Acidozė – didžiojo prieskrandžio veiklos disbalansas, dėl kurio fermentacijos produktai kaupiasi ir sukelia klinikinius simptomus.

Atrajotojų prieskrandžiuose esantys mikroorganizmai cukrų verčia lakiosiomis riebalų rūgštimis (LRR). Tai svarbus energijos šaltinis, kuris per prieskrandžio sienelę patenka tiesiai į kraują. Susidariusios LRR yra sunaudojamos, tačiau angliavandenių perteklius išprovokuoja pienarūgščių bakterijų dominavimą. Nuolatinis pieno rūgšties perteklius dirgina prieskrandžio gleivinę, sukelia uždegimą ir nekrozę. Per pažeistą sienelę bakterijos patenka į kraują, tai sukelia kepenų abscesus ir laminitą.

Acidozė dažniausiai pasireiškia pirmą laktacijos mėnesį. Užtrūkimo periodu karvės racionas pasižymi dideliu ląstelienos kiekiu ir mažu energijos tankiu. Pakitęs racionas pakeičia prieskrandžio gaurelių gebėjimą pasisavinti LRR. Jei fermentuojamų organinių medžiagų kiekis didėja sparčiau nei galima absorbuoti, galvijas negeba efektyviai pasisavinti LRR. Jos kaupiasi ir sukelia acidozę.

Acidozė gali būti dviejų formų: ūmi ir lėtinė. Kiekvienos formos acidozė pasižymi skirtingais simptomais, turi skirtingas priežastis, tačiau abi sukelia rimtas gyvūnų sveikatos ir ekonomikos problemas ūkiuose.

Ūmi acidozė pasireiškia tuomet, kai didžiojo prieskrandžio pH drastiškai sumažėja ir šie pokyčiai tęsiasi ilgą laiką. Šiai ligos formai būdingi klinikiniai simptomai: prastas ėdamumas, silpna didžiojo prieskrandžio motorika, viduriavimas, padidėjęs širdies susitraukimų dažnis, išryškėjusios kraujagyslės, paraudusi gleivinė. Neretai matyti ir intoksikacijos požymių.

Tuo tarpu lėtinė acidozė yra laikinas rūgšties gamybos ir absorbcijos disbalansas. Kuo ilgiau galvijui reikia atsigauti po pH pokyčių, tuo didesnė tikimybė, kad sutriks prieskrandžio motorika. Lėtinės acidozės simptomai: krentantis svoris, mažėjanti pieno produkcija ir riebumas, laminitas, nesuvirškintos pašaro dalelės išmatose, kepenų abscesai.

Manoma, jog lėtinė acidozė galvijų pramonei kainuoja brangiau.

Praktika rodo, jog dažniausiai pirmieji klinikiniai acidozės požymiai pasireiškia praėjus 12–36 val. po šėrimo koncentruotaisiais pašarais. Didžiojo prieskrandžio rūgštingumo nustatymas – viena patikimiausių priemonių acidozei diagnozuoti. Intubaciniai zondai nėra geriausias pasirinkimas, nes, prieskrandžio turiniui susimaišius su seilėmis, gali pakisti turinio pH, todėl rekomenduojama rinktis ruminocentezę. Jei rūgštingumas mažesnis nei 5,5, jau galima įtarti subklinikinę acidozę.

Šėrimo specialisto subalansuotas žolinių ir koncentruotųjų pašarų santykis racione, optimalus greitai skylančių angliavandenių kiekis – esminės profilaktikos priemonės, padedančios išvengti acidozės. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas užtrūkusioms karvėms. Likus 2–3 savaitėms iki numatomo veršiavimosi galvijo racioną patartina papildyti negausiu koncentratų kiekiu. Į galvijų racionus rekomenduojama dėti iki 2 proc. neapdorotų augalinių aliejų ar iki 7 proc. apsaugotų riebalų sausųjų medžiagų kiekio.

Jei yra didesnė rizika susirgti acidoze, karvių racioną verta papildyti stambiais pašarais ir sumažinti angliavandeningų žaliavų kiekį. Laikinai į racioną galima įtraukti ir švelninamuosius: natrio bikarbonatą (110– 200 g/d.), magnio oksidą (50–90 g/d.), kalcio karbonatą (115–180 g/d.), jūros dumblių kalkakmenis. Šios medžiagos padeda stabilizuoti galvijų didžiojo prieskrandžio pH. Norint pasiekti geriausią rezultatą, tikslinga kartu naudoti ir maisto papildus su mielėmis ar probiotikais, kurie teigiamai veikia virškinamąjį traktą.