Europos Komisija pateikė Bendrijos pieno ūkių apžvalgą, kurioje nagrinėja jų rezultatus, kai standartinė produkcija (SP) iš pieno sudaro ne mažiau nei 40 proc. visos SP. Taip pat pateikė išlaidas ir įplaukas, tenkančias vienai tonai pagaminto pieno. Ūkių apskaitos duomenų tinklas ūkiuose renka išsamią informaciją pagal ūkininkavimo kryptis, tačiau įplaukos ir išlaidos pateikiamos ūkio, o ne pasėlių ar produkto lygmeniu.

Pieno ūkiai – antra (po javų) svarbiausia ūkininkavimo kryptis Lietuvoje. Natūralaus riebumo pieno dalis nuo bendrosios žemės ūkio produkcijos 2009–2019 m. siekė vidutiniškai 18,5 procento. Lietuvos pieno ūkiai susiduria su iššūkiais, dėl kurių traukiasi. Išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje 2020-aisiais, palyginti su 2016 m., melžiamų karvių turinčių ūkių sumažėjo beveik perpus. Jų dalis ūkių struktūroje sudaro apie 22 procentus. Lietuvos pieno ūkių struktūrinių ir ekonominių rodiklių analizė pateikiama lyginant šalies rezultatus su ES 28 vidurkiu, taip pat su Latvijos ir ES pienininkystės sektoriaus lyderių – Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos – rezultatais 2008–2018 metais.

Eurostato duomenimis, 2020-aisiais pagrindinės pieno gamintojos (pagal primelžtą kiekį) buvo Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Lenkija ir Italija. Lietuvoje primelžtas kiekis sudarė 0,93 proc. viso ES 27 kiekio.

Analizuotas šalis galima suskirstyti į dvi grupes pagal ūkių dydį, išreikštą karvių skaičiumi (perskaičiavus į sąlyginius gyvulius), ir pagal pieno gamybą – į šalis, didesnes (Vokietija ir Prancūzija) ir mažesnes (Lietuva, Latvija, Lenkija) už ES 28 vidurkį. Visose analizuotose valstybėse pieno gamyba vidutiniškai ūkiuose didėjo 2008–2018 metais. Išsinuomotų naudojamų žemės ūkio naudmenų dalis didžiausia buvo Prancūzijoje, mažiausia – Lenkijoje. Atsižvelgiant į ūkių skirtumus pagal laikomų karvių skaičių, darbo sąnaudos, perskaičiuotos į metinius darbo vienetus (MDV), šalyse skyrėsi menkai. Daugiausia šeimos darbu grįstas ūkininkavimas vyravo Lenkijoje. Lietuvos pieno ūkių primilžis iš karvės prilygo 79 proc. ES 28 vidurkio, bet buvo mažesnis nei Latvijoje ir Lenkijoje.

Pagal įplaukas, tenkančias vienai tonai pieno, šalis galima suskirstyti į gaunančias mažesnes (Lietuva, Lenkija, Latvija) ir didesnes (Prancūzija, Vokietija) įplaukas už ES 28 vidurkį. Lietuvos pieno ūkiai 2018 m. pardavė pieną pigiausiai. Tai lėmė mažiausias įplaukas, tenkančias tonai pieno. Išlaidos pašarams sudaro didžiausią specifinių išlaidų dalį pieno ūkiuose – ji 2018 m. ES 28 siekė 81,3 procento. Nuosavi pašarai pieno ūkiuose 2008–2018 m. vidutiniškai sudarė daugiau nei pusę Lietuvos (60,7 proc.) ir Lenkijos (55,1), apie pusę – Latvijos (49,6), apie trečdalį – Vokietijos (31,7) ir Prancūzijos (33,7 proc.) visų pašarų. Visos nespecifinės Lietuvos pieno ūkių išlaidos prilygo trims ketvirtadaliams ES 28 vidurkio. Einamosios pieno gamybos išlaidos, tenkančios vienai pieno tonai, palyginti su ES 28 vidurkiu, buvo mažesnės Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje, o Prancūzijoje ir Vokietijoje – didesnės.

Lietuvos pieno ūkiams teko daugiausia nusidėvėjimo išlaidų vienai tonai pieno (jos mūsų šalyje labiausiai augo 2008– 2018 m.), mažiausiai – Lenkijos. Išorinių veiksnių išlaidos šalyse svyravo nuo 13 (Lenkijoje) iki 55 Eur (Latvijoje, Vokietijoje) tonai pieno. Šeimos ūkiuose vertintos ir alternatyvios išlaidos – gautinas ūkininko ar šeimos narių darbo užmokestis už neapmokėtą darbą, palūkanos bei renta už naudojamą nuosavą žemę ir kapitalą. Šių išlaidų vienai pieno tonai daugiausia teko Lietuvos pieno ūkiams, palyginti su kitomis analizuotomis šalimis.

Analizuotų ES šalių specializuotuose pieno ūkiuose bendrasis pelnas (iš įplaukų atėmus einamąsias išlaidas), susijęs su pieno gamyba, 2018 m. svyravo nuo 89,4 (Latvijoje) iki 150,9 Eur (Lenkijoje) tonai pieno. 2013-aisiais Lietuvos pieno gamybos ūkiai pasiekė didžiausią bendrąjį pelną. Tais metais Lietuvoje fiksuota aukščiausia pieno supirkimo kaina per analizuotą laikotarpį, tačiau einamieji kaštai ūkiuose didėjo, o tai mažino bendrojo pelno augimo potencialą. Galima teigti, kad Lietuvos pieno ūkių bendrasis pelnas glaudžiai siejasi su pieno supirkimo kaina šalyje.

Lietuvoje specializuotų pieno ūkių grynasis pelnas mažėjo, nes didėjo tiek nusidėvėjimas, tiek išorinių veiksnių išlaidos. Lenkijos ūkiuose nustatytas didžiausias grynasis pelnas, kuris didėjo dėl mažėjančių išorinių veiksnių išlaidų ir nusidėvėjimo. Grynasis ekonominis pelnas – kita svarbi pajamų kategorija šeimos ūkiams. Jis apskaičiuojamas iš grynojo pelno (grynasis pelnas = bendrasis pelnas – nusidėvėjimas – išorinių veiksnių išlaidos) atėmus neapmokėtas alternatyvias šeimos darbo ir kapitalo išlaidas. Tai galima vertinti kaip atlygį ūkininkams, siekiant jiems kompensuoti riziką, kurią prisiima valdydami ūkį.

Grynasis ekonominis pelnas visose analizuotose ir ES 28 šalyse 2008–2018 m. vidutiniškai buvo neigiamas, išskyrus Lenkijos pieno ūkius 2017 ir 2018 metais. Lietuvoje, didėjant gautinam (alternatyviam) darbo užmokesčiui, grynasis ekonominis pelnas mažėjo.