03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2022/02
Teisingi galvijų kraujo biocheminio tyrimo rezultatai. Kaip tai pasiekti?
  • Agnė VOITKEVIČIŪTĖ, dr. Neringa SUTKEVIČIENĖ LSMU Veterinarijos akademija
  • Mano ūkis

Biocheminis kraujo serumo komponentų nustatymas yra vienas iš informatyviausių laboratorinių tyrimų metodų veterinarijoje. Jis leidžia išsamiai įvertinti galvijų sveikatos būklę, medžiagų apykaitos procesus ir diagnozuoti daugelį ankstyvos vystymosi stadijos ligų.

Teisingi diagnostiniai sprendimai priklauso ir nuo tyrimo rezultatų tikslumo. Rezultatams įtakos turi kraujo paėmimo, transportavimo ir laikymo sąlygos.

Sveikų gyvūnų, atsižvelgiant į amžių, veislę, esant normalioms fiziologinėms sąlygoms, kraujo sudėtis, fizikinės ir cheminės savybės yra gana pastovios. Tačiau, organams reaguojant į įvairius fiziologinius ir patologinius organizmo padarinius, keičiasi ir kraujo rodikliai, todėl tokie tyrimai turi didelę diagnostinę vertę, kai įtariame ligas, ir yra būtini stebint gydymo efektyvumą.

Tačiau kartais tyrimų rezultatai ne visada teisingi dėl pasitaikančių išankstinių analizės veiksnių: kraujo ėmimo procedūros, mėginių paruošimo ir laikymo sąlygų iki konkrečios laboratorinės analizės pradžios.

Gyvulių parinkimas ir mėginių paėmimas

Atrenkant gyvulius kraujo ėmimui, o vėliau analizuojant gautus tyrimų rezultatus, reikia atsižvelgti į daugelį su individualiomis gyvūno savybėmis susijusių dalykų: lytį, amžių, fiziologinę būklę, patiriamą stresą, įvertinti sezoniškumą, pašarų kiekį ir kokybę, įvairių preparatų vartojimą, nes tai gali turėti įtakos laboratorinių tyrimų rezultatams.

Per didelis gyvūno susijaudinimas (stresas) imant kraujo mėginius turi įtakos rūgščių ir šarmų pusiausvyros, gliukozės, daugelio hormonų, eozinofilų ir limfocitų kiekio padidėjimui. O po didelio fizinio aktyvumo, ilgesnio badavimo, traumų, operacijų, injekcijų į raumenis padidėja aminotransferazių AST, ALT skaičius.

Gyvūno amžius neabejotinai turi įtakos kai kuriems kraujo biocheminiams rodikliams. Pavyzdžiui, veršeliams iki 6 mėnesių amžiaus šarminės fosfatazės (ALP) aktyvumas gali siekti net 1 800 U/l, jaunų galvijų iki 3 metų sumažėja iki 500 U/l, o suaugusių galvijų stabilizuojasi iki 153 U/l.

Karvių fiziologinę būklę, užtrūkinimo ir laktacijos laikotarpius taip pat atspindi biocheminių kraujo tyrimų rezultatai. Laktacijos periodu rekomenduojama kraujo mėginius imti dviem etapais: 10– 20 dienų po apsiveršiavimo, kai pradeda ryškėti neigiamas energijos balansas, ir 80–150 dienų po apsiveršiavimo, tuomet gautas vertes palyginti. Užtrūkintų karvių kraują rekomenduojama imti 7–10 dienų iki apsiveršiavimo, nes būtent šiuo laikotarpiu prasideda pokyčiai, vėliau lemiantys naują laktaciją. Pastarųjų karvių kraujo serume bus nustatoma gerokai daugiau gliukozės ir kalcio.

Galvijų kraują tyrimams rekomenduojama imti ryte prieš šėrimą arba praėjus bent 4 val. po šėrimo, nes pašarai, papildai ir šėrimo laikas gali stipriai veikti gliukozės, lipidų, cholesterolio ir kai kurių kitų rodiklių kiekį kraujyje ir per tyrimą jų koncentracija gali būti nustatoma didesnė, negu esama ramybės būsenos. Pavyzdžiui, sveiko galvijų kraujo serumo gliukozės kiekiai paprastai būna nuo 2,2 iki 3,5 mmol/l, tačiau jei kraujas imamas praėjus vienai valandai po šėrimo, indikatoriaus vertė gali pakisti.

Naudojami vaistai ar įvairūs kiti preparatai taip pat gali turėti įtakos tyrimo rezultatams. Kai kurie iš jų gali sukelti laboratorinių rezultatų nuokrypius nuo pamatinių verčių, neatsižvelgiant į patologinį procesą. Probiotikų preparatai gali padidinti bendro baltymo kiekį kraujyje, nes jie stimuliuoja didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų aktyvumą, todėl didėja azoto panaudojimas didžiajame prieskrandyje, to aktyvumo metu sintetinama daugiau mikrobinių baltymų.

Kraujo paėmimo technika

Rezultatų tikslumui įtakos turi ir kraujo ėmimo technika. Biocheminiams tyrimams atlikti paprastai reikalingas kraujo serumas. Galvijų kraujas dažniausiai imamas iš uodegos venos įprasta adata arba naudojant specialią vakuuminę sistemą. Kad atsiskirtų serumas, reikia, kad kraujas mėgintuvėlyje sukrešėtų. Tad tyrimams kraujas gali būti imamas į paprastus stiklinius ar specialaus plastiko mėgintuvėlius. Juos palengva keičia vakuuminiai mėgintuvėliai ar net mėgintuvėliai su krešėjimo aktyvikliu ir skiriamuoju geliu, padedančiu greičiau kraujo serumui atsiskirti nuo krešulio centrifuguojant.

Vaakuuminės sistemos turi labai daug privalumų. Pagrindinis tas, kad kraujas patenka tiesiai į uždarą mėgintuvėlį, o tai apsaugo nuo kontakto su gyvūno oda, plaukais ir pašalinių medžiagų ar patogenų patekimo į kraujo mėginį.

Šiame etape vienas iš dažniausiai pasitaikančių veiksnių, kuris gali lemti netikslius tyrimų rezultatus – hemolizė, t. y. kraujo ląstelių sunaikinimas, kai jų turinys patenka į tarpląstelinį skystį (serumą ar plazmą). Būtent imant kraują gali pradėti irti eritrocitai dėl per staigaus kraujo traukimo į švirkštą arba kraujo putojimo surinkimo metu, kai srovė nukreipta tiesiai į mėgintuvėlio dugną. Norint to išvengti reiktų mėgintuvėlį laikyti taip, kad kraujas tekėtų vakutainerio sienele. Taip pat hemolizei įtakos gali turėti kraujo paėmimas į šaltą mėgintuvėlį, kai ant sienelių yra kondensato.

Hemolizuotame kraujyje tiksliai analizei trukdo tos medžiagos, kurios į plazmą išsiskiria iš eritrocitų, daugiausia hemoglobinas, todėl stipriausiai paveikiamas geležies parametras, ir jos norma gali būti nustatoma du kartus didesnė nei būtų įprastai. Taip pat hemolizė įtakos turi kalio kiekiui, rūgščiosios fosfatazės, aminotransferazių koncentracijai, kurių aktyvumas padidėja.

Imant kraują, kiekvienam galvijui būtina naudoti naują, švarią adatą, kad išvengtume infekcijų rizikos, kad neišsikraipytų analizės rezultatai. O paėmus kraują iškart labai svarbu sužymėti mėgintuvėlius, užrašyti galvijo indentifikavimo numerį ar kitą informaciją, kad nesupainiotume mėginių.

Mėginių transportavimo ir laikymo sąlygos

Kraujo mėginiai į laboratoriją tyrimams turi būti pristatomi kuo greičiau. Gliukozė – jautriausias rodiklis, kad gautume tikslius jos tyrimo rezultatus, rekomenduojama kraują pristatyti į laboratoriją ir ištirti per 2 val. nuo kraujo paėmimo, nes, laikant ilgiau, šio rodiklio koncentracija mažėja.

Paėmus kraują į mėgintuvėlį, reikėtų jį trumpam (apie 0,5 val.) palaikyti kambario temperatūroje, kad sukrešėtų. Jei nėra galimybės nei greitu metu pristatyti mėginių į laboratoriją, nei ūkyje jo nucentrifuguoti ir atskirti kraujo serumą, mėgintuvėlius galima laikyti šaldytuve 4 ± 2 ºC temperatūroje, bet ne ilgiau kaip 48 valandas. Laikant ilgiau, eritrocituose gali pasikeisti daugelio komponentų koncentracija: kalio koncentracija, rūgščiosios fosfatazės, aminotransferazių, laktato dehidrogenazės, hidroksibutirato dehidrogenazės aktyvumas didėja, o gliukozės kiekis mažėja dėl glikolitinio proceso. Dėl fosfatazių, taip pat dėl ląstelių membranos vientisumo pokyčių padidėja fosfatų pasišalinimas iš ląstelių. Magnis ir LDH yra kiti viduląsteliniai komponentai, kurie taip pat gali ištekėti iš ląstelių. Atliktais tyrimais nustatyta, kad kalcis sumažėja mėginiuose, laikomuose 35 ºC temperatūroje 24 valandas.

Pristatant ar siunčiant kraujo mėginius į laboratoriją svarbu, kad mėgintuvėliai būtų sandariai uždaryti ir vertikalios padėties – taip išvengsime hemolizės. Ypač svarbu juos apsaugoti nuo sudužimo, tad reikia tinkamai supakuoti. Mėginiai taip pat turi būti apsaugoti nuo tiesioginės saulės, nes šviesa neigiamai veikia bilirubiną, kurio koncentracija neteisingai transportuojant ir laikant mėginius gali sumažėti iki 30–50 proc. Taip pat svarbu, kad mėginiai būtų transportuojami vėsioje aplinkoje, bet neužšaltų (kas gali pasitaikyti šaltuoju metų laiku), kad neįvyktų hemolizė. O vasarą dažniau reikia aušinimo priemonių – sausas ledas, kuris dedamas į sandarią ir vandeniui atsparią, dažniausiai putplasčio ar kitą dėžutę. Svarbu pasirūpinti, kad mėginiai neturėtų tiesioginio kontakto su šaldymo elementu.

Tinkamas kraujo ar jo serumo laikymo temperatūrinis režimas – svarbiausias veiksnys serumo komponentų stabilumui palaikyti ir patikimiems biocheminiams tyrimo rezultatams gauti. Dažniausiai iš ūkių pristatomi jau sukrešėjusio kraujo mėginiai, kurie laboratorijoje centrifuguojami ir atskiriamas biocheminiams tyrimams atlikti reikalingas serumas. Paprastai laboratorijoje tyrimai atliekami iš karto atskyrus serumą arba kuo greičiau, serumą laikant 4 ± 2 ºC temperatūroje, šaldytuve, bet ne ilgiau kaip 24 val. Jei nėra galimybės tyrimų atlikti per 24 val. arba reikia surinkti didesnį mėginių kiekį (atliekant mokslinius tyrimus, racionalesniam reagentų panaudojimui) kraujo serumas išpilstomas į specialius mėgintuvėlius po 1–1,5 ml ir užšaldomas.

Jei planuojama tyrimus atlikti per mėnesį, kraujo serumas šaldomas įprastuose šaldikliuose, -20 ± 2 ºC temperatūroje. Jei planuojama mėginius kaupti ir laikyti ilgiau nei mėnesį, rekomenduojama serumą užšaldyti specialiuose labai žemos temperatūros (-80 ± 2 ºC) šaldikliuose. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad tokioje žemoje temperatūroje užšaldyti kraujo serumo mėginiai gali būti laikomi gana ilgą laiką (3–5 metus), nepakenkiant atskiriems kraujo biocheminiams rodikliams, tokiems kaip geležis ir kt.

Taigi, pristatant kraujo mėginius į stacionarias laboratorijas, o vėliau analizuojant gautus tyrimų rezultatus bei priimant svarbius diagnostinius sprendimus, reikia nepamiršti ir preanalitinių veiksnių, kurie gali turėti įtakos gautų rezultatų tikslumui.