Prieš 100 metų įkurta Dotnuvos selekcijos stotis ir pradėti augalų selekcijos darbai, kuriuos dabar tęsia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras.

Dotnuvos selekcijos stoties istorija, minint selekcijos šimtmetį, neatsiejama nuo jos pirmojo vadovo ir iniciatoriaus prof. Dionyzo Rudzinsko (1866– 1954 m.). Jis buvo vienas iš nemažo būrio Lietuvoje gimusių kruopščių ir talentingų žmonių, išsilavinimą ir gyvenimo karjerą pradėjusių Rusijoje. Iš pradžių buvo carinės armijos karininkas, vėliau baigė Petrovsko žemės ūkio akademiją, tapo Maskvos žemės ūkio instituto darbuotoju ir Maskvos selekcijos stoties įkūrėju (1911 m.). Dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo fronte, turėjo kapitono laipsnį, vėl grįžo prie selekcijos darbų, 1916 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Skaitant autentiškus D. Rudzinsko prisiminimus, galima pajusti, kad Maskvos selekcijos stotis buvo jo kūdikis, ją su gilia nostalgija profesorius prisimindavo visą gyvenimą. Kažin, ar mokslininkas būtų atsidūręs Dotnuvoje, jeigu ne bolševikų perversmas. Kaip rašo D. Rudzinskas, po perversmo buvę laborantai ir aptarnaujantys darbuotojai jautėsi lygūs su profesoriais ir stengėsi pastaruosius visaip įskaudinti. Už pasipriešinimą tokiai savivalei D. Rudzinską išgelbėjo įrašas pase, kad jis iš Lietuvos.

Sovietinės Rusijos žemės ūkio komisariatas 1921 m. komandiravo D. Rudzinską į Kauną kaip perkamų rugių ir dobilų sėklų kokybės ekspertą. Ta proga jis susitiko su žemės ūkio ministru J. Aleksa ir sutarė dėl pervažiavimo į Lietuvą, selekcijos ir sėklininkystės stoties organizavimo. Taip 1922 m. kovo 1 d. buvo pasirašytas įsakymas steigti Dotnuvos selekcijos stotį prie jau veikusio žemės ūkio technikumo, prof. D. Rudzinskas paskirtas šios stoties vadovu.

Pradžia buvo nelengva

Pirmieji Dotnuvos selekcijos stoties metai buvo nelengvi, trūko lėšų, o kai kada ir paprasto tiek vietinės, tiek šalies valdžios supratimo, nes tai buvo neįprasta veikla. Nuoseklus prof. D. Rudzinsko darbas pamažu davė vaisių ir imta pripažinti nacionalinės augalų selekcijos nauda. Iš Maskvos parsivežto selekcijos stoties genofondo ir selekcinės medžiagos 1924– 1927 m. jau buvo sukurtos ir pradėtos platinti naujos lietuviškos augalų veislės: žieminiai kviečiai Akuotuotieji, vasariniai miežiai Auksiniai, avižos A-331, rugiai Rygiškieji. Pradėtas darbas su žirniais, linais, bulvėmis ir raudonaisiais dobilais. Vėliau selekcionuojamų augalų daugėjo ir po dvidešimties metų jų buvo 27.

Dotnuvos selekcijos stotis nenutraukė darbo net per Antrąjį pasaulinį karą, tai liudija išlikę Selekcijos stoties žurnalai, iki šiol saugomi Javų selekcijos skyriuje. Buvo vykdomi nedidelės apimties darbai ir saugoma anksčiau sukaupta selekcinė medžiaga. Deja, karo pabaigoje didelė dalis selekcinės dokumentacijos ir selekcinės medžiagos buvo išgabenta į Vokietiją.

Keitėsi pavaldumas

Dotnuvos selekcijos stoties pavaldumas prieš karą ne kartą keitėsi. Iki 1924 m. ji priklausė Dotnuvos žemės ūkio technikumui, nuo 1924 m. – Žemės ūkio akademijai, nuo 1928 m. – Žemės ūkio rūmų tyrimo įstaigai, o nuo 1939 m. – Žemės ūkio ministerijai. 1945 m. stotis pertvarkyta į Lietuvos selekcijos ir sėklininkystės institutą, o 1946 m. tapo Lietuvos valstybine selekcijos stotimi. Vėliau, 1956 m. stotis prijungta prie Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto ir tapo Javų ir Pašarinių žolių skyriais. Linų tyrimai buvo tęsiami Upytės bandymų stotyje, bulvių, lubinų, grikių, kai kurių daugiamečių žolių selekciją tęsė Instituto Vokės filialas, pašarinių griežčių – Vėžaičių filialas, runkelių – Rumokų bandymų stotis. 2010 m. minėti moksliniai padaliniai tapo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro padaliniais.

Svarbiu Lietuvos augalų selekcijos plėtros etapu galima laikyti 1972 m. įsteigtą Pašarinių kultūrų selekcijos centrą. Jo įkūrimą lėmė tai, kad Dotnuvoje buvo senos pašarinių žolių selekcinio darbo tradicijos, geri darbo rezultatai, kurių pradininkas buvo Juozas Klevaitis, 1928– 1944 m. dirbęs Žolių selekcijos skyriaus vedėju Dotnuvos selekcijos stotyje.

Selekcijos centro įkūrimas praplėtė požiūrį į selekcijos procesą. Be Selekcijos ir pirminės sėklininkystės skyriaus, įkurtos Biochemijos ir fiziologijos, Genetikos ir citologijos, Sėklų tyrimo ir kontrolės, Mechanizavimo ir Dirbtinio klimato laboratorijos, Augalų fiziologijos ir dirbtinio klimato skyriai. Pagal pirminį sumanymą visų Selekcijos centro padalinių galutinis tikslas buvo konkurencingų pašarinių žolių veislių kūrimas Baltijos šalims ir Baltarusijai. Javų veisles turėjo kurti Baltarusijos selekcijos centras. Lietuviškų javų selekcija buvo nutraukta, paliekant tik miežių selekciją, įrodžius, kad miežiai tai pašariniai augalai. Lubinų, grikių, bulvių veislės toliau buvo kuriamos Vokės filiale. Praktika parodė, kad tai nebuvo tobuli planai. Dalis lietuviškų žolių veislių buvo rajonuotos Baltarusijoje ir kai kurios auginamos iki šiol, o baltarusiškų javų veislių Lietuvoje buvo registruotos tik kelios ir neilgam.

Atnaujinta javų selekcija

Atkūrus šalies nepriklausomybę, atnaujinta žieminių kviečių ir rugių, o vėliau ir vasarinių kviečių selekcija. Nors Lietuva nepriklausomybės pradžioje dar nebuvo ES narė, bet selekcininkai aktyviai domėjosi augalų veislių kūrimo, registracijos ir dauginimo klausimais. Tam pasitarnavo išvykos ir stažuotės Vakarų Europos valstybių selekcijos įstaigose. Taip buvo atlikti šiuolaikiški selekcijos plėtros darbai. Tai liudijo 1995 m. vykęs tarptautinis Žemdirbystės instituto vertinimas, kur buvo pažymėta, kad augalų selekcija yra pažangi ir vykdoma tarptautiniu lygmeniu.

Iš viso Lietuvoje per 1922–2021 m. sukurta 331 žemės ūkio augalų veislė. Patobulėjusios veislių kūrimo metodikos ir turima selekcinė medžiaga dabar leidžia pateikti daug daugiau veislių, nei ankstesniais metais. Pavyzdžiui, 1922–1989 m. sukurtos 8 žieminių kviečių veislės, o 1990–2021 m. sukurta ir registruota 15 žieminių kviečių veislių.

Veislių pripažinimo ir dauginimo tvarka

Kai selekcininkai sukuria augalų veisles, jas įsigyja ir daugina žemdirbiai ir žemės ūkio įmonės. Dėl to žinios apie veislę turi būti objektyvios, o ji teisiškai registruota. Per augalų veislių selekcijos istoriją nuo 1922 m. veislių pripažinimo ir komercinimo tvarka keitėsi. Iš pradžių veislės pripažinimo ir dauginimo tvarką nustatydavo Dotnuvos selekcijos stotis. Tokia pati tvarka buvo ir kitose šalyse, o JAV yra ir šiandien, kur daugumos augalų rūšių selekciją vykdo universitetai.

Dotnuvos selekcijos stoties veiklos pradžioje aukščiausios grandies sėklinę medžiagą – superelitą – perduodavo dauginti geriausiems ūkiams. Vėliau, šalyje įsikūrus bandymų stočių tinklui, veislės buvo dauginamos stotyse. 1924 m. platinti Lietuvos ūkiuose buvo dauginamos 13 žieminių kviečių, 12 avižų, 10 žirnių, 12 linų, 29 bulvių veislės, sukurtos įvairiose selekcinėse stotyse, nes lietuviškų veislių dar nebuvo.

Atsiradus lietuviškoms veislėms, Dotnuvos selekcijos stotyje, be lietuviškų, vis tiek buvo dauginamos ir geriausios užsieninės veislės. Vėliau, 1931 metais, Dotnuvos selekcijos stoties sėkliniuose plotuose jau dominavo lietuviškos veislės, bet dar buvo dauginamos 10 užsieninių veislių bulvių. 1927 metais Dotnuvos selekcijos stotis, Alytaus, Rumokų, Dotnuvos, Joniškėlio bandymų laukai ir Sėklinių pasėlių kontrolė buvo perduoti naujai įkurtai Žemės ūkio rūmų Žemės ūkio tyrimų įstaigai. Buvo įsteigta Pasėlių kontrolės komisija, kuri apžiūrėdavo veislinius pasėlius auginimo vietose ir gaudavo duomenis iš Sėklų kontrolės stoties, kuriai buvo siunčiami sėklų pavyzdžiai po derliaus nuėmimo. Sėklai, atitinkančiai pasėlių kontrolės taisyklių reikalavimus, buvo išduodamas liudijimas. Sėklinių pasėlių kontrolė apėmė tiek lietuviškų, tiek užsieninių veislių tyrimą.

Teko aiškintis ir dėl veislių pavadinimų

Okupacijos metais Lietuvoje buvo įvesta sovietinė veislių tyrimo, registravimo ir sėklininkystės sistema. Naujų sukurtų veislių paraiškos buvo teikiamos Valstybinei veislių tyrimo komisijai prie SSSR žemės ūkio ministerijos pagal jos nustatytą tvarką. Sėklų pavyzdžiai turėjo būti siunčiami į didelį tyrimų tinklą. Reikėjo atsakyti ir į kitus klausimus. Pavyzdžiui, 1952 m. Valstybinės selekcijos stoties direktoriui buvo atsiųstas SSSR veislių tyrimo komisijos raštas su prašymu paaiškinti, ką reiškia žieminių kviečių veislės Mūras pavadinimas, išverstas į rusų kalbą.

Lietuvoje buvo įsteigta Valstybinė žemės ūkio kultūrų inspektūra, kuri organizavo veislių tyrimo ir rajonavimo (pripažinimo) procedūras. Buvo sukurtas Valstybinis veislių tyrimų stočių tinklas, išsilaikęs su pakitimais iki nepriklausomybės atkūrimo. Po tyrimų ciklo augalų veislių rajonavimo klausimą – įrašymą į sąrašą ar išbraukimą iš rajonuotų augalų veislių sąrašo, svarstydavo, kaip ir dabar, Žemės ūkio ministerijos Augalų veislių vertinimo komisija. Jos siūlymu veislių sąrašą tvirtino ministerija. Dabar tai daro Valstybinė augalininkystės tarnyba.

Reikėjo kurti ir sėklininkystės sistemą

Veislių komercinimas arba dauginimas, platinimas prieškario Lietuvoje buvo vykdomas daugiausia per Žemės ūkio rūmų Bandymo laukų ir stočių tinklą. Daugiausia daugindavo lietuviškas veisles, bet buvo ir užsieninių. Selekcijos stotis elitinę sėklą pardavinėjo su 75 proc., originalią – su 40 proc. priedu prie rinkos kainos. Sėklininkystės plėtra sunkino selekcininkų darbus, nes trūko žmonių. Dėl to stoties direktorius ir selekcininkas Zigmas Mackevičius, grįžęs iš ilgalaikės komandiruotės į Švediją ir Daniją, kaip sektiną pavyzdį pateikė Svalefo selekcinės stoties praktiką, kur sėklininkystę vykdė Švedijos sėklų augintojų akcinė bendrovė, kuri gaudavo iš selekcijos stoties nedidelius kiekius, 22–75 kg selekcinės sėklos, ir organizuodavo 2–3 metus trunkantį dauginimą ir realizaciją. Už tai pagal sudarytą sutartį bendrovė kasmet stočiai mokėjo nustatytą pinigų sumą.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos valstybinėje selekcijos stotyje (1946 m.) įkurta elito grupė, kuri vykdė rajonuotų veislių pirminę sėklininkystę, organizavo superelitinės ir elitinės sėklos auginimą ir jos realizavimą. Dauginamos buvo visos rajonuotų veislių sąraše esančios tiek šalies, tiek užsienio selekcininkų veislės. Pirminę sėklininkystę ir palaikomąją selekciją vykdė selekcininkai, o veislių sąrašas nebuvo ilgas. 1961 m. iš viso buvo dauginamos 19 javų, 7 ankštinių grūdinių, 6 daugiamečių žolių veislės.

Uždarius Dotnuvos valstybinę selekcijos stotį iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., aukštųjų reprodukcijų sėklų dauginimas buvo pavestas Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institutui, kuris tęsė buvusios selekcinės stoties pirminės sėklininkystės darbus. Toliau sėklinę medžiagą daugino mokslinio tyrimo įstaigų eksperimentiniai ūkiai ir parduodavo jas kitiems ūkiams. Iš sėklų kategorijų dominavo elitinės sėklos, kurių buvo paruošiama iki 7 000 t, nes žemesnėms kategorijoms buvo skiriamas antraeilis dėmesys, visi norėjo elitinių sėklų. Užsieniečiai niekaip nesuprato, kodėl mums reikia tiek elitinių sėklų. Lietuvos ir užsienio valstybių selekcininkai už savo sukurtas ir dauginamas augalų veisles atlyginimo negaudavo, o augintojai selekcininkams nieko nemokėjo. Valstybė dengė visas instituto išlaidas (dabar to nebėra), tačiau ir vis dar gaji ūkininkų nuostata: kodėl reikia mokėti už teisiškai saugomos augalų veislės naudojimą, nepaisant to, kad tai įpareigoja šalies ir ES teisės aktai.

Sodo ir daržo augalus daugino Vytėnų bandymų stotis, vėliau – Sodininkystės ir daržininkystės institutas.

Po nepriklausomybės atkūrimo pradėjo kurtis privačios sėklininkystės įmonės, kurios pagal sutartis paėmė Lietuvos ir užsienio augalų veislių atstovavimą ir dauginimą. Šiuo metu yra 12 sėklininkystės įmonių, Lietuvos sėklininkystės asociacijos narių.

Lietuvoje 2020 m. paruošta 71 800 t sertifikuotos javų ir 2 398 t žolių sėklos. Jomis užsėta 15–20 proc. bendro javų ploto. Daug žolių sėklų išvežama eksportui. Kadangi šalis yra ES narė, joje galima dauginti visas augalų veisles, įrašytas į bendruosius ES augalų veislių katalogus.

Žemdirbiai labiau pasitiki veislėmis, ištirtomis Lietuvoje ir įrašytomis į šalies Nacionalinį augalų veislių sąrašą, todėl visos selekcinės institucijos stengiasi, kad jų veislės ten būtų įrašytos.

Pažangai būtinos investicijos

Žvelgiant iš tolimos praeities į Lietuvos ir gretimų valstybių augalų selekcijos vystymosi istoriją, galima pasakyti, kad mums didelę įtaką darė geopolitinė situacija. Kai XIX a. kūrėsi Vakarų Europos sėklininkystės kompanijos su selekcijos padaliniais, mes buvome Rusijos imperijos pakraštys ir reguliuojami jos tradicinio konservatyvumo. Net pačioje Rusijoje augalų selekcija pradėta XX a. antrajame dešimtmetyje, atsiliekant nuo Vakarų Europos gerus 30–50 metų. Po neilgo, veržlaus Lietuvos tarpukario, augalų selekcija sovietmečiu buvo iš esmės atskirta nuo sėklininkystės, kaip ekonominės veiklos. Tą sistemą paveldėjome ir po nepriklausomybės.

Vakarų Europos sėklininkystės ar agroserviso kompanijos iki šiol turi įvairaus pavaldumo savo augalų selekcijos padalinius, yra suinteresuotos jų efektyvumu ir žino, kad pažangai būtinos investicijos. Lietuvos selekcininkams tenka konkuruoti su užsienio kompanijomis. Ši konkurencija nelengva, bet ji bus sėkminga, jei tik šalies plėtros uždaviniai, mokslo administravimo grandinė ir selekcininkų pastangos susivienys į bendrą tikslinį konglomeratą. Augalų selekcija yra įdomi, šaliai naudinga, bet daug pastangų, lėšų ir atsidavimo reikalaujanti veikla. O tai, kad adaptuotos Lietuvos klimato sąlygoms augalų veislės užtikrina ekonomikos stabilumą, retkarčiais primena iššalę mūsų laukuose pasėtų užsieninių veislių žiemkenčių plotai.

***

Nacionaliniame augalų veislių sąraše 2021 m. įrašyta 92 žieminių, 51 vasarinių kviečių, 10 rugių, 48 vasarinių miežių, 20 avižų, 21 žirnių, 86 daugiamečių žolių, 85 cukrinių runkelių, 63 žieminių rapsų, 113 kukurūzų, 21 daržo, 15 sodo augalų veislių. Iš jų Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre sukurtos 29 javų, 4 bulvių, 1 linų, 21 pupinių, 38 miglinių žolių, 19 daržo, 13 sodo augalų veislių.