Tam, kad augalų apsauga nuo ligų būtų efektyvi, prieš apsisprendžiant, kokią ligų kontrolės strategiją pasirinkti, pirmiausia reikia kompleksiškai įvertinti visus rizikos veiksnius. 

Auginant javus, didžioji augalų apsaugai skirtų išlaidų dalis tenka fungicidams, kadangi grybinės ligos yra viena pagrindinių priežasčių, lemiančių grūdų derliaus nuostolius. Tačiau intensyvėjantis žemės ūkis sukelia daug neigiamų liekamųjų padarinių. Tai kelia grėsmę vandens ir oro taršai, natūralioms ekosistemoms ir žmonių sveikatai, verčia ieškoti optimalių ir ekologiškai pagrįstų augalų apsaugos sprendimų.

Bearimės žemės dirbimo technologijos skatina per dirvą plintančių ligų sukėlėjų sankaupą viršutiniame dirvos sluoksnyje. Ražienų skutimas ir gilus rudeninis arimas sumažina ant augalų liekanų esančių grybų gyvybingumą, nes į dirvą patekusius ligų sukėlėjus suardo joje gyvenantys mikroorganizmai.

Per dirvą plintančios ligos

Stiebalūžės, javaklupės, pašaknio ir šaknų puvinių išplitimo rizika pasėliuose labai padidėja juos atsėliuojant arba kai dėl mažos sėjomainos rotacijos javai toje pačioje vietoje auginami dvejus ar net trejus metus iš eilės.

Ilgas ir šiltas ruduo, švelni žiema yra vieni svarbiausių rizikos veiksnių stiebalūžei plisti žieminių javų pasėliuose. Stiebalūžės užkratas – grybo konidijos – formuojasi ant įmirkusių šiaudų +1–20 °C temperatūroje, tačiau optimali temperatūra yra 5 °C šilumos. Tai liga, nuo kurios, ypač vyraujant lietingiems orams, saugotis reikia jau ankstyvą pavasarį, kadangi, infekcijai pažeidus stiebą, fungicidai tampa nebeveiksmingi. Dažnai ankstyvą pavasarį įvertinus pasėlį, aptinkama nemažai augalų su stiebalūžei būdingais pažeidimais ant stiebo pagrindo, tačiau vėliau, nusistovėjus sausiems orams, smarkesnio ligos išplitimo galima išvengti, nes nudžiūvus dengiamosioms lapamakštėms, infekcija nepereina į stiebą. Tokiu atveju, stebint oro prognozes, fungicidų panaudojimo būtinybė nuo šios ligos sumažėja arba jų gali iš viso neprireikti.

Javaklupei išplisti įtakos turi užkrato kiekis dirvožemyje, skurdžios organinių medžiagų ir šlapios dirvos. Moksliniai tyrimai rodo, kad, užariant apsikrėtusių augalų liekanas daugiau negu 15 cm gyliu, galima sumažinti javaklupės infekciją net iki 50 procentų. Be abejo, daugiausia ligos intensyvumą lemia oro sąlygos. Vyraujantys smarkūs ir dažni lietūs, dėl kurių užmirksta dirvožemis, ypač palankūs javaklupei vystytis. Ligos kontrolė yra komplikuota, kadangi jai atsparių veislių nėra, o fungicidai neveiksmingi. Atsėliuojant javus, auginant juos užmirkusiose, humuso neturtingose dirvose, kur javaklupės išplitimo rizika didesnė, reikia sėti apdorotą veiksmingu nuo šios ligos beicu sėklą.

Sėjomainoje auginant daug varpinių augalų, labai padidėja pašaknio ir šaknų puvinių išplitimo rizika. Tai – Fusarium genties grybų sukeliami pažeidimai, kurie pasireiškia kaip rudos dėmės ant šaknų ir stiebo pagrindo, dažniausiai ant antro ir trečio tarpubamblių. Fusarium grybai taip pat plinta per užkrėstą sėklą. Beicuojant efektyviais nuo šių patogenų beicais, sumažėja ligų žala javų daigų tarpsniu.

Lapų ligos

Grybinių ligų išplitimo intensyvumą pasėlyje lemia žemės dirbimo būdas. Pastaruoju laikotarpiu ūkiuose labai populiari tiesioginė sėja į ražienas arba sėja į minimaliai įdirbtą dirvą. Taikant supaprastintą žemės dirbimą, ligų užkratai kartu su augalų liekanomis lieka dirvos paviršiuje, todėl sudaromos ypač palankios sąlygos infekcijai. Šiuo atveju reikia įvertinti kviečių dryžligės ir lapų septoriozės išplitimo rizikas.

Lapų septoriozė kviečių pasėliuose išplinta kasmet ir yra viena žalingiausių lapų ligų. Pažeistuose pasėliuose, ypač kai infekcija smarkiai išplinta ant viršutinių lapų, galimi net iki 40 proc. derliaus nuostoliai. Sukėlėjas žiemoja dirvožemyje ant augalų liekanų, o ant jų susiformavusios oru plintančios lytinės sporos yra laikomos pagrindiniu (pirminiu) infekcijos šaltiniu. Pavasarį–vasarą įvyksta antrinė infekcija, per kurią nelytinės sporos sklinda su lietaus lašais nuo apniktų apatinių lapų infekciją pernešdamos ant viršutinių sveikų lapų. Taigi, įvykus pirminei infekcijai, tam, kad lapų septoriozei būtų palanku išplisti, reikia lietingų orų.

Efektyviai kontroliuoti lapų septoriozę galima laiku panaudojus fungicidus. Tyrimai rodo, kad efektyviausiai nuo lapų septoriozės fungicidai veikia panaudoti po 5–7 dienų nuo infekcijos pradžios. Dėl lapų septoriozės sukėlėjo gebėjimo įgyti atsparumą fungicidams, vertėtų rinktis fungicidus su didesniu efektyvumu pasižyminčiomis SDHI karboksamidų cheminės grupės veikliosiomis medžiagomis ir naudoti fungicidų mišinius, kurių sudėtyje yra šios cheminės grupės veikliųjų medžiagų.

Įprastai kviečių dryžligė pasėliuose pasireiškia vėliau negu lapų septoriozė. Šios ligos intensyvumą lemia veislės jautrumas, priešsėlio ir sėjos būdas. Vienas svarbiausių rizikos veiksnių dryžligei išplisti yra užsikrėtusių augalų liekanos dirvos paviršiuje, kurios padidina ligos riziką net iki keliolikos kartų. Todėl, kai ūkyje taikomas supaprastintas žemės dirbimas, kviečiai atsėliuojami arba sėjami tiesiogiai į ražieną, nuo šios ligos reikia neišvengiamai intensyvesnės augalų apsaugos. LAMMC vykdyti tyrimai rodo, kad žieminių kviečių pasėlyje, kurie buvo pasėti po žieminių rapsų į artą dirvą, kviečių dryžligės požymiai nustatyti trimis savaitėmis vėliau, palyginti su pasėliu, kuriame buvo taikyta tiesioginė sėja į ražienas, o ligos intensyvumas buvo nuo 30 iki 75 proc. mažesnis.

Kaip sumažinti ligų plitimą pasėliuose

Siekiant užtikrinti stabilią ir tausią augalininkystę, pirmiausia vertėtų taikyti įvairias agrotechnines augalų apsaugos priemones, o fungicidus naudoti tik esant realiai ligų išplitimo grėsmei.

Siekiant sumažinti ligų plitimo riziką, būtina:

• laikytis sėjomainos;
• vengti ankstyvos sėjos;
• atsėliuojant taikyti klasikinį žemės dirbimą;
• vengti tiesioginės sėjos į ražienas;
• auginti kuo atsparesnes ligoms veisles;
• sėti optimalią sėklos normą;
• subalansuoti tręšimą azoto, fosforo ir kalio trąšomis;
• kalkinti rūgščias dirvas;
• naikinti piktžoles.

Ligų plitimą javų pasėliuose lemia labai daug įvairių aplinkos veiksnių. Viena svarbiausių agrotechninių augalų apsaugos priemonių – sėjomaina, kuri sumažina ligų sukėlėjų kaupimąsi dirvoje. Tos pačios rūšies augalai toje pačioje vietoje rekomenduojami auginti tik po laiko, kai dirvoje žūva pagrindinis infekcijos šaltinis. Geriausia, kai žieminiai kviečiai į tą patį lauką grįžta bent po 2–3 metų.

Didesnė ligų išplitimo tikimybė yra piktžolėtame pasėlyje, nes piktžolės gali sirgti tomis pačiomis ligomis, kaip ir kultūriniai augalai, todėl labai svarbus yra piktžolių naikinimas, neleidžiant pasisavinti dirvoje esančių maisto medžiagų, nustelbti kultūrinių augalų ir išplatinti ligų. Subalansuotas tręšimas taip pat didina augalų atsparumą grybinėms ligoms. Organinės trąšos suaktyvina dirvos mikroorganizmų, kurie suardo grybus, veiklą. Be to, dirva papildoma maisto medžiagų ir mikroelementų, todėl augalai geriau auga, būna atsparesni. Tačiau svarbu pavasarį augalų nepertręšti azoto trąšomis. Vešlus ir sutankintas pasėlis yra reikšmingas rizikos veiksnys ligų sukėlėjams, plintantiems su lietumi.

Grybams vystytis palankesnė yra rūgšti dirva (pH 3,5–6,5), todėl labai svarbu kalkinti dirvas. Neutralaus rūgštumo dirvose palankesnės sąlygos vystytis bakterijoms, kurios sudaro konkurenciją patogeniniams grybams. Optimalios žieminių kviečių auginimo sąlygos, kai dirvos rūgštumas yra pH 5,5–7,0.

Be jau minėtų, vyraujančios oro sąlygos yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių pasėlio ligotumo intensyvumą. Kad įvyktų infekcija, skirtingiems ligų sukėlėjams reikia skirtingų oro sąlygų. Vienos ligos išplinta vyraujant vėsiems ir lietingiems, kitoms palanku, kai nusistovi šilti su pakankamu kritulių kiekiu orai. Todėl, prognozuojant ligų išplitimo tikimybę ir siekiant efektyviai ir laiku jas kontroliuoti, labai svarbu pažinti ir suprasti ligos sukėlėjo vystymosi ir plitimo ypatumus.

Agrotechninis augalų apsaugos metodas yra pagrįstas tinkama augalų kaita sėjomainoje, ražienų skutimu ir rudeniniu arimu, parenkant optimalų sėjos laiką, sėklos įterpimo gylį, sėklos normą, subalansuotą tręšimą, naudojant atsparesnes ligų sukėlėjams veisles.