Prie pat Šakių, Lembūdžių kaime, ūkininkauja broliai Vidmantas ir Mindaugas Martinaičiai. Pradėję nuo tėvų atgautų 27 ha, dabar jie valdo du vienodo dydžio ūkius – kiekvienas po 370 ha. Broliai neslepia, kad pirmi dešimt ūkininkavimo metų buvo juodas darbas, kol pagaliau pajuto, kad atsistojo ant kojų.

Broliai savo ūkius vertina kaip vidutinio dydžio. „Esame du atskiri ūkiai, bet turime bendrą sėjomainą, dalijamės technika ir padargais. Derlių vežame į vieną sandėlį, o paskui pagal deklaruotus laukus ir faktinį derlingumą pasiskirstome pardavimo pajamas. Ūkių buhalterijos tvarkomos atskirai, atskiri ir darbuotojai“, – pasakoja broliai ir priduria, kad pagrindinius darbus jie daro patys: Vidmantas sėja ir pjauna, Mindaugas purškia ir tręšia.

Grįžti į tėviškę nusprendė ne iš karto

Kai tėvai 1992 m. susigrąžino žemę, šioje vietoje, kur dabar stovi puikiai sutvarkyta ūkių bazė, buvo plikas laukas. Tėtis buvo stalius, o mama – paukščių fermos vedėja. Suirus bendrovei, pajaus gavo kaip ir visi: pusę traktoriaus, tris karves, du bulius, dalį fermos. Nuo to ir pradėjo lipdyti ūkį.

Netrukus tėvams į pagalbą atskubėjo vyriausiasis sūnus Vidmantas. Tauragės politechnikume jis įgijo elektriko specialybę, grįžęs iš armijos vedė ir kurį laiką gyveno Tauragėje. Žmona dirbo mėsos kombinate, o Vidmantas – bendrovėje „Tauragės keramika“. Jauna šeima gyveno visai gerai, papildomai dar uždirbdavo iš gėlių verslo. Bet nieko nėra amžino, laikai pradėjo keistis – viskas ėmė byrėti ir irti, tad jauna šeima nusprendė grįžti į tėviškę.

Mindaugas, baigęs Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, dar spėjo metus padirbėti „Bangos“ gamykloje, kol prasidėjo įmonės bankrotas. Ūkyje tuo metu jau užvirė statybos, reikėjo cemento „košę“ nešioti, tad jaunas vyras nusprendė darbuotis ten. „Aš dirbau prie statybų, o Vidmantas – laukuose, nors vaikystėje jis buvo pasakęs: į traktorių niekada gyvenime nelipsiu! Tačiau susiklostė taip, kad įlipti vis dėlto teko“, – juokiasi Mindaugas.

Iš pradžių ūkyje buvo auginamos karvės, kiaulės, bet ilgainiui tapo aišku, kad reikia arba plėsti gyvulininkystės dalį, arba jos atsisakyti. Galimybė būti nuolat pririštam prie gyvulių jaunų vyrų visai neviliojo, tad ūkius jie pasuko augalininkystės kryptimi.

Nieko nėra pastovesnio už cukrinių runkelių kainą

Dabar ūkyje auginami kviečiai, miežiai, rapsai, pupos, vikiai ir tarpiniai pasėliai. „Tradiciškai auginame tai, ką tikriausiai augina 90 proc. augintojų“, – sako Mindaugas. Ne vienus metus pelną ūkiui nešė cukriniai runkeliai. Auginti pradėjo juos dar tada, kai visi darbai buvo atliekami rankomis: ravėjo, kasė, valė šakniavaisius. Pradėję nuo 2 ha, cukrinių runkelių plotus kasmet plėtė dar po 2 ha. Šakniavaisius vežė į Kėdainių ir Marijampolės fabrikus, nors abu ganėtinai toli nuo ūkio: iki Marijampolės – 70 km, iki Kėdainių – 105 km.

Vis dėlto cukrinių runkelių plotai neišaugo tiek, kad būtų verta investuoti į specializuotą techniką – prireikus ją samdydavo. Kadangi nedaug investavo, negaila buvo ir atsisakyti – 2021-aisiais runkelių jau neaugino.

„Tarp ūkininkų sklando juokelis: žemės ūkyje nėra nieko pastovesnio už cukrinių runkelių kainą“, – šypteli Mindaugas. Išties, net ir dabar, kai grūdų kainos šoko aukštyn, runkelių – nė krust. Be to, vėlyvas runkelių šakniavaisių kasimas gadino dirvas. Vos ne iki viduržiemio išsitempiantys šakniavaisių pristatymo į fabriką grafikai versdavo dirbti ir pradėjus šalti, snigti. Žinoma, anksčiau uždirbami pelnai vertė tai kantriai iškentėti, tačiau kai savikaina kone susilygino su pardavimo kaina, be didelio gailesčio runkelių buvo atsisakyta.

Nauji žali reikalavimai verčia keisti požiūrį

Nauji ES siekiai sukti žemės ūkį žaliuoju kursu privers keisti žemdirbių požiūrį, ūkininkauti pagal visas agronomines taisykles. Mindaugo ir Vidmanto naujovės negąsdina – jų nuomone, viską įmanoma įgyvendinti, tačiau tai neišvengiamai lems mažesnius derlius. „Ar po kelerių metų nepritrūksime maisto? Na, bet gal išmoksime valgyti tarakonus ir bus gerai?“ – retoriškai klausia Vidmantas.

Mindaugas prieš dvejus metus baigė agronomijos studijas Žemės ūkio akademijoje, nes norėjo įgyti žemdirbišką specialybę. „Supratau, kad geriausia studijuoti, kai jau esi dirbęs ūkyje. Tada visai kitaip žiūri į žinias, nes gerai įvertini, ar praktikoje tau jų reikės. Pastebėjau, kad mokslininkai daro daug įdomių ir reikalingų tyrimų, tik gal jų sklaida prastoka – ne visada pasiekia žemdirbius“, – pastebi Mindaugas.

Tačiau ir jam, diplomuotam agronomui, kol kas nelabai aišku, kokie bus galutiniai ekoschemų reikalavimai. „Kol kas ten daug painiavos. Tarkime, dėl apsauginių juostų priežiūros – sunku suvokti, kaip juos reikėtų įgyvendinti. Manau, reikia pereinamojo laikotarpio, kad pasitikrintume, ar tai įmanoma gamyboje“, – svarsto Mindaugas.

Broliai pasidžiaugia, kad dalį trąšų spėjo nusipirkti mažesne kaina, bet ir tai buvo dvigubai brangiau negu prieš metus, o dabar trąšos 4 kartus brangesnės. „Pernai KAS pirkome po 165 Eur/t, o dabar jų kaina perkopė 600 eurų už toną. Pradiniam tręšimui trąšų turime, o paskui bus matyti – gal tuo ir teks pasitenkinti. Papildomi 100 kg trąšų – jau 60 eurų, tad reikės labai skaičiuoti, ar derliaus priedas atpirks išlaidas“, – sako Mindaugas.

Ateinantį sezoną teks itin preciziškai dėlioti, kuriems augalams labiausiai reikia trąšų. Automatiškai mažiau tręšiama po ankštinių ir rapsų, nors ir šiaip ūkio pasėliai tręšiami labai ekonomiškai – azoto duodama po 150–170 kg v. m./ha. Pavasarį jau dveji metai nenaudoja NPK trąšų, o tik granuliuotą paukščių mėšlą, kurį įterpia lokaliai su sėjamąja. Mėšlo granulėse veikliųjų medžiagų yra mažiau negu mineralinėse trąšose, tačiau gausu organikos. Reguliariai kas 4–5 metai daromi dirvožemio tyrimai patvirtina, kad žemės derlios, nenuskurdintos.

Praktikuoja tiesioginę sėją

Martinaičiai praktikuoja tiesioginę sėją, o dirvų nearia jau keliolika metų. Tiesa, rudenį kai kuriuos laukus nuspręsta skusti, kadangi trejus metus taikant tiesioginę sėją išplito šliužai ir pelės. Ypač aiškiai pelių apniokoti plotai matyti iš drono – laukas margas tarsi dalmatinas. Kovoti su šliužais yra cheminių priemonių, o su pelėmis – sunkiau. Ūkininkai statys laukuose stovelius plėšriesiems paukščiams privilioti, tačiau gali tekti laukti, kol gamta pati sureguliuos graužikų skaičių.

„Reikia išlaukti šį sunkesnį laiką, išmokti naujai dirbti taikant tiesioginės sėjos technologiją. Žemės ūkio akademijos mokslininkai darė tiesioginės sėjos tyrimus mūsų laukuose, nustatė žemės struktūrą ir poringumą, viskas atrodo labai neblogai. Pakasus su kastuvu irgi matyti, kad dirvožemis purus, geros struktūros“, – pastebi Martinaičiai.

Mintis taikyti tiesioginę sėją kilo siekiant mažinti sąnaudas. Žinoma, tai nėra greitas kelias į sėkmę. Būtina tobulinti technologijas: į sėjomainą įtraukti naujų augalų, auginti tarpinius pasėlius, nepalikti plikos dirvos per žiemą. Tarpinius augalus jie pradėjo auginti prieš 7 metus, kai dar mažai kas apie juos kalbėjo. Mišinius tarpiniams pasėliams stengiasi sudaryti iš kuo daugiau augalų rūšių. Pavyzdžiui, rudenį pasėtas net 16 komponentų mišinys: 9 rūšių augalų sėklos buvo jau paruoštame mišinyje, o ūkininkai prie jo dar pridėjo pupų, žirnių, avižų, miežių, vikių ir kt. Kuo didesnė įvairovė, tuo geriau žemei.

„Akivaizdu, kad be varpinių žolių sunku bus išlaikyti reikalaujamą sėjomainą. Pasak ŽŪA prof. Vaclovo Bogužo, tik žolės gali pataisyti reikalus augalininkystės ūkiuose. Bandome auginti laukelį eraičinsvidrių, kurias nukulsime sėklai“, – pasakoja Mindaugas.

Jo nuomone, kiekvienas ūkininkas turi pats pereiti klaidų etapą, neužtenka tik pasiklausyti, kaip klydo ir savas klaidas taisė kiti ūkiai. Net ir tokia smulkmena, kaip neteisingai pasirinktas sėjos laikas – iš ryto ar po pietų – gali sugadinti reikalus. „Socialiniuose tinkluose esame susibūrę į grupę, kuri vienija beveik 1 000 narių. Tikrieji tiesioginės sėjos entuziastai įstojo į Lietuvos grūdų augintojų asociaciją. Organizuojame seminarus, lankomės vieni kitų ūkiuose – tai padeda greičiau atsistoti į teisingas vėžes“, – pasakoja Mindaugas.

Vienas iš svarbiausių padargų pereinant prie tiesioginės sėjos – speciali sėjamoji. Martinaičiai pasirinko 12 m darbinio pločio Horsch Avatar, kuri suformuoja 25 cm tarpueilius. Sėjant plačiais tarpueiliais šiek tiek sumažėja sėjos norma, tačiau derlius nenukenčia. Varpos užauga stambesnės, platesniuose tarpueiliuose geriau cirkuliuoja oras, todėl mažiau plinta ligos. „Žinoma, gal mes per daug optimistiškai vertiname, reikėtų atlikti tiksliuosius tyrimus“, – sako Mindaugas.

Derlinga žemė įpareigoja siekti gerų derlių

Taikant tiesioginę sėją, reikia atidžiai rinktis javų veisles: kad tiktų ankstyvai sėjai ir iš rudens gerai krūmytųsi. Pagrindinės žieminių kviečių veislės – Achim ir Artist. 2020 m. kviečių derliaus vidurkis buvo 8 t/ha, 2021 m. – 6 t/ha.

Apskritai 2021 m. derlingumas buvo vienas prasčiausių per ūkininkavimo istoriją. Tik rapsų derlius nenuvylė – jų kūlė per 4 t/ha. Kai kurie rapsų laukai prieš pat pjūtį gavo krušos, laimei, buvo drausti. Draudimas kompensavo ir pavasarį nuo krušos nukentėjusias pupas. „Draustis verta, ypač kai gamta pasidarė tokia permaininga“, – įsitikinę broliai Martinaičiai.

Nors krušos sulaužytos pupos iš paskutiniųjų bandė atsitiesti, derlius buvo prastas – 2,5 t/ha. Pupos auginamos kartu su sėklai skirtais vikiais, kurių prikulta maždaug 1 t/ha. Vikiai šiek tiek anksčiau subrendo, todėl pupas teko aukoti – kulti ne visai subrendusias.

„Pupas ir vikius sėjame kartu, į vieną vagutę. Reikia pagauti sėklų santykį: jei vikių per daug, jie guldo kitus augalus, be to, sunkiau kulti, nes vikiai linkę susivelti, tarsi pakulos, ypač drėgnesniu oru. Bandome įvairias normas: 40 kg/ha – per daug, 25 kg/ha – per mažai, tai dabar apsistojome ties 30 kg/ha vikių sėklos norma. Pupų irgi atitinkamai sėjame mažiau – ne 0,5 mln. sėklų, o 300 tūkst./ha.

Dviejų ūkių derlius nukuliamas dviem kombainais – New Holland ir Claas. Pagrindiniai ūkių traktoriai yra John Deer gamintojo, o pats pirmasis užsieninis traktorius buvo 2001 m. įsigyta Valtra – išlipusiam iš „pusantrinio“ T150, tai atrodė tikras stebuklas ir leido suprasti, kad traktorininko darbas gali būti visai komfortiškas.

Netiesa, kad žemdirbiai moka mažai mokesčių

Vidmanto ir Mindaugo bendras dirbamas plotas siekia 750 ha, iš viso yra 80 laukų. Nuosavybės teise broliams Martinaičiams priklauso šiek tiek per 50 proc. dirbamos žemės. Šiuo metu jiems atrodo, kad geriau šiek tiek brangiau nuomotis, negu labai brangiai pirkti žemę – nesinori ilgam įsikinkyti mokėti bankui, nes žemė atsiperka negreitai. Palei Šakius žemės kaina siekia nuo 7,5 iki 10 tūkst. Eur/ha. Skaičiuojant, kad įprastais metais normalu gauti 300–500 Eur/ha pelno, atsipirkimo realu tikėtis tik po 20 metų.

Ūkiai plečiami ir modernizuojami savo lėšomis, paskutinės paramos investiciniams projektams gautos 2010 metais. „Dabar neatitinkame kriterijų – per seni, ne gyvulininkai, tad jokių prioritetų neturime“, – sako broliai.

Jų nuomone, be reikalo žemdirbiai kaltinami, esą moka mažai mokesčių. Anaiptol: smulkūs ir vidutiniai ūkiai apmokestinti labiausiai, o stambiems ūkiams bent jau įsijungia mokesčių lubos. „Jei pasieki numatytą pelningumą, skaičiuojami tokie mokesčiai SODRAI, tarsi per mėnesį gaučiau 4 000 eurų algą. Bet čia juk ūkio pajamos, ne aš jas pasiimu. Privalomam sveikatos draudimui per metus sumoku 9 000 eurų“, – patikina Vidmantas. Beje, nei jis, nei Mindaugas niekada nesinaudojo nedarbingumo išmokomis, negirdėjo ir iš kitų ūkininkų, kad kas būtų pasiėmęs nedarbingumą, nes kas pavaduotų ūkio šeimininką?

Apie laisvalaikį ir ateities planus

Be ūkininkavimo, broliai stengiasi rasti laiko savo pomėgiams. Vidmantas nuo paauglystės važinėja motociklu, yra Šakių baikerių klubo pirmininkas. „Smagu po Lietuvą pavažinėti, ypač gražu pavasarį, kai viskas žydi ir kvepia. Tik gaila, kad kartais per visą sezoną tik kokį kartą ant motociklo atsisėdu, nes visada pilna darbų ūkyje“, – sako Vidmantas, priklausantis dar ir visureigių Jeep savininkų klubui.

Mindaugas yra baigęs muzikos mokyklą, groja trimitu. Su nostalgija prisimena laikus, kai Šakiuose buvo aukšto lygio pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas talentingo trimitininko Nerijaus Jakštonio. Repeticijos vykdavo net tris kartus per savaitę, konkursuose laimėta ne viena prizinė vieta. Kai vadovas paliko kolektyvą, muzikavimas nutrūko. Mindaugas atrado naują pomėgį – žaidžia badmintoną.

Penkių vaikų šeimoje užaugę broliai ir patys yra daugiavaikiai tėčiai. Mindaugas turi keturis vaikus – trys jau pilnamečiai, o jauniausiajai dukrytei – šešeri metai. Vidmantas užaugino tris sūnus, iš kurių vidurinysis, baigęs Žemės ūkio akademiją, tapo jaunuoju ūkininku, augina daržoves.

„Neturime tikslo agresyviai plėstis, kažką nukonkuruoti. Bet jei pasitaikys galimybių padidinti dirbamos žemės plotą – mielai jomis pasinaudosime. Kažkada, kai dirbome 80 ha, siekiamybė buvo 200 ha. Tačiau dabar matome, kad hektarų skaičius nėra baigtinis“, – šypsosi broliai Martinaičiai.

Jų vizija – toliau tvariai dirbti žemę, dar labiau mažinti chemijos naudojimą, palikti tik herbicidus, saikingai tręšti azoto trąšomis. Mindaugas pavasarį planuoja eksperimentą – nebeicuoti miežių sėklos. Beico veikliosios medžiagos gali nužudyti ne tik patologinius, bet ir naudingus mikroorganizmus. Sėklas planuojama apdoroti ozonatoriumi, kuris naikina ligų pradmenis, o tada apvelti gerosiomis bakterijomis.

„Facebook“ grupėje No-Till LT yra ūkininkų, kurie jau dvejus metus nenaudoja cheminių beicų – tai įmanoma. Neturime tikslo kitų įtikinėti, kad mūsų pasirinktas žemės dirbimo būdas yra tinkamiausias. Tiesiog toks mūsų kelias, o standartinis ūkininkavimas pagal vadybininkų sudėliotą planą – neįdomus“, – sako broliai Vidmantas ir Mindaugas Martinaičiai.