Nepalankios ūkininkauti, mažo našumo žemės, įvertintos ne daugiau kaip 32 balais, Lietuvoje sudaro apie 19 proc. visų žemės ūkio naudmenų, iš kurių 80 proc. būtų tikslinga apsodinti mišku.

Miškai veisiami pagal sudarytus miško želdinių veisimo projektus, kurie paruošiami prieš pradedant darbus. Sudarant projektą, atsižvelgiama į sklypo gamtines ir ekonomines sąlygas, numatomi įveisimo būdai. Kartu įvertinamas savaiminis sklypo apželdinimas, pagal kurio būklę nustatomas kiekvieno ploto želdinimo pobūdis (ištisiniai arba daliniai želdiniai).

Pirmiausia svarbu nuspręsti, kodėl ploto savininkas nori įveisti mišką konkrečioje teritorijoje: siekia gauti papildomų pajamų iš medienos, apsodinant mišku nenaudojamas arba netinkamas kitiems poreikiams žemes, pagerinti estetinį vaizdą, apsaugoti laukus nuo erozijos, įveisti poilsiavimui skirtus želdinius. Kadangi daugelis miško įveisimo tikslų yra tarpusavyje susiję, galima planuoti daugiatikslią miško paskirtį.

Rengiant miško želdinių projektą, atsižvelgiama į sklypo gamtines sąlygas. Vietovės charakteristiką reikia ištirti prieš miško veisimo pradžią. Šalia esančios miško ekosistemos padės išryškinti biologines ir fizines vietovės savybes. Augantieji netoliese gali padėti nustatyti, kokių rūšių medžiai tiktų dabartinėmis sąlygomis ir ar pasirinkta rūšis augs sėkmingai. Pagrindinės žinios apie dirvožemio chemines ir fizines savybes palengvins medžių rūšies pasirinkimą, dirvos paruošimą.

Svarbu parinkti tinkamiausias medžių ir krūmų rūšis, šeimas ir sėklų šaltinius, nustatyti geriausią įveisimo metodą. Planuojant želdinius įveisti dirbtinai, parenkamas tinkamiausias sodmenų tipas (sodmenys konteineriuose ar išauginti atviro grunto medelynuose).

Būtina numatyti ir želdinių apsaugos priemonių poreikį. Tai yra lemiamas sėkmingo miškų įveisimo veiksnys. Vabzdžių, ligų, žvėrių ir piktžolių poveikis sodinukams arba pasėtoms sėkloms turi būti galimai sumažintas.

Darbai prasideda nuo želdyno vietos paruošimo

Žemių savininkai ir valdytojai mišku želdina įvairius plotus pagal dirvožemių derlingumą, drėgnumą, reljefą, žolinės, o kartais ir sumedėjusios augmenijos kiekį ir kt. Todėl kiekvienam plotui reikia parinkti skirtingą, jam tinkamiausią želdinių veisimo ir priežiūros technologiją, vadovaujantis „Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatais“¹ arba „Miško želdinimo ir žėlimo skatinimo technologiniais modeliais žemės ūkiui nenaudojamose žemėse“².

Darbai gali prasidėti nuo vietos paruošimo. Tai padaryti reikės, jeigu numatytas sklypas apaugęs gausia, aukšta žoline augmenija, vietomis apžėlęs nepageidaujamų rūšių minkštaisiais lapuočiais (pvz., baltalksniais) ar krūmais (pvz., karklais). Piktžoles, nepageidaujamus lapuočius medžius ar krūmus galima sunaikinti plataus veikimo spektro herbicidais. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tokius herbicidus ne visur ir ne visada galima naudoti, todėl piktžoles naikinti galima taikant juodojo pūdymo sistemą arba keletą kartų per vasarą šienaujant ir taip susilpninant nepageidaujamų žolių augimą.

Įdirbtoje dirvoje medeliai lengviau prigyja

Gerai paruoštoje dirvoje lengviau sodinti, geriau prigyja ir auga želdiniai, mažiau piktžolių, kartu kokybiškiau galima atlikti ir medelių priežiūrą. Tinkamas drėgnos dirvos įdirbimas saugo želdinius nuo išmirkimo, o giluminis arimas ar podirvio purenimas giluminiu kultivatoriumi palengvina šaknų prasiskverbimą į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Dirvos paruošimo operacijos turi ilgalaikį poveikį želdinių produktyvumui.

Ploto paruošimo būdas pasirenkamas atsižvelgiant į dirvožemio sunkumą ir drėgmės režimą. Normalaus drėgnumo (sausų) dirvožemių sklypuose dirva gali būti ruošiama ištisai suariant, išariant juostas dviejų ar daugiau korpusų žemės ūkio paskirties plūgais, purenant frezomis, ruošiant aikšteles, arba dviejų verstuvių miško plūgais išariant negilias, iki 10–15 cm gylio, vagas. Ruošiant dirvą šlaituose ariama horizontalia kryptimi (statmenai nuolydžiui). Stačiuose šlaituose (daugiau kaip 8°) dirva ruošiama tik iš dalies. Labai stačiuose šlaituose, kuriuose dirbti su mechanizmais negalima, duobutės kasamos rankomis (30×30×30 cm dydžio) arba sukasamos aikštelės (40×40 cm dydžio).

Kad pasodinti medeliai nežūtų nuo vandens pertekliaus, laikinai užmirkstančių (šlapokų) dirvožemių sklypuose dirva ruošiama suariant juostas (sodinama į išartą dirvos riekę). Ariama nuolydžio kryptimi ir esant galimybei drėgmės perteklius nuvedamas išarus papildomas vagas.

Galingų traktorių ar kitų mašinų suplūktas dirvas išdirbti reikėtų su plantažiniais plūgais arba giluminiais (podirvio) kultivatoriais. Taip ruošti dirvą ypač verta planuojant veisti spygliuočių želdinius, nes jų šaknys labai sunkiai nugali suplūktus dirvožemio sluoksnius.

Miškui sodinti geriausia dirvą įdirbti rugpjūčio antroje pusėje–spalį. Anksti paruošta dirva iki rudens gali apaugti piktžolėmis. Dirbant miško plūgais ir sodinant į vagos dugną, vagos gali būti ariamos ir prieš pat medelių sodinimą.

Savaiminis plotų apaugimas mišku

Savaime plotai pamiškėse užsisėja nuo greta augančių medynų. Nusprendus plotą palikti savaiminiam žėlimui, visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į šalia esantį medyną. Jeigu jis yra žemo našumo, medžiai blogos kokybės (kreivi, jų kamienai šakoti), negalime tikėtis, kad iš tokių sėklų išaugę želdiniai bus geresni. Savaiminiam žėlimui reikia palikti plotus šalia produktyvių medynų. Naujuose savaiminiuose želdynuose išaugs tik tų rūšių medžiai, kurie auga šalia. Žemėje šalia baltalksnyno niekada neišauginsime pušyno.

Dar viena būtina sąlyga, kad pamiškė natūraliai apželtų – šalia esantis medynas turi gausiai derėti. Todėl plotus, esančius šalia jaunuolynų, reikia apželdinti dirbtinai. Savaiminiai želdynai susiformuoja iš labai didelio sėklų kiekio, jie yra stabilesni nepalankioms aplinkos sąlygoms ir atsparesni ligoms ir kenkėjams.

Jeigu numatoma taikyti pagalbos priemones sėkloms sudygti, reikėtų atkreipti dėmesį, kad miške medžiai dera ne kasmet. Per 10 metų pušys gausiai dera 3–4 kartus, eglės – 2–3 kartus. Kad nukritusi nuo medžio sėkla sudygtų, ji turi patekti į palankias aplinkos sąlygas. Pirmiausia dygstančioms sėkloms reikia drėgmės. Apleisti žemės ūkio plotai gana greitai tampa velėna. Joje medžių sėklos dygsta blogai. Pagrindinė pagalbos priemonė sudygti sėkloms yra dirvos purenimas prieš joms išbyrant. Tai galima atlikti plūgais, kultivatoriais ar diskinėmis akėčiomis. Svarbu suardyti velėną.

Medžių sėklas perneša vėjas, tačiau jos negali nuskristi labai didelio atstumo nuo medyno. Lengvesnės medžių sėklos (drebulių, gluosnių, beržų) paprastai nunešamos toliau. Didžiausias sėklų kiekis išbyra 50 metrų pločio pamiškės juostoje. Tokio pločio juostą tikslinga palikti savaiminiam apžėlimui. Galima palikti ir 100 m pločio juostą, jeigu tikimasi gausaus derliaus ir prieš sėklų byrėjimą dirva supurenama. Praėjus metams po sėklų išbyrėjimo, reikia įvertinti savaiminio apžėlimo eigą. Jeigu savaiminukai išsidėstę grupėmis, yra daug tuščių aikštelių, tokius plotus reikėtų papildyti ir pasodinti tos pačios rūšies sodinukų arba mišrinti su kitų rūšių medžiais.

Apželdinimas sėjant medžių sėklas

Dirbtinai miško želdiniai žemės ūkio plotuose gali būti sėjami arba sodinami. Nenaudojamus žemės ūkio paskirties plotus galima sėkmingai apželdinti sėjant miško medžių sėklas arba vaisius. Pagrindinis miškų įveisimo sėjimu privalumas – nereikia brangių sodmenų. Tačiau gerokai padidėja sąnaudos želdinių priežiūrai, būtina geriau paruošti dirvą. Iš sėklų išsivystę sėjinukai yra labai silpni ir negali konkuruoti su žolėmis. Labai piktžolėtose dirvose sėjimo reikėtų atsisakyti.

Negalima sėti šlaituose, kadangi sėklas gali nuplauti vanduo arba nupustyti vėjas. Reikia vengti sėti mišką stipriai užmirkstančiuose arba perdžiūvančiuose plotuose. Sėjimu įveisti želdiniai maždaug 2–5 metais vystosi lėčiau už sodinimu įveistus želdinius, todėl sėjimas netaikomas rekreaciniams, plantaciniams ar trumpos apyvartos želdiniams veisti. Sėjami gali būti pušynai ir ąžuolynai. Labai plačiai pušys sėjamos Suomijoje. Čia įveista pasėjus daugiau kaip 40 proc. visų pušynų. Ąžuolų gilių sėjimas žemės ūkio plotuose plačiai naudojamas Lenkijoje.

Geriausiai sudygsta sėklos, sėjamos į nepiktžolėtą, supurentą mineralinį dirvožemį. Paprastai sėjama aikštelėmis arba juostomis, rankiniu būdu arba mechanizuotai.

Stambios sėklos (ąžuolo gilės) sėjamos į kauptuku padarytą duobutę. Smulkioms sėkloms duobutės nekasamos, tačiau grėbliuku palyginamas ir papildomai supurenamas dirvos paviršius. Pasėtos sėklos būtinai turi būti užberiamos žeme. Pušų sėklos turi būti užbertos 0,5–1 cm, o ąžuolų gilės – 3–6 cm storio žemės sluoksniu.

Vienoje sėjimo aikštelėje (0,4×0,4 m dydžio) paprastai išberiama 15–20 pušų sėklų. Į vieną duobutę pasėjama 3–5 ąžuolų gilės. Sėjant mechanizuotai išberiamų sėklų kiekis parenkamas atitinkamai sureguliavus sėjimo aparatą. 1 ha apsėti sunaudojama apie 0,5 kg pušų sėklų. Sėjant ąžuolus 1 ha sunaudojama apie 200–300 kg gilių. Spygliuočių sėklos sėjamos pavasarį. Ąžuolų giles galima sėti rudenį, kadangi jas sunku išlaikyti iki pavasario.

Sodinama anksti pavasarį

Lietuvoje miško želdiniai sodinami kovą–balandį, kai dirvoje būna pakankamai drėgmės, bet nėra įšalo.

Želdinių rūšinė sudėtis priklauso nuo sklypo funkcinės paskirties (pvz., sklypas yra draustinio teritorijoje), dirvožemio derlingumo, drėgnumo ir sklypo savininko numatomos įveisiamo miško funkcinės paskirties (norima išauginti daug ir geros prekinės medienos, norima apsaugoti dirbamą žemę nuo vandens ar vėjo erozijos arba miškas bus naudojamas poilsiui).

Medžių poreikiai dirvožemio derlingumui ir drėgmei, siūloma želdinių rūšinė sudėtis ūkiniams miškams pateikti „Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatuose“ arba „Miško želdinimo ir žėlimo skatinimo technologiniuose modeliuose žemės ūkiui nenaudojamose žemėse“.

Tai, kad medis gali augti vienokio ar kitokio derlingumo dirvoje, dar nereiškia, kad jį ten tikslinga sodinti, ypač ūkinės paskirties želdiniuose. Pavyzdžiui, pušys geriausiai auga derlingose dirvose, bet tokiose dirvose išaugintos būna šakotos, o medienos fizinės ir techninės savybės gerokai blogesnės, negu pušų, išaugintų nederlingose ar vidutiniškai derlingose dirvose.

Veisiant pušų su beržais, eglių su maumedžiais, ąžuolų su kitais lapuočiais želdinius, numatytas pagrindinių rūšių su kitais medžiais grupių mišrinimas. Lapuočių medžių ar krūmų grupės spygliuočių želdiniuose sodinamos sklypo pakraščiuose, pakelėse, o dalis jų laisvai (panašiai kaip šachmatine tvarka) išdėstomos sklypo viduje. Jeigu veisiami spygliuočių želdiniai nesišlieja prie jau augančio miško, sklypų pakraščiuose tikslinga pasodinti apie 10 m pločio lapuočių medžių ir krūmų juostą, vadinamą pamiške. Joje geriausia sodinti krūmus, teikiančius maistą ar slėptuvę paukščiams ar smulkiems žvėreliams. Tai – šermukšniai, lazdynai, putinai, paprastieji, miškiniai, raukšlėtieji ir kitų rūšių erškėčiai, dygiosios slyvos, grauželinės, vienapiestės ir miškinės gudobelės ir kt. Patartina pasodinti ir gervuogių, kurios bus gera kurapkų slėptuvė, tuo tarpu erškėčiai, gudobelės ar kiti dygūs krūmai puikiai tarnaus kaip kiškių slėptuvės. Siekiant išvengti vėjovartų, apželdinant mažus sklypus nereikėtų sodinti eglių.

Veisiant apsauginius želdinius, ypač laukų, rūšinė sudėtis gali būti kaip ir siūloma ūkiniams miškams. Veisiant vandens apsauginius želdinius reikėtų daugiau sodinti lapuočius medžius, o vagas išarti statmenai šlaitų nuolydžio krypčiai.

Veisiant ūkinius ar apsauginius želdinius patogiausia sodinti eilėmis. Sodinimo vietas išdėsčius eilėmis lengviau želdinius prižiūrėti ir auginti. Atstumas tarp sodinamų medžių eilių – 2–3 m, o sodinant maumedžių želdinius – 3–4 m, eilėse – 1,0–1,5 m. „Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų“ arba „Miško želdinimo ir žėlimo skatinimo technologinių modelių žemės ūkiui nenaudojamose žemėse“ lentelėse yra pateiktas ir pradinis želdinių tankumas. Jis yra mažiausias, užtikrinantis geros kokybės medienos išauginimą. Miškas susiformuos ir pasodinus retesnius želdinius, bet medžiai išaugs storašakiai, jų kamienai bus kreivesni, o medienos kokybė bus bloga. Nurodytą tankumą tikslinga taikyti veisiant ūkinės ir apsauginės paskirties želdinius. Veisiant poilsinės paskirties želdinius, tankumas yra kitas.

Renkant želdinių rūšinę sudėtį specialios funkcinės paskirties teritorijose reikia atsižvelgti į Saugomų teritorijų įstatymo ir nacionalinių ar regioninių parkų, draustinių ar kitų gamtosauginių objektų keliamus reikalavimus.

Apželdinti žemės ūkio žemes, kurių dirvožemis labai skurdus, labiausiai tinka pušys, nežiūrint į tai, kad jos neatsparios šaknų ligoms. Veisdami beržus labai nederlingose augavietėse prekinės produkcijos negausime, be to, ir beržus apninka šakninė pintis. Naudotini tik mikorizuoti pušų sodmenys. Taigi, prastose žemėse rekomenduojama sodinti 80–90 proc. pušų, 10–20 proc. beržų ir krūmų. Derlingesnėse augavietėse pušys mišrinamos su eglėmis, maumedžiais ir klevais arba bukais (pušys – 40–50 proc., eglės arba maumedžiai – 30, klevai arba bukai – 20– 30 proc.). Taip pat rekomenduojami eglių želdiniai su pušimis ir bukais (eglės – 60 proc., pušys – 30, bukai – 10 proc.). Derlingose augavietėse veisiami ąžuolai, liepos, juodalksniai, klevai, bukai.

Kilus bet kokiems klausimams, susijusiems su miškų įveisimu žemdirbystei netinkamoje žemėje, reikėtų konsultuotis su Valstybinių miškų urėdijos regioninių padalinių ar artimiausių girininkijų specialistais.

***

Būtina išsiaiškinti, ar želdinamoje teritorijoje nėra vandens baseinų ir nykstančių rūšių apsaugos zonų, eroduojamų teritorijų, kuriose gali būti apribota ūkinė veikla. Išaiškinami pagrindiniai želdinių įveisimą sunkinantys (ribojantys) veiksniai. Tai gali būti įvairių kenkėjų židiniai, mažas maisto medžiagų kiekis dirvožemyje arba gausiai išsivysčiusi žolinė augmenija.

***

¹ Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, patvirtinti aplinkos ministro 2008 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. D1-199; galiojanti suvestinė redakcija nuo 2021-07-01

² Riepšas E. Miško želdinimo ir žėlimo skatinimo technologiniai modeliai žemės ūkiui nenaudojamose žemėse, 2005