Plunksnų būklė yra svarbus vištų sveikatingumo ir produktyvumo rodiklis. Pastebėjus, kad paukščiai staiga pradėjo mesti plunksnas, reikia nedelsiant įvertinti situaciją, išsiaiškinti ir pašalinti veiksnius, sukėlusius plunksnų netekimo priežastis, pritaikyti reikalingas gydymo ir profilaktikos priemones.

Plunksnų vištos dažniausiai gali netekti ir dėl natūralių, ir dėl patologinių ar ektoparazitų sukeltų priežasčių.

Problemą sukeliantys veiksniai

Šėrimasis. Tai natūralus fiziologinis procesas, kai senos plunksnos pakeičiamos naujomis. Palaipsniui iškrenta senosios vištų kūno, sparnų ir uodegos plunksnos. Paukščių šėrimosi procesą lemia įvairūs išoriniai veiksniai, vištų paveldimumas ir endokrininės sistemos veikla. Paprastai pirmiausia plunksnos iškrenta galvos ir kaklo srityje, vėliau – kitose kūno vietose (plunksnų anatominės vietos keitimo seka gali ir skirtis). Plunksnų keitimas užtrunka iki kelių mėnesių.

Šėrimasis yra dvejopas: jauniklių (juvenalinis) ir periodinis. Jaunikliai plunksnas pradeda keisti nuo vieno mėnesio ir baigia 5–8 mėnesių amžiaus. Periodiškai kasmet vištos šertis gali keletą kartų, nelygu amžius. Pirmą kartą gali šertis 15–18 mėnesių amžiaus višta, dažniausiai rudenį, tačiau gali pasitaikyti ir kitu metų laiku, tai priklauso nuo laikymo sąlygų, mikroklimato, viščiukų išsiritimo laiko. Pastebėta, kad vištos, pradėjusios šertis vėliau ir greitai išsišėrusios, yra produktyvesnės.

Šio proceso paukštidėje negalima išvengti, nors pramoninėje paukštininkystėje, siekiant padidinti produktyvumą, jis gali būti reguliuojamas. Priverstinis sparnuočių šėrimasis vyksta jiems sukėlus stresą, pakeitus laikymo sąlygas, lesalų sudėtį, sutrumpinus dienos šviesos trukmę, naudojant hormoninius ar cheminius preparatus. Išsišėrusios vištos yra jautresnės ligoms, naujoms plunksnoms išauginti reikia geresnės kokybės lesalų. Šėrimosi laikotarpiu racioną reikėtų papildyti baltymų, aminorūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų. Jei plunksnų keitimas vyksta šaltuoju metų laiku, tikslinga paukštidės patalpas šildyti, kol sparnuočiams ataugs plunksnos, nes šiuo laikotarpiu yra sutrikusi paukščių termoreguliacija.

Stresas. Pirmieji požymiai, pasireiškiantys dėl streso, yra sumažėjęs dėslumas, vištos nustoja lesti ir pradeda šertis. Streso veiksniai gali būti įvairūs:

• vandens ar lesalo trūkumas,
• per daug intensyvi šviesa, per didelis triukšmas paukštidėje,
• nauji paukščiai pulke,
• per šaltas arba per karštas oras paukštidėje,
• laikymo vietos pokyčiai,
• per dažnas žmonių lankymasis paukštidėje,
• įvairios ligos, pavyzdžiui, sukeltos ektoparazitų.

Paukščiams labai svarbu nusistovėjęs dienos režimas, todėl, atsiradus bent mažiausiam nukrypimui nuo įprastinės tvarkos, vištoms gali pasireikšti stresas. Pastebėjus, kad vištos pradeda netekti plunksnų, reikia nedelsiant įvertinti galimus streso veiksnius ir juos eliminuoti. Svarbu, kad kiekvieną dieną vištos turėtų pakankamai kokybiško lesalo ir švaraus vandens.

Per dažnas poravimasis ir gaidžių agresyvumas. Gana dažna vištų plunksnų iškritimo priežastimi gali būti nesureguliuotas santykis tarp gaidžių ir vištų (per didelis gaidžių skaičius arba per mažas vištų skaičius) pulke. Dėl to pulke gali vykti per dažnas poravimasis, todėl nugaros, taip pat galvos srityje prie skiauterės gali atsirasti iškritusių plunksnų plotų.

Vištos plunksnų gali netekti ir dėl gaidžių agresyvumo. Esant šiai problemai, agresyvius gaidžius reikėtų pašalinti iš pulko ir juos pakeisti naujais suaugusiais gaidžiais. Svarbu sparnuočių pulke įvertinti gaidžių ir vištų santykį, rekomenduojama, kad vienam gaidžiui tektų apytikriai 10 vištų. Taip pat reikėtų įvertinti, ar gaidžiai nėra per sunkūs, nes kai kuriais atvejais tai gali predisponuoti ne tik plunksnų netekimą, bet ir vištų nugaros srities odos sužalojimus, kai poruodamiesi gaidžiai kojų pentinais ar aštriais pirštų nagais pažeidžia odos vientisumą.

Plunksnų kapojimas. Plunksnų kapojimas, dažnai kartu pasireiškiantis ir kanibalizmas, labai paplitęs tarp vištų. Ši patologinė būklė paukštidėje dažniausiai pasireiškia dėl sutrikusios pulke dominuojančių paukščių elgsenos su kitais gentainiais. Ydinga elgsena gali varijuoti nuo plunksnų lesimo, kapojimo iki pešiojimo.

Pažeidus plunksnas sutrinka paukščių termoreguliacija, todėl padidėja energijos poreikis, dažnai sumažėja vištų dėslumas. Yra manoma, kad plunksnų kapojimas susijęs su paukščių genetika, nes lengvesnio tipo vištų pulkuose šis elgsenos sutrikimas nustatomas dažniau negu sunkesnio tipo. Tai gali būti susiję su lesalo paieška.

Kita priežastis, galinti sukelti plunksnų lesimą, yra stresas (pvz., transportavimas, aplinkos pakeitimas). Plunksnų kapojimas siejamas ir su ankstyvu, per greitu lytiniu subrendimu, greitu augimu ir kaulų patologijomis bei padidėjusiu dėslumu. Pastebėta, kad plunksnų kapojimas dažniau diagnozuojamas greitai augančių, ne tokių aktyvių paukščių, kurių organizme aptinkama mažiau kortikosterono, pulkuose. Patologija dažniau pasitaiko patelėms, todėl patinų skaičiaus didinimas pulke leistų iš dalies sumažinti problemos dažnį.

Taip pat nustatyta, kad plunksnų kapojimo atvejų padidėjimą gali lemti per didelis paukštidės apšvietimas, granuliuotas lesalas, didelis paukščių tankis, lesalo, mineralinių medžiagų trūkumas, ektoparazitų dirginimas (pvz., intensyvi rausvosios erkės invazija).

Ektoparazitų keliami rūpesčiai

Vištos, užsikrėtusios ektoparazitais, būna neramios, nes dirginama oda, iškrenta plunksnos. Dėl kasymosi kojomis atsiranda odos pažeidimų, tose vietose taip pat iškrenta plunksnos.

Viena iš dažniau aptinkamų vištų ektoparazitų yra kraujasiurbė rausvoji erkė (Dermanyssus gallinae), dėl kurios paukštynai patiria didelių nuostolių. Paukštidėje, kurioje yra šių erkių, vištos naktį būna neramios, nuolat kedena plunksnas, jos aplūžta, dalis iškrenta. Pastebimas paukščių išliesėjimas, anemija, sumažėja dėslumas.

Kita erkių sukeliama liga – knemidokoptozė, kurią sukelia Knemidocoptes mutans (žvynelinė kojų erkė) erkės. Sunkesniais, pažengusios ligos atvejais, pažeidimai nustatomi ne tik kojų srityje, bet ir plunksnuotose kūno vietose. Dėl dirginimo, niežėjimo paukščiai gali lesti, pešioti savo plunksnas ar traumuoti pažeistą odą, iš pažeistų vietų iškrenta plunksnos. Neretai sergančių paukščių odos pažeidimai gali komplikuotis antrine bakterine infekcija.

Kai kuriais atvejais, dažniau šaltuoju metų laiku, vištos gali būti užsikrėtusios Mallophaga genties utėlėmis, kurios maitinasi odos ir plunksnų dalelėmis. Dėl užsikrėtimo plunksnagraužiais yra dirginama oda, sukeliamas niežulys, todėl vištos snapu traumuoja odą, peša plunksnas. Intensyviai užsikrėtus šiais parazitais kyla įvairių odos pažeidimų – anemija, paraudimai, kraujosruvos, odos uždegimas, jie gali komplikuotis bakterine infekcija.

Plunksnų netekimo priežastis gali būti ir kiti ektoparazitai – blakės, blusos ar uodai. Saugant vištas nuo ektoparazitų, svarbu teisingai dezinfekuoti ir dezinsekuoti patalpas, paukščiai turi būti laikomi tinkamomis sąlygomis. Sergančius paukščius reikia gydyti, jeigu gydymas sėkmingas, vištų plunksnos turėtų ataugti po kelių savaičių.

Kitos priežastys

Infekcinės ligos. Plunksnų netekimas gali būti susijęs ir su kai kuriomis infekcinėmis vištų ligomis. Viena iš jų – gangreninis dermatitas, kurį gali sukelti klostridijos, stafilokokai. Išsivysčius vištų odos uždegimui, plunksnos lengvai išsipeša. Plunksnų gali taip pat netekti ir sergančios Mareko liga ar paukščių raupų odos forma vištos.

Šėrimo paklaidos. Esant nesubalansuotam racionui, kai pašaruose trūksta maistinių, mineralinių medžiagų, vitaminų ar aminorūgščių, vištos taip pat gali netekti plunksnų. Todėl svarbu jas lesinti pašarais, kuriuose yra visų reikalingų medžiagų. Vištos turėtų būti lesinamos atsižvelgiant į amžių, tipą (mėsiniai, dedeklės ar veisliniai paukščiai), produktyvumą.

Plėšrūnai, graužikai. Kai kuriais atvejais vištos gali netekti plunksnų, kai laikomos palaidai, ypač atokiose kaimo vietovėse, kur jas gali užpulti įvairūs plėšrūnai: lapės, vištvanagiai ar kiti plėšrieji paukščiai. Jeigu paukštidės nesandarios, naktį į jas gali įsibrauti šeškai ar kiaunės. Jeigu vištos išlieka gyvos, dėl tiesioginio fizinio kontakto su plėšrūnu netenka plunksnų arba jos pažeidžiamos, sužalojami giliau esantys audiniai. Svarbu žinoti, kad, plėšrūnui užpuolus vieną paukštį, stresą patiria visos pulko vištos, todėl gali iškristi ir jų plunksnos. Taip pat svarbu paukščių aplinkoje naikinti graužikus, kurie irgi gali turėti įtakos plunksnų kritimui.

Pasturgalinė liauka. Ši paukščio odos liauka yra antuodegyje ir išskiria sekretą, kuriuo vištos snapu tepa, tvarko savo plunksnas ir taip padeda išlaikyti jas geros būklės. Tai yra normali vištų elgsena. Nors per šį procesą vištos gali pašalinti pažeistas plunksnas, iškritusių plunksnų paprastai būna nedaug ir tai dažnai nepastebima.

Perekšlės. Netekti plunksnų labai būdinga perekšlėms, kurios plunksnas naudoja savo lizdui formuoti. Vištos išpeša krūtinės, kartais ir pilvo sričių plunksnas, taip perinami kiaušiniai liečiasi su perekšlės oda ir palaikoma tinkama jų temperatūra, reikalinga sėkmingai išperinti viščiukus. Pasibaigus perėjimui, plunksnos krūtinės srityje pradeda ataugti arba višta gali pradėti šertis.

Prevencijos priemonės

Lesalų sudėtį rekomenduojama keisti pamažu, priešingu atveju, tikėtina, kad sparnuočiai bandys ieškoti alternatyvaus pašaro, dėl ko gali prasidėti plunksnų kapojimo protrūkis. Svarbu vištas tinkamai, kokybiškai lesinti, galima dažniau duoti negranuliuotų lesalų. Rekomenduojama subalansuoti racioną, jei reikia – padidinti baltymų kiekį, papildomai skirti vitaminų ir aminorūgščių.

Ligos prevencijai paukščius rekomenduojama laikyti ant kraiko. Reikėtų sureguliuoti apšvietimą ir sumažinti šviesos intensyvumą, vengti triukšmo, paukštidėje įrengti laktas, kad skriaudžiami paukščiai galėtų pasitraukti, turėtų saugų prieglobstį. Ligos profilaktikai svarbu nepamiršti apie paukščių aplinkos papildymą lesimui skirtomis priemonėmis, kad sparnuočių elgsena būtų kuo natūralesnė, užtikrinti, kad paukščių laikymo patalpos atitiktų keliamus reikalavimus. Svarbios ir sveikatingumo priemonės, užtikrinančios paukščių pulko gerovę, pavyzdžiui, vakcinacija, ektoparazitų kontrolė.