23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2022/02
Užduotis – išlaikyti žemės ūkio mokslą ir specialistus
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Prieš trejus metus prie Vytauto Didžiojo universiteto buvo prijungtas tuometis Aleksandro Stulginskio universitetas, tapęs Žemės ūkio akademija. Ar pavyko vieniems prie kitų prisitaikyti, kaip integracija gali padėti žemės ūkio studijų programoms, ką laimėjo abu universitetai – apie tai kalbamės su VDU rektoriumi prof. Juozu AUGUČIU.

Per susijungimą VDU pasipildė pastatais, teritorija, žmogiškaisiais ištekliais, o Žemės ūkio akademija? Ar pasiteisino integracija?

Aleksandro Stulginskio universitetas buvo gana didelis, tačiau paskutiniaisiais metais studentų universitete buvo labai sumažėję. Toliau tęsiant veiklą savarankiškai universitetui būtų kilę sunkumų. Studentus reikia mokyti ne tik specialybės – jie turi turėti galimybę pasirinkti įvairių bendrųjų universitetinių dalykų, mokytis kalbų, o drastiškai mažėjant studentų skaičiui, sunku išlaikyti dėstytojų įvairovę. Susijungus universitetams, žemės ūkio specialybių studentai gali jungtis prie visų VDU studentų srautų ir mokytis bendrųjų dalykų, kalbų (VDU siūlo per 30 užsienio kalbų), naudotis Gamtos mokslų, Informatikos, Socialinių mokslų fakultetų dėstytojų paslaugomis, tad studijų kokybės prasme susijungimas sustiprino juos, praplėtė studijų galimybes, o studijų kokybė ir yra svarbiausia. Bet mes neslepiame, jog prasiplėtė ir viso VDU studijų laukas – galime pasigirti, kad pagal studijų kiekį ir kryptis dabar lenkiame netgi Vilniaus universitetą ir esame plačiausios aprėpties universitetas Lietuvoje.

Dėl infrastruktūros padėtis nėra labai vienareikšmė. Iki susijungimo VDU buvo išaugęs iki 9 000 studentų ir tada gerokai trūko patalpų, ypač bendrabučių. Dabar, susijungus 3 universitetams (prie VDU prijungtas ir Lietuvos edukologijos universitetas – red. past.), studentų turime tik 8 000, todėl patalpų ploto problemos neliko, tačiau vis dar aktuali infrastruktūros, ypač bendrabučių kokybės, problema.

Kalbant apie studentų skaičių, susijungus stebuklas iškart neįvyko. Toliau mažėja abiturientų ir jų skaičius dabar pasiekęs dugną. Apie 2000-uosius mokyklas baigdavo maždaug 50–60 tūkst. abiturientų, o 2021-aisiais – tik kiek daugiau nei 20 tūkstančių. Tad studentų irgi mažėja. Pradeda trūkti pedagogų, inžinierių, informacinių technologijų ir žemės ūkio specialistų (agrarinės specialybės juk niekada nebuvo tarp populiariausių). Kaip išlaikyti žemės ūkio mokslą, specialistų rengimą, šiuo metu aštriausias klausimas, kurį bandome spręsti. Nebus studentų, nebus mokslo ir mokslininkų, bet nebus ir šio sektoriaus darbuotojų.

Ar pastangos duoda vaisių? Ar jus girdi ministerijos, politikai?

Problemą, kad žemės ūkio specialistų trūkumas didėja, nes jų rengimas labai sumenkęs turbūt jau visą dešimtmetį, aiškiai mato ne tik Švietimo, mokslo ir sporto, bet ir Žemės ūkio ministerija.

Kai kurios studijų programos (hidroinžinerijos, melioracijos) jau uždarytos. Ties riba atsidūrusi anksčiau prestižine buvusi miškininko profesija. O specialistų reikia, nes ateina nauji europiniai reikalavimai, kurių profesinių mokyklų absolventai neįvykdys, juolab kad ir jų trūksta. Tai didžioji problema. Jeigu trūktų, tarkime, vienos srities studentų, gal būtų galima suvilioti jaunuolius tikslinėmis stipendijomis, bet jų trūksta beveik visose specialybėse. Todėl reikia globoti kiekvieną Lietuvos vaiką, padėti jam įgyti išsilavinimą pagal jo galimybes. Nesiūlome dalyti diplomų į kairę ir dešinę, bet negalime ir lengva ranka atstumti jaunuolės ar jaunuolio, kuris gali pasiekti daugiau.

Lietuviai labai vertina aukštąjį išsilavinimą, ir dabar didelė dalis abiturientų, viena didžiausių Europoje, stoja į aukštąsias mokyklas. Tai nuostabi savybė, kuri ir gelbsti Lietuvą, tik kad abiturientų mažai, o žemės ūkio studijų programos nėra populiarios. Po susijungimo mūsų pastangomis pavyko gauti tikslinių ŽŪM stipendijų studijuojantiems valstybės finansuojamose vietose. O bendradarbiaujant su agroverslu, su Žemės ūkio akademijos alumnais, įkurtas fondas, kurio paskirtis – remti motyvuotus abiturientus, kad pasirengtų studijuoti su žemės ir miškų ūkiu ar agroverslu susijusiose programose, tačiau kuriems dar trūksta studijoms reikiamų įgūdžių ir žinių.

Minėjote, kad mažėjantis studentų skaičius skatina priimti netradicinius sprendimus ir vienas jų – siūlymas nustatyti naujus VDU santykius su kolegijomis. Ar tai perspektyvi idėja?

Žemės ūkiui reikia įvairių kvalifikacijų – žemiausios, vidutinės, aukščiausios – darbuotojų. Lietuvoje yra binarinė aukštojo mokslo sistema, pagal kurią dvi aukštųjų mokyklų rūšys rengia tuos pačius specialistus (bakalaurus rengia ir universitetai, ir kolegijos). Tačiau dabar, kai pakankamai studentų nesurenka nei universitetai, nei kolegijos, dviem sistemoms nebėra vietos. Mano siūlymas paprastas – žemės ūkio srityje dirbančius universitetus ir kolegijas jungti į vieną darinį. Negalime leisti prabangos skaidyti srautų, nes jeigu dar taip pažaisime, tai greitu laiku nei kolegijos, nei universitetai didžiosios dalies programų negalės paleisti. Žinoma, institucijoms dirbant kartu kyla sunkumų, ir tai žinome iš savo patirties. Todėl dėl galimo bendradarbiavimo reikia diskutuoti, ieškoti sprendimų, kad būtų galima sujungti studentų srautus.

Dar grįžkime prie integracijos. Kiek daugiau nei prieš metus perrinktas VDU rektoriumi sakėte, kad projektuojamas tolesnis Žemės ūkio akademijos Universitete augimas. Kaip šis procesas vyksta?

Kadangi ŽŪA įsikūrusi vieninteliame Lietuvoje akademiniame miestelyje, turi neblogą infrastruktūrą, nutarėme du didelius VDU fakultetus – Gamtos mokslų ir Informatikos – perkelti į Akademiją ir toliau kurti, auginti universitetinį miestą su viskuo, kas jam yra būtina. Jau šiandien atidarytas didelis sporto kompleksas, renovuojamas pastatas Agroinovacijų centrui, trečiuose rūmuose bus statomas laboratorinis korpusas. Tad VDU universitetinis miestelis tampa gamtos ir žemės ūkio mokslų tyrimų centru. Infrastruktūra ir žmogiškieji ištekliai mums leidžia tai daryti.

Žemės ūkio akademijos mokslininkams tenka svarbi misija mažinant klimato kaitos pokyčius, puoselėjant tvarią žemdirbystę, šviečiant žemdirbius ir rengiant ateities specialistus. Ar pakanka finansavimo moksliniams tyrimams?

Toli gražu. Liūdna, kad taip apleistas mokslininkų ir mokslinių tyrimų finansavimas Lietuvoje. Nors su šios Vyriausybės programa ir veiksmais buvo atsiradusi vilties kibirkštėlė, bet formuojant 2022 m. biudžetą paaiškėjo, kad deklaruoti buvo lengviau negu įvykdyti.

ŽŪA yra išlaikiusi labai stiprų mokslininkų potencialą. Vertinant pasaulio universitetus pagal individualių dalykų sritis QS reitinge („QS World University Rankings by Subject“), VDU ŽŪA patenka tarp 300 geriausių žemės ūkio krypties pasaulio universitetų. Tai didelis čia dirbančių mokslininkų pasiekimas.

Dalyvaujame daugybėje su klimato kaita, žaliuoju kursu susijusių projektų, patys juos inicijuojame. Esame parengę klimato kaitos demonstracinį centrą, o susijungę su gamtos mokslų specialistais turime dar didesnes galimybes spręsti žaliojo kurso susitarimus, mažinant ŠESD žemės ūkyje. Darbų yra daug ir didžiuojamės, kad mokslininkams, kuriuos kviečiame ir iš užsienio, kuriamos daug geresnės sąlygos nei buvo iki šiol. Taigi, mokslas juda labai dideliais žingsniais į priekį. Su studijomis dar laukia daug darbų, reikės keisti programas, atsižvelgiant į šiuolaikinius reikalavimus, nes ateina naujos technologijos, nauji instrumentai, palydovinės sistemos ir t. t.

Kokia yra ŽŪA bandymų stoties, mokomojo ūkio ateitis?

Sovietmečiu tai buvo pažangus ūkis, turėjęs per 2 tūkst. ha. Dabar žemės likę keli šimtai hektarų, yra 150 melžiamų karvių ferma, technikos, bet studijų proceso ir mokslo tai netenkina, nes ūkis neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Svarstydami apie modernizavimą nutarėme, kad nėra prasmės eiti tokiu keliu, kai siekiama universitetui turėti visą techniką – tai tiesiog per brangu. Galvojame sukti kitu keliu. Turime idėją įkurti visus metus veikiančią parodą-ekspoziciją (kaip ją pavadinti, dar svarstome) ir pakviesti stipriausias žemdirbių asociacijas, verslo atstovus čia sukurti tokias sąlygas, kad galėtų įvairiais sezonais gamybinėmis sąlygomis demonstruoti naujausią techniką, sėklas, trąšas, augalų apsaugos produktus ir pan. Organizuotume ne tik studentų dalyvavimą ir mokymąsi, bet ir galimybę atvykti žemdirbiams, specialistams, visiems, kam aktualu. Žodžiu, tai, kas dabar vyksta tik parodose, lauko dienose, Universiteto laukuose galėtų vykti nuolat, visus metus.

Manome, kad tie keli šimtai hektarų galėtų atnešti nemažai lėšų, pajamų ir jos padengtų gamybos, žemės dirbimo sąnaudas. Bet didžiausias mūsų noras – ne pinigų uždirbti, o suteikti žinių studentams, žemdirbiams, verslininkams, kurie norėtų dalyvauti. Čia galėtume pamatyti tvarų ūkininkavimą, tiksliąją žemdirbystę ir kitas technologijas. Mūsų misija – mokyti, šviesti, tai būtų susiję ir su konsultavimo veikla, kurią norime išjudinti, Universitete sukaupti konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo kompetencijas.

Kaip žemės ūkį įsivaizduojate Jūs, matematikas ir technologas, po 10–20 metų?

Viskas labai greitai keičiasi ir jau pasikeitę, ir žemės ūkis keisis drastiškai. Nyksta ribos – vyksta didelė integracija tarp technologijų ir veiklų. Grynojo žemės ūkio, atskirto nuo kitų veiklų, matysime mažai, nes, ūkininkaujant geroje klimatinėje zonoje Europos širdyje, turint pakankamai drėgmės, nemažą derlingumą, užsiimti vien žaliavos gamyba yra neracionalu. Todėl trumposios grandinės dirbančiam žemės ūkyje leis būti ir prabangaus restorano dalininku ar savininku. Laukus dirbs autonominė be operatoriaus technika, įsigalės dirbtinis intelektas, tikslusis ūkininkavimas.

Rektoriaus veiklos programoje žadėjote daugiau dėmesio skirti žmonėms, nes integracijos procesai sukelia tam tikrų psichologinių barjerų. Ar pavyko juos įveikti?

Problemų yra, bet džiaugiuosi, kad susijungė gana skirtingos institucijos. Nesutinku, kad lengviausia jungtis panašioms mokslo įstaigoms – tokiu atveju susikirtimų būtų kiekviename žingsnyje. O skirtingos viena kitą papildo ir gali daug ką naujo sukurti. Aplankiau daug susijungusių Europos universitetų – atskirties ar panašios apraiškos juntamos ir po 10 metų, kol pasikeičia kartos. Daugelis suauga su savo mokslo institucija, tapti kitos bendruomenės dalimi nėra lengva. Bet įvairovė – didelė vertybė, nes homogeniškoje aplinkoje mažiau diskusijų ir mažiau idėjų. VDU – ieškantis, diskutuojantis universitetas. Daug tikiuosi iš šių metų – tai Lietuvos universiteto, įkurto 1922 m., kuriam 1930 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto vardas, šimtmetis. Kartu su Lietuvos universitetu savo kelią yra pradėjusi ir Žemės ūkio akademija. Tad sugrįžome atgal į tą pačią šeimą ir ši žinia turėtų padėti įveikti psichologinius barjerus. O skirtumų turi būti – jie yra variklis, svarbu, kad tai nevirstų priešiškumu.

Dėkoju už pokalbį.