Kurias pievų ir ganyklų žoles vertėtų auginti sparčiai kintant aplinkai? Universalaus recepto nėra. Šiuolaikiniame ūkyje reikalingos naujos žolių veislės, pasižyminčios ne tik produktyvumu, bet ir daugeliu plastiškų savybių: tolerantiškumu nepalankiems aplinkos veiksniams (sausroms, aukštoms temperatūroms, užliejimams), greitu atžėlimu po nupjovimo ar nuganymo ir konkurencingumu įvairiarūšių žolynų bendrijose.

Šokiruojančios klimato pokyčių tendencijos neaplenkė 2021-ųjų vasaros: sulaukėme karšto birželio, liepą vargino stichinės kaitros, būta ir stiprių liūčių. Nežinia, kokius naujus iššūkius atneš šie metai. Tad turime būti jautrūs gamtinei aplinkai ir, atliepdami jos pokyčius, prisitaikyti, pasirinkti geriausius, tvarius ir stabilius ūkio sprendimus.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro duomenimis, mėlynžiedės, margažiedės liucernos ir paprastosios šunažolės yra vienos iš geriausiai toleruojančių sausrą žolių, tačiau jos gerai auga tik palyginti derlinguose dirvožemiuose. Lietuvos dirvožemiai yra labai įvairūs, todėl nevienodos ir miglinių bei pupinių žolių rūšys juose gali augti. Vis dėlto pažvelgę į natūralias ar pusiau natūralias Lietuvos pievas turbūt nerastume nė vienos, kurioje nebūtų aptinkama eraičinų genties rūšių.

Ne veltui eraičinai yra viena iš didžiausių miglinių žolių genčių, pasižyminčių dideliu rūšių polimorfiškumu. Tai labai plastiškos žolės, galinčios prisitaikyti ir augti įvairiomis sąlygomis ir įvairiose augavietėse.

Eraičinų genties rūšys plačiai paplitusios vidutinių platumų ir šalto klimato juostoje, taip pat ir tropinio klimato juostos kalnuose. Tarp genties atstovų yra tipiškų mezofitų (augalai, augantys vidutinio drėgnumo augavietėse), kserofitų (augalai, kurie ilgą laiką gali išgyventi negaudami vandens), halofitų (augalai, prisitaikę augti druskingoje aplinkoje), petrofitų (augalai, augantys uolėtose vietose) ir t. t.

Lietuvos augalų bendrijose aptinkama 14 eraičinų rūšių. Tačiau tik dalis jų yra ypač vertingos ūkiniu požiūriu.

Tikrieji eraičinai (Festuca pratensis Huds.)

Šios rūšies eraičinai natūraliai auga Europoje ir Eurazijoje, tačiau sėkmingai auginami ir Šiaurės Amerikoje, Japonijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Tai viena iš pagrindinių žolių šiaurės šalyse, naudojama daugiametėms pievoms ir ganykloms įrengti. Sėjamos mišiniuose su kitomis miglinėmis ir pupinėmis žolėmis. Tikrieji eraičinai yra ilgaamžės, pakankamai derlingos, gerai žiemojančios, vidutiniškai atsparios ligoms, turinčios stiprų šaknyną žolės. Šie biologiniai bruožai ir nulemia platų jų pritaikymą. Nors ir nereiklūs dirvožemiui, tikrieji eraičinai prastai auga šlapiose ir rūgščiose dirvose ir dideliame pavėsyje. Pašarų kokybe tikrieji eraičinai šiek tiek nusileidžia daugiametėms svidrėms, tačiau labai gerai žiemoja ir gerai pakenčia drėgmės trūkumą.

Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos augalų veislių sąraše įrašyta 116 tikrųjų eraičinų veislių. Didžioji jų dalis sukurta Rytų ir Centrinės bei Šiaurės Europos šalyse. Lietuvoje iki šiol sukurtos 6 tikrųjų eraičinų veislės.

Alanta – naujausia veislė, sukurta sukryžminus laukinę populiaciją iš Rusijos su selekcine linija, sukurta Lietuvoje. Veislės autoriai: J. Kanapeckas, V. Kemešytė. Tai diploidinė, vidutinio ankstyvumo, gerai žiemojanti, vidutiniškai atspari lapų ligoms veislė. Veislių tyrimuose šios veislės augalai užaugino vidutiniškai 12,3 t/ ha sausųjų medžiagų (standartinė veislė Darimo – 10,4 t/ha) ir 670 kg/ ha sėklų derlių. Tai sėklingiausia lietuviška diploidinė tikrųjų eraičinų veislė. Tyrimų metais didžiausias gautas sėklų derlius buvo 1,11 t/ ha. Augalų aukštis su žiedynais plaukėjimo pradžioje siekia 85,8 cm, atsparumas išgulimui didesnis nei vidutinis. Lapai sudaro 43,9 proc. Žaliosios masės sausojoje medžiagoje yra apie 13 proc. baltymų, 29 proc. ląstelienos, 20,5 proc. vandenyje tirpiųjų angliavandenių, virškinamumas siekia 73,6 proc. Šios veislės eraičinai tinka sudaryti vidutinio ankstyvumo mišinius su kitomis daugiametėmis žolėmis ilgalaikėms ganykloms ir pievoms įrengti.

Nors tikrieji eraičinai maistingumu ir neprilygsta daugiametėms svidrėms, tačiau jie yra puikus mišinių komponentas daugiametėse ganyklose ar pievose. Lietuvoje ir kitose panašaus klimato šalyse išlieka didelė šios rūšies veislių paklausa.

Nendriniai eraičinai (Festuca arundinacea Schreb.)

Natūralus nendrinių eraičinų arealas apima didžiąją Europos dalį, išskyrus šiaurinę ir šiaurės rytines dalis. Savaime auga ir Šiaurės Afrikoje – Atlaso kalnuose. Taigi priskiriamas europiniam floros elementui. Lietuvoje savaime auga apyšlapėse pievose ir krūmynuose. Kaip pašariniai augalai dar mažai auginami. Didžiausi jų plotai yra lengvų dirvožemių rajonuose. Tačiau pastaruoju metu, plečiantis panaudojimo įvairovei, auginami ne tik pašarams, bet ir kaip energiniai augalai biodujų ar granulių gamybai. Nendriniai eraičinai yra svarbūs ir kaip kraštovaizdį formuojantys augalai. Jie ekologiškai labai plastiški, gerai pakelia užmirkimą ir seklius gruntinius vandenis. Atskirų populiacijų atsparumas šalčiams, užliejimui ir kitoms nepalankioms sąlygoms, nors ir yra nevienodas, tačiau didesnis už daugelio daugiamečių svidrių veislių. Tai tik keletas nendrinių eraičinų bruožų, dėl kurių šių augalų sėklų paklausa vis didėja.

Nuo 1970 m. šios rūšies augalų selekcija buvo vykdoma LAMMC Vokės filiale, bet vėliau ji buvo nutraukta. Pastaruoju metu, atsiradus didesnėms šios rūšies auginimo perspektyvoms, o kartu ir sėklų paklausai, selekcija atnaujinta LAMMC Žemdirbystės institute.

Atnaujinus selekciją ištirta per 200 įvairaus rango taksonų, iš jų 30 veislių, 51 selekcinė linija, 119 laukinių populiacijų, kurios surinktos Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje ir Kaliningrado srityje (Rusija). Šie plačios apimties tyrimai padėjo atrinkti dvi labai produktyvias ir perspektyvias populiacijas, išsiskiriančias vertingomis ūkinėmis savybėmis, kurios ir buvo panaudotos dviejų naujausių veislių sukūrimui – Monas ir Medainis. Šių naujų veislių augalai yra labai panašūs žolės chemine sudėtimi, vis dėlto vienintelis rodiklis (ligninas) suteikia didžiausią kokybinį skirtumą, o kartu ir skirtingą pritaikomumą žemės ūkyje.

Medainis – sukurta atrankos būdu iš laukinės populiacijos, surinktos Radviliškio r., veislės autorius V. Stukonis. Veislė derlinga, gerai žiemoja, mažai išgula. Ūkinio vertingumo tyrimo duomenimis, pirmais tyrimo metais šios veislės augalai užaugino vidutiniškai 14,95 t/ha sausųjų medžiagų derlių. Augalų lapuotumas per plaukėjimą siekia 48,5 proc. Tai vėlyva veislė, todėl pjaunant mišiniuose su kitomis žolėmis išlaiko gerą pašarinę vertę. Taip pat tinka biodujų ir granulių gamybai. 2019 m. veislė buvo įrašyta į Lietuvos nacionalinį augalų veislių sąrašą ir į Europos Sąjungos bendrąjį žemės ūkio augalų rūšių veislių katalogą.

Monas – pirminė genetinė medžiaga, iš kurios sukurta ši veislė, buvo gauta iš Augalų genų banko. Ją kuriant panaudota daug senųjų veislių, sukurtų Rusijoje, ir laukinių populiacijų, surinktų Lietuvoje ir įvairiuose tuometinės Sovietų Sąjungos regionuose. Kuriant pirminę medžiagą atlikta daug kryžminimo kombinacijų. Veislė vidutinio ankstyvumo ir gana geros pašarinės vertės. Iš kitų nendrinių eraičinų veislių išsiskiria mažesniu lignino kiekiu ir geresniu virškinamumu. Šią veislę geriausia auginti vidutinio ir mažo derlingumo dirvožemiuose. Tinka ir biodujų gamybai. Nuo 2017 m. veislė tiriama išskirtinumui, vienodumui, stabilumui ir ūkiniam vertingumui nustatyti, kol kas neregistruota Lietuvoje.

Raudonieji eraičinai (Festuca rubra L.)

Tai plačiai pasaulyje paplitusi augalų rūšis, auganti Europoje, Azijoje (vidutinio ir subarktinio klimato juostose), Šiaurės Amerikoje. Rūšis priklauso borealiniam floros elementui, t. y. ji būdinga vidutinėms, ypač Šiaurės pusrutulio, platumoms. Lietuvoje – labai dažna.

Dažniausiai auga vidutinio įvairaus drėgnumo ir derlingumo pievose, tačiau dažna ir sausuminėse, sujaurėjusiose dirvose. Šios rūšies augalai pakenčia ir ne per ilgai trunkantį apsėmimą. Aptinkama tiek kerinių, tiek ir šakniastiebinių ar tarpinių formų raudonųjų eraičinų. Vertingiausios yra šakniastiebinės formos.

Raudonieji eraičinai yra tipinga ganyklinė miglinė žolė, ne itin reikli dirvožemio maisto medžiagų atžvilgiu. Augalai nelabai derlingų dirvožemių ganyklose paprastai atsiranda savaime išsisėdami. Raudonieji eraičinai daug geriau negu pievinės miglės pakenčia dažną nuganymą ir mindymą. Taigi dėl savo nereiklumo tai ypač vertingas augalas, kurį noriai ėda gyvuliai.

Lietuvoje 2021 m. registruota nauja šios rūšies veislė Raudys.

Raudys – sukurta atrankos būdu iš laukinės populiacijos, surinktos Latvijoje, Dinaburgo pilies teritorijoje, Dauguvos šlaite. Veislės autorius V. Stukonis. Veislės augalai yra vidutinio ankstyvumo, vidutiniškai atsparūs ligoms, gana derlingi. Per tyrimus nustatytas vidutinis sausųjų medžiagų derlius 9,14 t/ha. Augalai palyginti aukšti, vidutinis aukštis – 60 cm. Iš kitų tirtų veislių išsiskyrė stambiomis sėklomis (1 000 sėklų svoris 1,58 g) ir palyginti trumpu žiedažvynio akuotu. Lapuotumas per plaukėjimą – 54,4 proc., baltymų sausojoje medžiagoje – 13, ląstelienos – 30,3 procento. Skirta ganyklinio tipo pievų mišiniams sudaryti ir kaimo turizmo teritorijoms apželdinti. Sėkmingai gali būti panaudota ir pievų kraštovaizdžio formavimui. Įrašyta į Lietuvos nacionalinį augalų veislių sąrašą ir Europos Sąjungos bendrąjį žemės ūkio augalų rūšių veislių katalogą.