Augalams kalio reikia panašiai tiek pat, kiek ir azoto, o kai kuriems net daugiau. Subalansuotas tręšimas kaliu yra neatsiejamas nuo dirvožemio agrocheminių tyrimų.

Kalis augale atlieka daug įvairių funkcijų: dalyvauja fotosintezės procese, angliavandenių ir vitaminų sintezėje, reguliuoja vandens ir medžiagų apykaitą, judėjimą augale ir kt.

Kalis į augalą patenka per šaknis jonų pavidalu ir apie 80 proc. jo yra ląstelių sultyse. Kalio daugiausia yra intensyviai augančiose augalo dalyse. Kai jo trūksta, kalis iš senų lapų pernešamas į jaunus. Kalio augalams reikia daug: migliniams javams – panašiai kaip azoto, miglinėms žolėms – apie 20 proc., o daugeliui daržovių – 30–50 proc. daugiau. Bulvėms, cukriniams ir pašariniams runkeliams, morkoms, burokėliams, ropėms, agurkams jo reikia net 2,0–2,5 karto daugiau negu azoto.

Kalio kiekis augale yra tiesiogiai susijęs su judriuoju kalio kiekiu dirvožemyje. Didžioji judriojo kalio dalis dirvožemyje yra dirvožemio molio dalelėse, nedidelė – ištirpusi dirvožemio tirpale. Pagrindinis augalų kalio šaltinis yra dirvožemio dalelėse esantis mainų kalis, kurį kiti katijonai išstumia į dirvožemio tirpalą.

Kalio koncentracija priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties – moliuose, priemoliuose jo yra daugiau nei priesmėliuose ir ypač smėliuose. Iš molio dalelių atsilaisvinęs kalis į dirvožemio tirpalą lengviau pereina, kai jame yra pakankamai drėgmės, todėl augalams prieinamo kalio drėgnesniais metais dirvožemyje būna daugiau ir augalai jį pasisavina geriau.

Dirvožemyje judriojo kalio koncentracijai turi įtakos ne tik granuliometrinė sudėtis ir dirvožemio tipas, bet ir dirvožemio sukultūrinimas, tręšimo intensyvumas. Todėl net gretimuose laukuose judriojo kalio koncentracija gali būti labai nevienoda.

Lietuvos dirvožemyje judrusis kalis nustatomas A-L metodu, o jo koncentracijos vertinimas 0–20 cm dirvožemio sluoksnyje pateiktas lentelėje. Mineraliniai dirvožemiai, kuriuose judriojo kalio yra daugiau kaip 150 mg/kg, o durpėse ir puvenose – daugiau kaip 300 mg/kg, vadinami iš dalies kalio turtingi. Tokiuose dirvožemiuose kalio trąšų normos augalams mažinamos, o kai kalio itin daug – kaliu netręšiama.

Lietuvoje dirvožemių, kuriuose judriojo kalio yra labai mažai, turime nedaug – vos 2,4 proc. Nėra daug ir mažai judriojo kalio turinčių dirvožemių – 18,8 proc., tuo tarpu likusi dalis – 78,8 proc. visų plotų – jo turi vidutiniškai arba daug. Taigi kalio šalies dirvožemiuose yra gerokai daugiau negu judriojo fosforo.

Judriojo kalio koncentraciją dirvožemyje labiausiai didina žemės ūkio augalų tręšimas mėšlu, kiek mažiau – mineralinės kalio trąšos. Kadangi kalio daugiau būna sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, juose kalio trąšos žemės ūkio augalams yra mažiau efektyvios negu lengvesnės granuliometrinės sudėties.

Judriojo kalio turtingesni yra Vidurio Lietuvos dirvožemiai. Čia iš dalies kalio turtingi dirvožemiai (> 150 mg/kg) sudaro 52,7 proc., o Rytų ir Vakarų Lietuvoje – atitinkamai 38,4 ir 30,4 proc. Mažesniais judriojo kalio kiekiais dirvožemyje išsiskiria Šiaurės–Vakarų ir Pietryčių Lietuvos regionai.

Daugiausia iš dalies kalio turtingų dirvožemių yra Kalvarijos savivaldybėje – 79,2 proc., Radviliškio – 74,3, Marijampolės – 71, Pasvalio ir Prienų – po 68,2, Zarasų – 65,6, Vilkaviškio – 63,5, Kauno – 62,6 ir Elektrėnų – 61 procentas.

Mažiausiai minėtų dirvožemių yra Varėnos – 7,9 proc., Šilutės – 10,8, Šalčininkų – 17,3, Rietavo – 18, Švenčionių ir Druskininkų – po 18,1, Šilalės – 21,2, Kretingos – 23,7, Šakių – 26,1, Plungės – 27,6 ir Telšių – 27,8 proc. savivaldybėse.

Intensyviau žemės ūkio gamybą plėtojančiame Vidurio Lietuvos regione iš dalies turtingų kalio dirvožemių per paskutiniuosius dešimt metų padidėjo 5,4 proc. Rytų ir Vakarų Lietuvoje jų sumažėjo atitinkamai 4 ir 7,2 proc., o vertinant visą Lietuvą, šis pokytis yra neigiamas ir sudaro -1,3 procento.

Kokia turėtų būti tręšimo kaliu strategija? Pirmiausia plotus, kurių dirvožemiai turi mažai judriojo kalio, reikia tręšti didesnėmis kalio trąšų normomis ir bent per penkerius metus jo koncentraciją padidinti iki vidutinės. Tokių plotų šalyje nėra daug ir ne visuose regionuose, todėl šalyje tai nesudarytų didesnio kalio trąšų naudojimo padidėjimo.

Ten, kur judriojo kalio koncentracija vidutinė, trąšų normos turėtų atitikti augalų poreikį derliui išauginti, tačiau atskirais metais galima jų normą sumažinti ketvirtadaliu. Kur judriojo kalio yra daug ir labai daug (o šalyje tokių plotų turime 41,6 proc.), ten kalio trąšų normos augalams mažinamos arba jomis augalai netręšiami. Tačiau po 3–5 metų tokiuose dirvožemiuose reikėtų atlikti dirvožemio tyrimus, norint nustatyti, ar judriojo kalio koncentracija dirvožemyje nesumažėjo.

Sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose kalio trąšų galima pataupyti ir naudoti mažiau negu lengvesnėse dirvose. Nepatartina kalio trąšų normų mažinti kaliui labai reikliems augalams – bulvėms, cukriniams ir pašariniams runkeliams, šakniavaisinėms daržovėms. Bet kuriuo atveju subalansuotas tręšimas kaliu yra neatsiejamas nuo dirvožemio agrocheminių tyrimų. Taikydami tokį tręšimą šalies mastu, ne tik geriau augalus aprūpinsime kaliu, bet ir sutaupysime 20–30 proc. kalio trąšų, nesumažindami augalų produktyvumo.

***

Atlikti tyrimai rodo, kad kalio trąšų efektyvumas žemės ūkio augalams yra didžiausias, kai dirvožemyje judriojo kalio yra labai mažai ar mažai. Derliaus priedai gaunami, kai dirvožemyje yra ir vidutiniai kalio kiekiai, tačiau, kai jo yra daug – augalų derliai dažniausiai nedidėja. Tuomet juo tręšiama dėl kalio balanso palaikymo dirvožemyje.