23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2022/01
Jaunųjų ūkininkų rateliai: 1929–1940-ieji
  • Doc. dr. Algirdas JAKUBČIONIS Vilniaus universitetas
  • Mano ūkis

Atkūrus nepriklausomybę 1990-aisiais pradėjo ryškėti siekis ūkininkauti savarankiškai savo žemėje. Buvo ir nuogąstavimų, ar jaunajai kartai užteks sugebėjimų? „Daugelio dalykų išmokti geriausia nuo mažens. Ūkininkavimo meno galėtų mokyti jaunųjų ūkininkų rateliai“, – tarpukario Lietuvos patirtį tuomet priminė žemdirbystės korifėjus akademikas Petras Vasinauskas.

Pirmą kartą tokių ratelių reikalingumas buvo suprastas dar 3-iojo dešimtmečio pabaigoje. Lietuvos žemės ūkis žengė į intensyvesnę žemdirbystę, modernų pieno, mėsos ūkį. Reikėjo žinoti, kokie nauji procesai vyksta kitose šalyse, juos perimti, pritaikyti. Senojo žinojimo nepakako. Subrendo mintis, kad naujų ūkininkavimo metodų reikia mokyti nuo mažens. Kaip tik tuo metu ir buvo sužinota, kad JAV ir Kanadoje kuriasi jaunųjų fermerių klubai, kurių tikslas – išsaugoti ūkininkavimą, daryti jį modernų, ugdyti žemę, ūkį, kaimo gyvenimą mylintį jaunimą. Panašios draugijos kūrėsi ir Skandinavijoje.

Vykstant sparčiai urbanizacijai, kilo baimė, kad jaunimas bėgs į miestus, ims silpnėti žemės ūkis. Šios nuostatos Lietuvoje buvo papildytos. Į pirmą vietą iškeltas tikslas mokyti racionalaus ir modernaus ūkininkavimo. Krašte, išskyrus Suvalkiją, dalijant žemę sūnums, sklypai mažėjo ir buvo patikėta, kad reikia intensyvinti ūkininkavimą, kuris spręs šią problemą. Miestas jaunimo nesutraukė, o dėl silpnos pramonės ir darbo rankų pertekliaus kaime vėl prasidėjo emigracija į Pietų ir Šiaurės Ameriką. Pradėta diskutuoti, kad intensyvus ir modernus ūkininkavimas ją sustabdys, lietuviai liks Lietuvoje, tauta nesilpnės.

Judėjimas sparčiai plito

Lietuvos žemės ūkio rūmai ėmėsi iniciatyvos organizuoti jaunųjų ūkininkų ratelius (JŪR). Pirmasis ratelis įsteigtas 1929 m. lapkričio 22 d. tuometinės Kėdainių apskrities Grinkiškio valsčiaus Kubiliūnų kaime. Ratelio įkūrimo iniciatoriai buvo apskrities agronomas D. Vasarevičius ir ūkininkas A. Jučas (abu 1941 m. ištremti į Sibirą). 1930 m. Žemės ūkio rūmai paruošė JŪR steigimo taisykles, kurias kitais metais patvirtino žemės ūkio ministras. Jose pabrėžta, kad ratelių kūrimo tikslas – mokyti jaunimą modernaus ūkininkavimo, skatinti juos domėtis žemės ūkio naujovėmis, mokslo pasiekimais, pratinti prie „organizuoto gyvenimo“, siekti, kad jaunuoliai taptų aktyviais ir sąmoningais visuomenės nariais. 1931 m. ratelius aktyviau pradėjo propaguoti leidinys „Ūkininko patarėjas“, nuo 1932 m. pradėtas spausdinti „Jaunasis ūkininkas“. Ratelių patrauklumą didino prezidento A. Smetonos tapimas jų globėju. Tai lėmė, kad 1930 m. buvo įkurta 10 ratelių, turėjusių 247 narius, kitais metais – 113 ratelių, kuriuose buvo 2 048 nariai, o 1932 m. jau atitinkamai 327, sujungę 7 490 narių. Klaipėdos krašte pradėjo steigtis jaunųjų žvejų rateliai. Buvo ir pirmųjų sunkumų. Dalis tėvų neleido stoti į ratelius, motyvuodami, kad ūkininkauti galima išmokti ir savo ūkyje.

Taisyklės numatė, kad JŪR nariu galima tapti nuo 12 metų ir būti jų gretose iki 20 metų. Vadovauti galėjo mokytojai, kurie sudarė 90 proc. visų vadovų, agronomai, žemės ūkio specialistai, sumaniai tvarkomų ūkių savininkai. Kiekvienas ratelis turėjo globėjus ir rėmėjus. Rateliai buvo registruojami ir gaudavo numerį. 1933 m. per Sekmines imta švęsti Jaunojo ūkininko dieną. Pasirinktas devizas: „Per darbą ir mokslą į Tėvynės gerovę“, patvirtinta baltai žalia vėliava (jas turėjo kiekvienas ratelis). Vėliavos viršuje kairėje buvo trispalvė vėliavėlė, viduryje – organizacijos ženklas – trilapis dobilo lapas ir raidės JŪR. Dešiniojo kampo apačioje – ratelio numeris. 1934 m. sukurtas JŪR himnas, kurio žodžius parašė poetas Petras Vaičiūnas, muziką sukūrė kompozitorius Stasys Šimkus.

Rateliai susivienijo į sąjungą

Įsibėgėjant ratelių steigimui, buvo nuspręsta peržiūrėti jų taisykles ir 1933 m. pabaigoje ministras patvirtino naujas „Jaunųjų ūkininkų rateliams steigti ir tvarkyti taisykles“. Plačiau suformuluoti tikslai: „žadinti jaunimo tarpe žemės ūkio meilę, mokyti jį žemės ūkio mokslo pagrindus taikinti praktikoje, pratinti jaunimą į darbštumą, tvarkingumą, veiklumą, kooperatinį bendradarbiavimą ir taupumą, organizuoti dorais papročiais pagrįstas sveikas pramogas bei sportą“. Siekiant glaudesnių ryšių tarp ratelių, sukurtos apskričių globos tarybos. Visi rateliai sujungti į Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą (JŪRS). Ratelių kūrimą kuravęs ŽŪR instruktorius Vl. Tiškus buvo paskirtas Sąjungos vyriausiuoju vadovu. Įsteigta ir Sąjungos Globos taryba, kurios pirmininku tapo Švietimo ministerijos generalinis sekretorius K. Masiliūnas, nariais AB „Maistas“ vyr. direktorius J. Talat-Kelpša, Žemės ūkio akademijos docentas S. Nacevičius, ŽŪR agronomas I. Šidlauskas. Oficialiai nustatyta, kad JŪR sąjungos vyriausiuoju globėju bus prezidentas A. Smetona. Sąjungai buvo suteiktos juridinio asmens teisės ir išlaikymas iš valstybės biudžeto.

Dešimtmečio sukakties paminėti neteko

Tokios organizacinės priemonės didino ratelių skaičių. Tarkime, 1935 m. buvo 700 ratelių ir 19 416 narių, iki 1938 metų jų padvigubėjo ir 1940 m. veikė 1 283 rateliai, kuriuose buvo net 45 000 narių.

Minint ratelių veiklos dešimtmetį 1939 m., nuspręsta kitais metais, t. y. 1940-ųjų birželio 29–30 d.,Vilniuje surengti sąskrydį. Pasirengimas prasidėjo prieš pusmetį. Rateliai išrinko po tris narius vykti į Vilnių, pakviesti visi pirmų dešimties ratelių nariai, turėjo susirinkti 5 000 dalyvių. Buvo tikimasi, kad šventėje dalyvaus ir prezidentas A. Smetona, kuriam tai būtų buvęs pirmas vizitas į atgautą Vilnių. Net pradėta siūdintis drabužius... Imtos rašyti ir spausdinti ratelių istorijos, ruošti pranešimai. Sudaryta išsami šventės programa, kurioje net numatyta kokiu transportu vykti į Vilnių. Deja, 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota, o liepos 5 d. vadinamasis „prezidentas“ J. Paleckis uždraudė JŪRS veiklą. Rateliai nebuvo naikinti, bet imti sovietizuoti. Pareikalauta išmesti A. Smetonos knygas, o visų pirma „Jaunąją kartą“, nariai agituoti stoti į komjaunimą, imta mokyti sovietinių dainų, „Internacionalo“. Dėl to iš ratelių ėmė trauktis vyresni nariai, rateliai vegetavo iki 1940 metų pabaigos, kol jų neliko.

Mokė nuoseklumo ir atsakomybės

Ratelio nario praktinė veikla prasidėdavo gavus iš tėvų gabalėlį žemės, javų ar daržovių sėklų auginimui bei kokio gyvulio jauniklį. Be to, dvylikametis jau turėjo tam tikrą patyrimą, perimtą iš tėvų. Jam patardavo instruktoriai, vadovai, agronomai. 1937 m. jiems buvo perskaitytos 13 546 paskaitos, surengti 203 kursai po 25 valandas. Kiekvienam buvo sudaromos vasaros darbų programos. Pradedama nuo daržovių, vaiskrūmių, vaismedžių auginimo, viščiukų, žąsiukų ar ančiukų prižiūrėjimo. Vėlesniais metais užduotys sudėtingėjo, auginti javai, avys, kiaulės. Buvo mokomasi žemės įdirbimo, jos planavimo sėjai, sėjomainos, tręšimo. Tada pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo, apdorojimo, saugojimo.

Dvidešimtmetis turėjo mokėti tvarkyti ūkio finansus, išmanyti kooperacijos naudą, įgyti agronomijos ir veterinarijos žinių. Kai kurie rateliai reikalavo, kad baigiamuoju darbu būtų ūkinio pastato surentimas. Programa sudaryta taip, kad kiekvienais metais narys išmoktų vieną darbą. Dirbti privalėjo savarankiškai, viską užrašydamas į nario knygutę, kad pats pamatytų savo klaidas ir jas ištaisytų.

1938 metų duomenimis, 70 proc. visų narių augino įvairius augalus, paukščius – 20,4 proc. (iš jų 15,5 proc. vištas), gyvulius – 5,9 proc., iš kurių 2,7 proc. paršelius ir smulkius gyvulius, iš kurių daugiausia triušius.

Antroji programos dalis – žiemos. Berniukai mokėsi staliaus, kalvio darbų, odos išdirbimo, dažymo, tinklų nėrimo, daryti pakinktus, pinti iš vytelių krepšius. Mergaitės – siūti, megzti, skalbti, dažyti audinius, konservuoti, gaminti maistą. Kiekvieną rudenį buvo rengiamos jaunųjų ūkininkų parodėlės apskričių centruose. Jose buvo rodomi ūkininkavimo rezultatai, išrenkamas geriausias jaunasis ūkininkas, kuris gaudavo prizą: pinigų, gyvulio jauniklį, vaismedį. Buvo skatinama atvykti į parodėles apsirengus tautiniais drabužiais, su šiaudinėmis skrybėlėmis. Beje, ir kasdieniuose darbuose siūlyta dėvėti drobinius marškinius ar sukneles, linines kelnes, iš naminės vilnos audeklo pasiūtus švarkus, ryšėti tautines juosteles.

Ūkininkaičiams buvo siūloma „nesivaikyti miesčioniškų madų“. Nariams buvo skiepijamas iniciatyvumas, darbštumas, pareigingumas, platinti neoficialūs įsakymai: „neniekink jokio darbo“, „nedirbk nieko nesąžiningai“, „darbą padirbk kaip reikiant“.

Skiepijo visuomeninį aktyvumą

Rateliams buvo rekomenduojama turėti patalpas – seklyčią (ne klubą, nes tai nelietuviškas žodis). Joje vyko susirinkimai, saugoma vėliava, buvo bibliotekėlė. Svarbiausia šventė – Jaunojo ūkininko diena – dar buvo vadinama pavasario, žalumos, sodžiaus jaunimo švente, be to, tą dieną buvusi „atsiųsta Šventoji Dvasia, kurios mums reikia darbuose“. Tą dieną nariai rinkdavosi prie ratelio vėliavos, giedodavo savo himną, Tautišką giesmę, eidavo į Bažnyčią. Po to dainuodavo, žaisdavo žaidimus, netgi vaidindavo „gyvuosius paveikslus“. Buvo propaguojamos naujos šventės: pavasarį paukščių sugrįžimo, rudenį – jų palydų diena. Siūlyta sukurti medelių sodinimo apeigas, minėti vaisių sunokimą, skynimą. Tradicinėmis šventėmis turėjo tapti darbų pradžia ir pabaiga.

1936 m. septyni rateliai išleido savo laikraštėlius. Svarbiausiu laikraščiu buvo „Jaunasis ūkininkas“. Jame buvo aptariami žemės ūkio politikos, ekonomikos, gamtos, dorovės, švietimo, sveikatos klausimai. Bendradarbiavo gamtininkas Tadas Ivanauskas. Straipsniuose buvo aprašomi ratelių pasiekimai, kitų šalių jaunimo darbai. Apsakymus ir poeziją laikraščiui kūrė žinomi rašytojai Antanas Miškinis, Kazys Inčiūra, Liudas Dovydėnas.

Ratelių nariai buvo įtraukiami į kraštotyrinę veiklą. 1932 m. jie raginti rinkti tautosaką, dainas, pasakas, burtus, padavimus. 1933–1934 m. siūlyta žvalgyti apylinkes, rūpintis piliakalniais, pilkapiais, neleisti jų žaloti. Prašyta pranešti muziejams, jei randama archeologinių radinių ir patiems rinkti senovinius namų apyvokos daiktus, dokumentus, knygas. Jų prašyta užrašinėti laukų, pievų, miškų, upelių, brastų pavadinimus. Nuo 1937 m. skatinta rinkti tik „ūkišką“ tautosaką.

Jaunųjų ūkininkų ratelių veikla turėjo atvesti prie naujos ūkininkų kartos, naujoviško, modernaus ūkininkavimo, didesnių žemės ūkio pasiekimų po kokių dvidešimties metų. Okupacija visą ratelių įdirbį sunaikino ir 1960 m. lietuviai valgė šlapią forminę duoną su bulvių priemaiša.