Šilalės rajonas laikomas Lietuvos pieno ūkių šerdimi. Čia daugiausia melžiamų karvių, ūkiuose diegiamos modernios technologijos. Vienas pažangiausių – Vaidoto Kiniulio ūkis, į kurį lygiuojasi ir ūkininkaujantys sūnūs.

Vaidotas Kiniulis yra vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos ūkininkų, iškart tvirtai apsisprendęs dirbti senelių žemę ir iš jos gyventi. Ūkio pradžią davė pagal Valstiečių ūkio įstatymą paskirti 15 ha senelio žemės Struikuose.

Dabar tris bendrai dirbančius ūkius vairuoja stipri komanda – nuo mažens su žemės ūkiu susisaistęs miškininkas Vaidotas, jo žmona zootechnikė Romualda ir žemės ūkio inžinerijos studijas baigę sūnūs Valdas ir Nerijus. Vyresnysis Valdas – jau ir mokslų daktaras.

Robotizuotas pieno ūkis, penimi galvijai, augalininkystė, pagal galimybes taikomi žiedinės ekonomikos principai, kartu dirbanti visa šeima – toks vakarietiškas modelis duoda gerų ekonominių rezultatų. Pažiūrėti yra į ką, todėl pasisemti idėjų į V. Kiniulio ūkį atvyksta kiti ūkininkai, čia rengiamos lauko dienos.

Ūkyje yra beveik 150 pieninių karvių, apie 100 telyčių, panašiai tiek penimų galvijų, dirbama per 500 ha žemės. Prie ūkio stovi ir saulės jėgainė – ji sumontuota dar lapkritį, tik dėl biurokratinių trikdžių kol kas nepradėjusi dirbti.

Pasėliai tręšiami ir separuotu mėšlu

Vaidotas kurį laiką ūkininkavo ekologiškai, bet prieš dvejus metus, pasibaigus įsipareigojimų laikotarpiui, ūkio nutarė nesertifikuoti – ekologinė gamyba neapsimoka. „Atsirado per daug nepamatuotų reikalavimų. Nežinau, kaip valdininkai žada didinti ekologinio ūkininkavimo plotus taip griežtindami sąlygas, – trauko pečiais ūkininkas. – Nebeužtenka išleisti gyvulių į mociono aikšteles, juos būtina ganyti. Nors, kai statėme melžimo robotus, net išleidimo vartus į lauką įrengėme. Bet to negana. O ganyti, kai karvės robote melžiasi iki 4 kartų per parą, nėra galimybių.“

Be to, ekologinio ir neekologinio pieno kainos skirtumas buvo vos 2–3 centai. Vaidoto skaičiavimu, norint, kad ekologinė gamyba apsimokėtų, toks pienas turėtų kainuoti 7–8 ct daugiau. Pernai, kai trąšos dar nebuvo tiek pabrangusios, gautas derlius ir pieno kiekis atpirko visas ekologines išmokas ir ūkio pelnas buvo didesnis.

Atsisakius ekologinės gamybos, padidėjo ir javų derliai, ir karvių produktyvumas. Anksčiau javų kūlė po 3, dabar – 5–6 t/ha. Primilžis padidėjo nuo 7,5 iki 9,5 t, be to, pieno gamyba atpigo, nes nereikia pirkti daug brangiau kainuojančių ekologinių priedų.

Nors ūkis jau neekologinis, cheminių trąšų jame naudojama minimaliai – laukams tręšti sukaupiama daug mėšlo, kuris jau keletą metų separuojamas. V. Kiniulis mėšlo separavimo įrangą įsigijo, kad nereikėtų statyti dar vienos mėšlidės, kai buvo pastatyta antroji ferma. Separuojant skystą mėšlą atsiskiria apie 30 proc. ląstelienos, kurią veža į specialias duobes, kompostuoja ir vėliau tręšia laukus. Separuotą mėšlą daugiausia naudoja kukurūzams tręšti. Skystoji mėšlo frakcija išlaistoma su žarniniais leistuvais ant pievų ir pasėlių.

Mėšlui apdoroti Vaidotas naudoja specialius biologinius produktus organinių liekanų mineralizacijai ir amoniako dujų emisijos mažinimui. Po robotu irgi jau pabandė pilti ilgesnio poveikio produktą, kuris neleidžia garuoti amoniakui. „Mėšlo kiekį reikia didinti ir išsaugoti jame kuo daugiau azoto, kad būtų galima mėšlu pakeisti azoto trąšas. Tik būtų dar geriau, kad turėtume įterpimo technologiją, bet kol kas tręšiame su žarniniais leistuvais. Šiuo metu didžiajai daliai laukų patręšti beveik užtenka ūkyje sukauptų srutų“, – sako V. Kiniulis.

Modernios technologijos pasiteisino

Ūkyje melžimo ir šėrimo robotai įdiegti 2018 m. Apžiūrėję įvairių gamintojų automatizuotas sistemas, Kiniuliai nutarė, kad visi jie geri, bet pasirinko melžimo Lely Astronaut A4 ir šėrimo Lely Vector robotus.

Nerijų randame prie robotų – tai išskirtinai jo veiklos sritis, jis geriausiai įvaldė išmaniąsias technologijas, tad analizuoja bandos rodiklius, stebi visus duomenis. „Visur ir visada yra įvairių niuansų, bet darbas robotizuotame ūkyje ir našesnis, ir reikalaujantis mažiau fizinių jėgų“, – šypsosi jis. Svarbiausia, kad melžimo robotai padeda atsiskleisti visam karvės produktyvumo potencialui.

Lely kūrėjai kėlė tikslą kuo mažiau varžyti karvę, kad ji kuo laisviau judėtų, todėl robote karvė neliečiama, turi vietos iš šonų, gali pajudėti į priekį. Karvė į robotą įeina ir išeina tiesiai, todėl nepatiria streso, kai reikia apsisukti mažoje erdvėje. Vaidotas greitai pastebėjo, kad karvės tapo daug ramesnės.

Įdiegus automatizuotą melžimą, iš 147 karvių robotas negalėjo pamelžti tik septynių, todėl teko dar išbrokuoti dalį prastesnių, nes dviem robotams banda buvo per didelė. Robotai melžia 128 karves, kita dalis jų būna užtrūkusios

 Bandos valdymo programoje T4C Nerijus nuolat stebi primilžį, sveikatingumą, pagrindines ataskaitas, tačiau duomenų pateikiama tiek, kad, anot jo, galėtum per dienas sėdėti neatsitraukdamas nuo ekrano.

Lely Vector – sudėtingas robotas, bet jį paprasta valdyti, o svarbiausia, nereikia papildomų konstrukcijų. Jis važiuoja per fermą kas 45–60 min. visą parą. Jeigu kurioje nors karvidės sekcijoje likę mažiau negu 40 proc. pašarų, jis toje vietoje ėdžias papildo, o kitur tik pristumia. Kiniuliai džiaugiasi, kad šėrimo robotas labai sumažino ir kuro sąnaudas ūkyje – per metus sutaupyta maždaug 15 t kuro.

Guoliavietėse ir ant vaikščiojimo takų karvėms patiesti guminiai kilimėliai. Mėšlas valomas skreperiais.

Genetikai ir pašarams – didžiausias dėmesys

Ūkyje laikomos holšteinizuotos Lietuvos juodmargės ir žalosios karvės, dalis jau yra tapusios holšteinėmis. Vaidotui seniai nereikia aiškinti apie genetikos svarbą – jis renkasi tik labai gerų bulių spermą, tiria telyčių genomą, veislininkystės įmonė jau nemažai metų vykdo porų parinkimą. Dabar daug dėmesio skiriama tešmens sveikatingumui, spenių išsidėstymui, kad tiktų melžti robotui.

Atlikus atranką, geriausios telyčios paliekamos veislei, o kitos, kaip ir mažiau perspektyvios karvės, sėklinamos mėsinių bulių sperma. Banda atnaujinama tik iš ūkyje atvestų telyčių. Karvių ir telyčių bendras apsivaisinimo koeficientas 1,7. Tai geras rezultatas.

Vaidotas bandė sėklinti piendaves seksuota sperma, bet, jo manymu, reikia geriau tam paruošti gyvulius, nes ypač labai produktyvios karvės nelengvai apsivaisindavo. „Atsirinkus perspektyviausias telyčias ir karves jas sėklinti seksuota sperma būtų protingiausia, tik reikia dar atlikti kai kuriuos namų darbus“, – tokią viziją mato V. Kiniulis.

Karvės pieną duoda maždaug keturias su puse laktacijos – gyvulių ūkinio tarnavimo laikas truputį sumažėjo, kai reikėjo išbrokuoti robotizuotam melžimui netikusias karves. Anksčiau jos gyveno 6–7 laktacijas. Pasak Vaidoto, gyvulių ilgaamžiškumas svarbus ūkio ekonominės veiklos rodiklis, nes užauginti telyčią ir sunku, ir brangu.

Melžiamų karvių racioną, konsultuodamasis su specialistais, sudaro pats Vaidotas. Vienai karvei per parą skiriama 1,1 kg šiaudų, 16 kg žolės siloso, 3 kg traiškytų grūdų, 21 kg kukurūzų siloso, į mišinį pilamas 1 litras vandens, 30 g mineralų, 60 g melasos, 2 kg baltyminių priedų.

Koncentruotųjų pašarų kiekviena karvė gauna robote – individualiai pagal pieningumą ir laktacijos laiką, maždaug po 4–5 kilogramus.

Užtrūkusioms duodamas mažiau kaloringas racionas: šiaudų, šienainio, kukurūzų siloso, mineralų, melasos, daug vandens, bet likus mėnesiui iki veršiavimosi vėl duodami geresni pašarai – juk kaip gyvulį parengsime būsimai laktacijai, toks ir bus jo produktyvumas.

Dukart per metus V. Kiniulis tiria pašarus ir pagal tai, jeigu reikia, koreguoja racioną. Jis neabejoja, kad karvių polinkiui sirgti mastitu didžiausią įtaką daro pašarai, todėl profilaktiškai naudoja mikotoksinų surišiklius.

Penėti mišrūnus apsimoka

Su angusų buliumi sėklintų pieninių karvių veršeliai paliekami penėti. Tai – Valdo ūkis. Jis pirko apgriuvusią fermą su žemės sklypeliu Pagramančio regioninio parko ribose, sutvarkė ir pritaikė ją penimiems galvijams. Ūkyje yra ir keletas grynaveislių galvijų, specialiai brandinamai mėsai augina mėsines angusų telyčias. Bet Valdas žada jų atsisakyti, nes mišrūnų penėjimas iš ūkyje atvestų pieninių veršelių duoda geresnį ekonominį rezultatą.

Laikyti žindenes, Kiniulių vertinimu, neapsimoka – nors veršeliai ir greičiau auga, tačiau parduodant grynaveislius ir mišrūnus kainos skirtumo jokio.

Valdas pasidžiaugia, kad gyvulių supirkimo kaina šiuo metu yra nebloga, nors infliacija ir „suvalgo“ dalį pelno. Labai gelbsti savi pašarai.

Kadangi pašarų netrūksta, galvijus galima auginti ir ilgiau, sulaukti palankesnio laiko parduoti, nes nereikia skubėti parduoti jų prieš tvartinį sezoną, kai galvijai parduodami intensyviau ir jų supirkimo kaina krenta.

Planuoja ūkio plėtrą

Karvių Vaidotas negano jau bemaž 20 metų – ganyti, jo įsitikinimu, labai neekonomiška. „Dėl sveikatingumo, gyvulių gerovės užtenka ir mociono aikštelės. Ganyti gali mažas bandas, nes neįmanoma aplink fermą turėti tokių ganyklų, o mūsų ūkis net ir neturi tiek žemės, kur galėtų ganytis visa banda. Be to, gyvulio nueitas 1 kilometras sumažina primilžį 1 litru“, – apibendrina augintojas.

Kiniuliai pašarams gamina pirmosios šienapjūtės žolių ir kukurūzų silosą, iš vėlesnio derliaus žolių – šienainį ir šieną. Šieno kasmet gamina vis daugiau mėsiniams galvijams šerti. Per sezoną šienauja triskart visada, keturis – pagal situaciją, tik tada kyla pašarų sandėliavimo problema. Dėl to žolę kartais atiduoda kitiems ūkiams. „Mums net per sausrą nėra pritrūkę pašarų“, – pasidžiaugia Vaidotas.

Šienainio gamyba yra daug brangesnė negu siloso, bet tokios technologijos atsisakyti negali, nes nėra tiek siloso tranšėjų, be to, šienainis gali likti ir kitam sezonui – niekada nežinai, kas gali nutikti. „Turi būti pasiruošęs įvairiems atvejams. Galų gale, jeigu nereikia senesnių pašarų, nuimi tinklelį ir meti žolę į mėšlidę – aplaistai srutomis ar bakterijomis, supūdai ir sunaudoji kaip trąšą. Bet kuriuo atveju galima rasti išeitį“, – tai svarbus Vaidoto gyvenimo moto.

Pardavimui sėja pačius įvairiausius javus, pernai nuėmė ir pirmąjį rapsų derlių. Anksčiau, kol ūkis buvo ekologinis, iš savų grūdų gamindavo ir koncentruotuosius pašarus, nes negalėjo duoti pirktinių, ir sėjomainai reikėjo augalų įvairovės.

Dalis šiaudų susmulkinama ir įterpiama atgal į žemę, o dalis lieka pašarams. „Viskas grįžta atgal į dirvą, nors ir skirtingu pavidalu“, – tvariu ūkininkavimu džiaugiasi ir Valdas.

O kad ūkininkauti reikia tausojant žemę, Kiniuliams akivaizdu – pievas reikia labai dažnai atnaujinti, nes jos nebėra tokios ilgaamžės. Dobilus, kurie kaupia dirvoje azotą, atsėja nuolat, kiekvieną pavasarį tenka paberti 5–10 kg/ha sėklos. „Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau žolynai reaguoja į dirvožemio rūgštumą. Anksčiau žolė augo bet kokioje dirvoje, o dabar nekalkintose dirvose neužauga“, – Vaidotas mato besikeičiančio klimato padarinius.

Jį labai vilioja dar viena nauja technologija – dronų panaudojimas kukurūzams purkšti ir po paskutinio purškimo vienmečių dobilų, turinčių daug masės ir azoto, įsėjimas. „Labai įdomi technologija, gaila, kad į paraišką neįtraukiau drono, tuo metu dar nežinojau visų jo galimybių“, – atsidūsta ūkininkas, o sublizgusios akys išduoda, kad šios idėjos jis lengvai neatsisakys.

Jeigu ekonominė situacija leis, Vaidotas planuoja plėsti fermą ir didinti bandą, statyti dar vieną robotą ir šėrimo vagonėlį, pašarų bokštą.

Jis yra pateikęs paraišką pagal KPP priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, kur vienam projektui gali būti skirta iki 300 tūkst. Eur. „Gaila, kad projektai nebuvo patvirtinti iki naujų metų, nes šiemet viskas atsieis brangiau, tam gali prireikti papildomai mažiausiai 30 tūkst. eurų“, – sako ūkininkas.

Jis jau įpratęs taip gyventi, kai nebaigus vienų paskolų mokėti, ima kitas. Gerai, kad kai kada V. Kiniulio projektus kredituoja ir pieno supirkimo įmonė – vis dėlto didžiausios ūkio pajamos gaunamos iš pieno. Nors grūdų kainos pasiekė neregėtas aukštumas, brangstančios trąšos tą euforiją mažina.

Ūkyje, be trijų Kiniulių vyrų, dirba 6 darbininkai. Robotizavus fermą žmonės darbo neprarado, tik jis iš dalies tapo lengvesnis. „Patys taip vadovaujame, kad pirmieji einame dirbti“, – juokiasi Vaidotas. Iš tiesų visi daro, ką reikia, šienapjūtės, pašarų gamybos laiku patys ištisai laukuose būna. Romualda Kiniulienė, turėdama tvirtą vyro ir sūnų palaikymą, daugiausia dėmesio skiria gyvulių produktyvumo kontrolei (banda kontroliuojama C metodu, kai pieninių gyvūnų bandos primelžto pieno kiekį nustato ir kontrolinius pieno mėginius kiekvieną laktacijos mėnesį ima ir pirminę veislininkystės apskaitą tvarko gyvūnų laikytojas), rūpinasi karvių užtrūkinimu ir gamina pietus visiems ūkio darbuotojams. Kiniuliai nutarė, kad ūkio darbuotojai verti valgyti šiltą ir šviežią maistą.

Tėvų pėdomis ėjo neraginti

Krizės – nuolatinės žemdirbių palydovės. Vaidotas sako, kad jo šeimos „draudimo polisas“ – mišrus trijų krypčių ūkis. Jeigu vienam sektoriui blogai, tai kitas tuo metu gelbėja. Ir augalininkystėje nėra taip, kad visoms kultūroms būtų labai blogai – neuždera viena, tai gerai užauga kita. Dėl didesnės įvairovės ir rapsus pradėjo sėti.

Bet Vaidotui ir Romualdai labiausiai gera dėl to, kad jų pavyzdžiu pasekė vaikai – savo noru, ne tėvų verčiami. „Jeigu vaikams nereikėtų ūkio, jį tikrai parduočiau“, – atvirai sako Vaidotas. Jis labai vertina sūnų žinias apie techniką ir pasitiki jų pasirinkimu.

Kai susėda pasitarti trys protingos galvos, didelė tikimybė, kad bus priimtas pats geriausias sprendimas. Dar pridėjus darbštumą, galima ir kalnus nuversti. Valdas ir Nerijus nebijo jokio darbo, net priestatą šėrimo robotui patys statė. „Retai būna, kad per metus ko nors nepastatytume“, – juokiasi broliai.

Valdas sako, kad nuo mažens įpratęs prie žemės ūkio kitokio gyvenimo kelio net nesvarstė. Jam ir mokytis tuometiniame Aleksandro Stulginskio universitete buvo įdomu, pravertė ir palengvino studijas praktinės žinios, įgytos ūkyje. Todėl ir į doktorantūrą įstojo. Tiesa, rašyti mokslinį darbą apie kukurūzų nuėmimo kombainus buvo sunkiau, nes studijos sutapo su darbu ir šeimos rūpesčiais. Valdas įveikė ir šį iššūkį – darbo vadovo prof. Dainiaus Steponavičiaus padedamas. Už tai jam jaučiasi dėkingas.

Kiniulių ūkyje skamba ir daug vaikiško juoko – čia laksto Valdo dukros: 8-erių Gabija ir 6-erių Kamilė, Nerijaus atžalos – 9-erių Evelina ir 7-erių Dovydas. Jiems, kaip kažkada jų tėčiams, ūkyje kol kas viskas įdomu, ypač maži veršeliai.

Taigi, Kiniulių šeimos šaknys šioje Žemaitijos žemėje tvirtai įleistos, auganti ketvirta karta galbūt tęs šeimos ūkio tradicijas. Vaidotas ir Romualda Kiniuliai tam padėjo tvirtus pamatus.