kitoms ligoms. Pirmiausia atliekami išmatų tyrimai, kurie patvirtina gyvūnų užsikrėtimą virškinamojo trakto parazitais, įvertinamas užsikrėtimo gausumas. Tuomet pagal jau minėtus testus įvertinama, kurie gyvūnai kenčia nuo parazitozių, ir pasirinktinai gydomi tik sergantys mažakraujyste, prastai įmitę, viduriuojantys. Dažniausiai klinikiniai virškinamojo trakto parazitozių požymiai ir žymus ėriukų priesvorio mažėjimas pasireiškia pradedant nuo liepos pabaigos, todėl tokį selektyvų gydymą reikėtų atlikti liepos pradžioje ar viduryje.

Kita svarbi dehelmintizacija turėtų būti atliekama visas avis uždarius tvartiniam laikotarpiui. Šiuo metu rekomenduojama dehelmintizuoti visus bandos gyvulius, kurie nebus skerdžiami. Iš virškinamojo trakto pašalinus visus kirminus, avys sėkmingai žiemos, o ėriavedės pasiruoš ėriavimosi laikotarpiui. Rudenį dehelmintizuoti gyvuliai, pavasarį išėję į ganyklas, neplatins helmintų kiaušinėlių. Nustačius avių užsikrėtimą odos parazitais, per rudeninę dehelmintizaciją svarbu pasirinkti antiparazitinius vaistus, kurie veiks ir nuo odos parazitų.

Būdai, kaip nustatyti užsikrėtimą parazitais

FAMACHA yra plačiai taikomas metodas, kuriuo pagal akies trečiojo voko junginės spalvos intensyvumą nustatomas anemijos laipsnis. Šio tyrimo skalė susideda iš 5 lygių, kur 1 rodo, kad nėra mažakraujystės ir 5 – sunki mažakraujystė. Šiuo metodu palengvinamas Haemonchus spp. sukeltos mažakraujystės lygio įvertinimas.

Sunerimti reikėtų, jei nustatytas 4–5 mažakraujystės laipsnis. Tačiau vien iš FAMACHA testo diagnozuoti hemonchozės negalime, nes anemiją gali sukelti ir kiti parazitai (Fasciola hepatica – kepeninė siurbikė) arba kiti susirgimai (traumos, sisteminės ligos, avitaminozės, mikro- ir makroelementų trūkumas). Patvirtinti hemonchozę galima atlikus gyvūno klinikinę apžiūrą ir išmatų tyrimus.

Taip pat rekomenduojama atkreipti dėmesį ir į pauodegio sritį, kojas ir įvertinti šių vietų suteršimą išmatomis. Sergantys gyvūnai viduriuodami suteršia pauodegį ir galines kojas. Suteršimas vertinamas balais nuo 0 iki 5, kai 0 rodo, kad gyvūnas nesusiteršęs visai, o 5 – kad suteršimas labai didelis (užterštas pauodegys, vidinės kojų pusės, vilna sulipusi su išmatomis). Gydyti nuo parazitų galima esant 3 balų vilnos suteršimui. Jei pagal analizę nurodyti 4 balai, gydyti privaloma.

Dar vienas metodas, padedantis taikyti selektyvų gydymą, yra avių įmitimo, t. y. avių juosmens srities sudėjimo, vertinimas.

Penkto ir ketvirto laipsnio įmitimo gyvūnams dehelmintizacijos dažniausiai nereikia, bet jeigu nustatytas trečio laipsnio įmitimas, dehelmintizacijos gali prireikti. Tokių gyvūnų riebalinis audinys būna plonas, raumeninis audinys ties stuburu nei įgaubtas, nei išgaubtas, ties slanksteliais galima justi šiek tiek nelygumų, o šonines jų ataugas iš apačios galima apčiuopti panaudojus jėgą.

Antro laipsnio įmitimo avies jaučiami nelygumai ties slanksteliais, nesunkiai apčiuopiamos šoninės slankstelių ataugos. Raumenys įgaubti, riebalinis audinys labai plonas ir tokiems gyvūnams būtina dehelmintizacija, juos reikia gydyti.

Gydant nuo endoparazitų, svarbu atsižvelgti ir į kitų tyrimų rezultatus, kadangi prastas įmitimas būdingas ne tik sergantiems parazitinėmis ligomis.