Kalbant apie mineralinių trąšų naudojimo optimizavimą žemės ūkyje pabrėžiama, kad būtina mažinti azoto trąšų poreikį. Augančios kainos irgi skatina žemdirbius taupyti ir ieškoti alternatyvų.

Tam, kad trąšų naudojimo mažinimas nebūtų vienkartinė akcija, į tai reikėtų žiūrėti ir per vienų metų augalų vegetacijos laikotarpio prizmę, ir per kelerių metų perspektyvą. Žemdirbiai jau rudenį privalėjo planuoti 2022 m. žieminių javų ir žieminių rapsų derlių. Pagal turimas savo laukų dirvožemio analizes jie laukus tręšė fosforo ir kalio (P, K) trąšomis.

Patarimas – netręšti azoto trąšomis, jeigu numatomi lietingi orai.

Svarbu tiksliai apskaičiuoti kiekį

Javai per vegetaciją tręšiami azoto (N) trąšomis kelis kartus, priklausomai nuo ūkyje naudojamos technologijos intensyvumo. Iš visų tręšimų svarbiausias yra pirmasis, kuris dar vadinamas startiniu pavasariniu tręšimu. Parinkti tinkamą normą yra pirmas uždavinys, kurį sprendžia augalininkystės ūkiai. Šį pavasarį, jau pabrangus azoto trąšoms, tai labai aktualu.

Kadangi pirmuoju tręšimu siekiame pamaitinti augalus, bet ne tręšti dirvožemį, todėl kuo tiksliau normą apskaičiuosime, tuo efektyviau išleisime lėšas ir mažinsime galimą azoto netekimą – išgaravimą į atmosferą ar išsiplovimą į gruntinius vandenis.

Reikia pasidžiaugti, jog žemdirbiai jau neberia trąšų ant sniego, skubėdami patręšti javus ar pasipuikuoti prieš kaimynus. Maitinti augalus reikia tuomet, kai jie gali pradėti pasisavinti maisto medžiagas. Šis momentas sutampa su atsinaujinusia vegetacija. Todėl žemdirbio pareiga – nuvykti į javų ar rapsų lauką, išrauti keletą peržiemojusių augalų ir įsitikinti, ar jau prasidėjusi vegetacija. Jei matyti baltos šaknelės, pasirodė pirmos naujų lapelių viršūnėlės, vadinasi, galima augalus tręšti, t. y. juos pamaitinti.

Pavasarinis tręšimas bus tikslus, jei iki tręšimo ištirsime azoto kiekį dirvožemyje. Tai yra išties svarbus momentas taupant trąšas. Ne vienus metus kalbama apie azoto tyrimų svarbą dirvoje pavasarį. Šiemet tai bus viena svarbiausių priemonių mažinti tręšimo išlaidas. Kadangi azotas yra labai mobilus, vandens kiekis dirvožemyje turi didelę įtaką šio elemento kiekiui. Gausiau palijus, azotas migruoja dirvožemiu gilyn, o pradžiūvus viršutiniam dirvos sluoksniui, kartu su kylančiu gruntiniu vandeniu jame ištirpęs taip pat pakyla.

Kadangi azotas dirvoje yra judrus, tad jo kiekis turi būti nustatytas operatyviai – paimami dirvožemio ėminiai, pristatomi į laboratoriją, atliekamos analizės ir apskaičiuojama azoto trąšų norma konkrečiame lauke augantiems augalams. Tokią paslaugą teikia LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorija. Tyrimo kaina yra nedidelė, bet padės taupiai naudoti trąšas.

Jeigu žiemkenčių ar rapsų plotai dideli, pirmiausia reikėtų tręšti prasčiau peržiemojusius, silpnesnius ir vėlyvos sėjos augalus, kurių silpnesnė šaknų sistema, susiformavusi iš praėjusio rudens.

Didesnės normos nebūtinai didina derlių

Kai kurie intensyvios gamybos ūkiai naudoja dideles mineralinių azoto trąšų normas, skaičiuojant jų kiekį per augalų vegetaciją. Šiais metais, tikėtina, tręšimas azotu bus ne toks intensyvus. Tai tikrai nėra blogai.

Kaip rodo LAMMC Žemdirbystės institute atliktų ilgamečių lauko eksperimentų duomenys, tręšiant žieminius kviečius vidutinio intensyvumo normomis (metinis N kiekis – 180 kg/ha), grūdų derlingumas vidutinio sunkumo priemolio dirvoje siekia 7,1–7,5 t/ha. Tręšiant didesnėmis (30 proc.) azoto trąšų normomis, derlius didėja tik 0,2–0,4 t/ ha (3–7 proc.). Šis padidėjimas nėra toks reikšmingas ir ekonomiškai pelningas.

Smėlingo lengvo priemolio dirvoje gauti panašūs rezultatai, atitinkamai 6,4–6,9 ir 0,3–0,4 t/ha (5–7 proc.) grūdų. Todėl mūsų rekomendacija yra žiemkenčius tręšti vidutinėmis NPK mineralinių trąšų normomis pagal dirvožemio savybes ir planuojamą derlingumą. Tai sumažina pasėlių išgulimo, azoto išsiplovimo riziką.

Dvejus metus iš eilės žiemos buvo be įšalo. Tuo tarpu 2021 m. gruodžiui baigiantis Dotnuvoje atviruose laukuose įšalas siekė 35 cm. Gilus įšalas padėtų mažinti išsiplovimą ir N nuostolius, vadinasi, sudarytų prielaidas mažinti trąšų normą.

Ar yra alternatyvų mineralinėms trąšoms?

Vargu ar įmanoma be trąšų užauginti tokius derlius, kuriuos pardavus pajamos viršytų išlaidas. Kai kas pasakytų, kad reikia naudoti organines trąšas. Taip, tačiau jų naudojimas yra taip pat ribojamas – negalima viršyti N-170 normos. Be to, drastiškai mažėjant gyvulių skaičiui, mažėja organinių trąšų gamyba ir plotai, kuriuose būtų galima jas racionaliai, pagal visas mokslines rekomendacijas, naudoti.

Antra, augalinių liekanų palikimas lauke ir įterpimas į dirvą tik šiek tiek amortizuoja maisto medžiagų trūkumą augalams.

Trečia, augalų mityba priklauso ir nuo žemės dirbimo, ir nuo dirvos granuliometrinės sudėties. Tai iliustruoja ir 2021 m. tyrimų duomenys mūsų ilgamečiuose (22 metų trukmės) eksperimentuose. Vidutinio sunkumo priemolyje, taikant tradicinį žemės dirbimą (CT), o šiaudus paliekant lauke ir įterpiant, bet nenaudojant mineralinių trąšų, žieminių kviečių derlingumas buvo vidutiniškai 23 proc., o taikant bearimį dirbimą (RT) ar tiesioginę sėją (NT), 24–28 proc. mažesnis nei tręšiant mineralinėmis trąšomis. Šiaudus iš lauko pašalinant ir nenaudojant trąšų, derlius sumažėjo (palyginti su tręštais javais) beveik dvigubai – atitinkamai 44 proc. ir 47–49 procentais.

Lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvoje – smėlingame lengvame priemolyje skirtumai buvo dar ryškesni. Taikant tradicinį žemės dirbimą (CT), o šiaudus paliekant lauke ir įterpiant, bet nenaudojant mineralinių trąšų, žieminių kviečių derlingumas buvo vidutiniškai 47 proc., o taikant bearimį dirbimą (RT) ar tiesioginę sėją (NT), 50–54 proc. mažesnis nei tręšiant mineralinėmis trąšomis. Šiaudus iš lauko pašalinant ir nenaudojant trąšų, derlius sumažėjo (palyginti su tręštais javais) dar smarkiau – atitinkamai 54 proc. ir 58–60 procentų.

Mūsų dirvos iš prigimties nėra turtingos organinės medžiagos ir mitybos elementų, reikalingų augalams. Vadinasi, norint užauginti rentabilią ir kokybišką produkciją, būtina augalus atitinkamai pamaitinti. Tai galima padaryti tik įdėjus reikalingų maisto medžiagų su trąšomis.

Plinta mikrobiologinių preparatų naudojimas, gerinantis augalinių liekanų mineralizaciją, mitybos elementų pritraukimą iš gilesnių dirvožemio sluoksnių ir pavertimą į augalams prieinamus junginius. Vis dėlto tai gali būti vertinama tik kaip stimuliuojamoji priemonė, bet ne kaip trąšų alternatyva. Be to, iš dirvos tik „siurbiant“ maisto medžiagas, bus pažeista mitybos medžiagų pusiausvyra, bus alinamas dirvožemis.

Taigi, reikėtų laikytis pagrindinių principų:

• ne visada daugiau yra geriau, bet vadinamasis optimizavimas irgi turi ribas;
• tam, kad skalsi būtų duonelė, tręšimas neturi tapti teršimu;
• nepamirškime, kam dirbame – sau ar...?