03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2022/02
Veterinarijos gydytoja jaučiasi atradusi savo vietą
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Monika Šneiderytė buvo viena iš daugelio veterinarinės medicinos studentų, kurie planavo gydyti šunis ir kates. Tačiau tapo viena iš nedaugelio, pasirinkusia darbą su ūkiniais gyvūnais.

Žemaitijoje dirbančią jauną veterinarijos gydytoją vyresnieji kolegos globoja kaip akies vyzdį – kad tik nepabėgtų. O Monika sako, kad jaučiasi radusi savo vietą.

Iš Raseinių rajono kilusią M. Šneiderytę į Telšių rajoną atginė meilė. „Esu meilės emigrantė“, – šypsosi Monika, į Telšius atkeliavusi kartu su žemaičiu Simonu.

Baigusi LSMU Veterinarijos akademiją 2019 m. Monika pradėjo dirbti smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytoja. Darbas, apie kurį tiek svajota, kėlė daug streso, sunkiausia buvo dirbti ne su pacientais, o su jų šeimininkais – Monika viską išgyveno ne mažiau negu jie.

„Su šunimis ir katėmis norėjau dirbti todėl, kad jie yra emociniai gyvūnai, o karvės juk nėra tokios jaukios, nepasiglaustys, nerodys prieraišumo kaip šuo ar katė“, – pasakoja Monika. Bet, kai išėjusi iš smulkiųjų gyvūnų klinikos, gavo pasiūlymą padirbėti su karvėmis, nutarė pabandyti. Ir sėkmingai dirba jau dvejus metus.

Monikos pavyzdys gali padėti apsispręsti ne vienam savojo kelio ieškančiam jaunuoliui.

Pirmą atlygį prisimins visada

M. Šneiderytė džiaugiasi, kad ryžosi dirbti su gyvuliais. „Supratau, kad čia mano vieta. Ir kai jaunesni kolegos klausia, kokį kelią rinktis, siūlau pabandyti ir ten, ir ten“, – sako ji.

Su stambiųjų gyvulių veterinarija Monika buvo šiek tiek susipažinusi, magistro darbą rašė apie šliužo dislokacijos gydymo būdus, o darbo vadovas buvo prof. Ramūnas Antanaitis. Tokį pasirinkimą lėmė studijų laikų praktika. Po antro kurso studentė „dėl bendro išprusimo“ pasiprašė į praktiką pas Viduklės veterinarijos gydytoją Virgilijų Kuzerį. Darbas su patyrusiu veterinaru, įgytos žinios pravertė pradėjus dirbti savarankiškai. Iki šiol su juo konsultuojasi.

Monikai labai įstrigo vienas įvykis per praktiką. Kartą jie abu su V. Kuzeriu nuvažiavo kastruoti paršelių. Veterinarijos gydytojas liepė jai dirbti pačiai – kaip kitaip išmoks, o pats stebėjo, padėjo, kiek reikėjo. Atlygiu pasidalijo su studente, sakydamas, kad pinigus Monika tikrai uždirbo. „Gauti pirmą atlygį už savo specialybę man buvo didžiulis įvykis. Iki šiol prisiminusi susigraudinu. Tai labai brangus prisiminimas. Nors, manau, kad galbūt aš turėjau mokėti už tai, kad mane mokė“, – M. Šneiderytė visada jaučia dėkingumą savo mokytojui.

Šis supratingas ir toliaregiškas veterinaro žingsnis gerokai padidino merginos motyvaciją mokytis, domėtis ir ūkiniais gyvūnais.

Monika verčiasi privačia veterinarijos gydytojos praktika ir dar pagal sutartį dirba Jono Živatkausko ir Petro Levenausko ūkiuose. Tai stiprūs pieno ūkiai. J. Živatkauskas ieškojo veterinarijos gydytojo dirbti ūkyje ir nutarė suteikti galimybę jaunai specialistei. Monika nenuvylė ir netrukus darbdavys ją rekomendavo ir kolegai P. Levenauskui.

Merginai labai naudinga ir įdomu dirbti pažangiuose, nuolat į priekį einančiuose ūkiuose. Tačiau ir teikdama paslaugas mažesniems ūkiams veterinarijos gydytoja pastebi, kad daugelis jų dirba tvarkingai, galvoja apie ateitį, rūpinasi galvijais, ieško galimybių įsigyti bandos valdymo ar sveikatingumo stebėjimo programas, kažkas stato fermų priestatus – pamažu plečiasi, kitas pradeda keisti šėrimą ir kviečia specialistą racionui sudaryti.

„Žemaitijoje pieno ūkiai tikrai gyvi. Mane labai motyvuoja tai, kad galiu kartu augti su jais“, – džiaugiasi Monika.

Vyresnieji veterinarai neatsisako padėti

Ūkininkų pasitikėjimą, visokeriopą paramą M. Šneiderytė užsitarnavo greitai. Pasak jos, kaimo žmonės apskritai labai džiaugiasi, kai jaunas žmogus į kaimą atvažiuoja dirbti, o ne išvažiuoja iš jo visam laikui.

Koks didžiausias iššūkis, pradėjus dirbti su galvijais? Monika neslepia, kad ūkininkai iš pradžių nepatikliai žiūrėjo į ką tik studijas baigusią veterinarę. „Tai suprantama. Nežinojo, ar ką nors sugebu, be to, mergina – ar nebus per sunku su galvijais dirbti? Ar jai tuoj neatsibos rožėmis nekvepianti tvartų aplinka? Iš pradžių buvo nelengva, ypač nepasiduoti emociškai“, – atvira pašnekovė.

Ne vieną jauną specialistą nuo minties dirbti kaime sulaiko galimi sunkumai – juk reikės įsigyti būtinų darbo priemonių, įrangos, medikamentų, automobilį, kuris galėtų pravažiuoti kaimo keliais. Ne kiekvieno jaunuolio tėvai turi galimybių padėti, o paramos tam nėra. Monika sutinka, kad ir ją būtų užklupusios tokios problemos, jeigu būtų tekę startuoti savarankiškai. Bet kadangi ji pradėjo dirbti J. Živatkausko ūkyje, tai ūkininkas daug kuo pasirūpino, kad pradžia nebūtų tokia sunki.

Pradėti savarankiškai gydyti Monikai nebuvo drąsu, bet ji turėjo ir turi tvirtą užnugarį – vyresnieji kolegos iš įvairių Žemaitijos rajonų pataria ir padeda.

„Kai dar taip neilgai dirbu, bet koks atvejis man būna pirmas, – juokiasi mergina. – Bet padedama patyrusių kolegų į jų gretas įsiliejau gana greitai. Su kuriais jau susipažinau – labai geranoriški, niekada neatsisako padėti, sako, skambink, kai tik reikia. Labai smagu, kad visi mane taip priėmė ir žiūri ne kaip į galimą konkurentę, o kaip į kolegę.“ Tokia veterinarų parama jai yra neįkainojama vertybė.

Profesinis tikslas – operuoti

Operuoti gyvulių pati viena Monika dar nesiryžta, nors įsigijo visas būtinas priemones. Kai reikia, kviečia solidžią pagalbą – Petrą Tamašauską iš Skuodo r., net prof. R. Antanaitį – ir iš jų mokosi. Visada pasirengę padėti dar keli kolegos, taip pat ir V. Kuzeris.

Ūkininkus nelengva prikalbinti leisti operuoti gyvulį – ne visada tai išgelbėja, o operacija kainuoja. Bet ir tokių atvejų, kai reikia operacijos, pasitaiko gana retai. Tad neturint kasdienės praktikos, sunku kaupti įgūdžius ir juos išlaikyti. „Jeigu kartą per metus padarysiu cezario pjūvį, to neužteks, įgūdžiai nesusiformuos. Reikia daugiau praktikos, bet labai noriu tapti tokia veterinarijos gydytoja, kuri operuotų ir sugebėtų padėti bet kokiu atveju“, – savo didžiausią profesinį tikslą įvardija jauna specialistė.

Daugiausia jai tenka rūpintis melžiamų karvių sveikatingumu. Tačiau turi ir išskirtinių pacientų – tai aukštaūgiai mėsiniai Kijano veislės galvijai. Streso, kai pirmą kartą reikėjo imti jų kraujo tyrimus, Monikai tikrai buvo. Bet sveikatos problemos kijanų beveik nekamuoja, tik sunkesnių veršiavimosi atvejų kai kada pasitaiko. Dėl to jų augintojas Mantas Živatkauskas svarsto telyčias ir karves sėklinti, kad galėtų parinkti bulius su lengvo veršiavimosi indeksu, be to, ir prieauglį greičiau gautų.

Monika labai stengiasi naudoti kuo mažiau antimikrobinių medžiagų, bet, pastebėjo, kad užtrūkinti labai produktyvias karves ūkininkai vis dėlto linkę su antibiotikais. „Taigi, ta problema dar yra, bet jau kalbame, aiškinamės, ieškome kitų sprendimo būdų. Pavyzdžiui, gal verta pakeisti racioną prieš užtrūkinimą, duoti labiau dietinį pašarą, kad sumažėtų pieno kiekis ir sveiką karvę būtų galima užtrūkinti kitomis priemonėmis. Tiesiog reikia daugiau aiškinti ūkininkams, nes jiems nedrąsu imtis pokyčių, kai nėra tikri dėl rezultato. Bet mažais žingsneliais, manau, einame į priekį“, – sako M. Šneiderytė.

Į iškvietimą – su motociklu

Monika mato, kad kaime, ypač atokesniuose rajonuose, veterinarų trūksta, girdi ūkininkų atgarsius, kad į Ignaliną reikia kviestis veterinarą iš Kauno. „Taip, dauguma jaunų veterinarų mieliau renkasi darbą su smulkiaisiais gyvūnais. Ir aš bandau į Telšių rajoną prisikviesti jaunesnių kolegų, bet visi nori dirbti arčiau didmiesčio. O Žemaitijoje dar daug gyvulių, veterinarams darbo netrūksta“, – kalba Monika. Iš jos 15 bendramokslių grupės darbą su ūkiniais gyvūnais pasirinko tik du.

Monika labai džiaugiasi matydama, kaip kaime keičiasi požiūris į gyvūnų gerovę. Rūpinamasi ne tik pajamas suteikiančiais produkcijos gyvuliais – jau tampa norma skiepyti, ženklinti smulkiuosius gyvūnus. Beje, Monika užsiima švietėjiška veikla – Telšiuose yra subūrusi šunų mylėtojų grupę, važinėja po rajoną ir pasakoja vaikams, kaip reikia rūpintis gyvūnu, jį prižiūrėti, kad šuo yra ne tik malonumas, bet ir atsakomybė, jis yra draugas ir negali būti rišamas prie būdos. „Šunys – viena iš mano aistrų“, – neslepia Monika, auginanti vokiečių kurtsharą.

Kadangi šuo aktyvus, Monika su juo daug bėgioja, dalyvauja kanikroso (bėgimo su šunimi) varžybose. Bet tai tikrai ne visa „užklasinė“ merginos veikla – ji turi juodąjį shotokan karatė diržą, yra baikerė – važinėja motociklu, neseniai ir medžiotoja tapo. Beje, su motociklu Monikai yra tekę ir pas ūkininką važiuoti – buvo susiruošusi į kelionę, kai sulaukė iškvietimo. Tad čiupo priemones ir su motociklu išlėkė į laukus pas karvę.

Monika – gamtos vaikas. Ją visą laiką supo gyvūnai, arkliai, laukinė gamta, nors veterinarinė medicina jos mintyse atsirado tik baigiant mokyklą.

Ji nedvejodama sako, kad nenusivylė pasirinkusi darbą su stambiaisiais gyvuliais. „Man patinka ir tai, kad dirbu ne vienoje vietoje, o galiu judėti, važiuoti per Žemaitijos kaimus, grožėtis gamta. Labai džiaugiuosi ir gyvenimu Telšiuose, čia labai gražu“, – šypsosi veterinarė.