Jei jums kas nors pasiūlys į rojų, neskubėkite iškart suvedinėti sąžinės sąskaitos ir rašyti testamento, o pasukite į Ignalinos rajoną. Visai netoli pasienio ruožo, apsuptas gamtos slepiasi mažytis kaimelis magišku pavadinimu. O jame, visai kaip ir bibliniame, – ir obuoliai, ir Adomas, ir gal net koks žaltys pašalėje...

Besisukinėjant Dūkšto seniūnijos keliukais, tarp medžių ir tvenkinių staiga išnyra baltutėlis mažulytis dvarelis. Taip, tikrai čia sodininkas pomologas profesorius Adomas Hrebnickis kūrė savo žemiškąjį rojų, pasitikdama patikina Ignalinos krašto muziejaus direktorė Renata Veličkienė.

Rojus gimė iš meilės

Vedžiodama po A. Hrebnickio memorialinio muziejaus kambarius R. Veličkienė pasakoja, kad būsimas mokslininkas gimė Ciotiškės palivarke (dab. Baltarusija) nepasiturinčiai gyvenusių Stanislovo ir Konstancijos Hrebnickių šeimoje. Pagal dabartinį kalendorių – 1858 m. sausio 6 d., na, o pagal senąjį, kaip ir dera Adomui, – gruodžio 24-ąją, 1857 metais.

Aukso medaliu baigęs Dvinsko (dab. Daugpilio) gimnaziją, Adomas įstojo į Sankt-Peterburgo miškų institutą, kuriame buvo ir sodininkystės kursas. Parašęs puikiai įvertintą darbą apie krakmolo įtaką medžiams, jis sulaukė siūlymo tęsti darbą institute. Teigiama, kad jau tuomet jis turėjo minčių įveisti nuosavą sodą, kuriame galėtų atlikti bandymus ir stebėjimus, tačiau tam stigo ir žemės, ir lėšų.

Likimas taip sudėliojo, kad dar studentas A. Hrebnickis atostogas dažnai leisdavo savo draugo Vlado Stankevičiaus tėviškėje Beržininkuose, netoli Dūkšto. Čia pat sukiojosi ir draugo sesuo Stanislava, kurią būsimasis profesorius įsimylėjo ir vedė. O uošvis kaip kraitį davė ir 24 ha žemės. Tad, į šiuos kraštus atvestas meilės ir kupinas aistros savo darbui, A. Hrebnickis pradėjo veisti sodą ir statyti šeimai namus.

Vis dėlto naujakurys iš pradžių buvo nusprendęs, kad čia bus Staniškių vienkiemis, tačiau šis pavadinimas neprilipo. „Profesorius buvo be galo laimingas ir visi aplinkui juokėsi: kodėl tu taip džiaugiesi? Tos žemės buvo labai pelkėtos, akmenuotos, vandeningos ir negražios, bet profesoriui tai neturėjo jokios reikšmės. Keturiolika metų buvo kuriamas sodas ir kai 14 ha sužydėjo, galite įsivaizduoti, kad aplinkiniai, vadinę šią vietą pelkyne, pradėjo sakyti, kad čia – rojus“, – pasakoja R. Veličkienė. Kažkada atrodžiusi kaip tikrų tikriausia velnynė, darbščių rankų puoselėjama, su meile kuriama vieta tapo Rojumi.

Kol namai buvo statomi, kad galėtų savo sode praleisti kuo daugiau laiko, vasarą profesorius apsistodavo suręstoje klėtelėje. Originali ji iki mūsų dienų neišliko, tačiau atstatytoje dabar vedamos muziejaus edukacijos, rengiami poezijos, muzikos vakarai.

Galiausiai profesorius su šeima 1922 m. čia atvažiavo gyventi nuolat, tais pačiais metais šios vietovės Rojaus pavadinimas buvo oficialiai įteisintas ir dokumentuose.

„Bus obuolių – bus ir duonos“

Šiam kraštui priklausant Lenkijai, vėliau – Lietuvai, A. Hrebnickis aktyviai dirbo su abiejų šalių sodininkais, draugijomis, institucijomis. Parašyta daug vertingų straipsnių sodininkystės mokslo ir praktikos klausimais, išleista knygų. „Nors A. Hrebnickis gimė Baltarusijoje, mokėsi Rusijoje, daugiausia darbo vaisių paliko būtent čia, Lietuvoje“, – pabrėžia R. Veličkienė.

Keturiolikos hektarų sode buvo 1 197 veislių vaismedžiai. Nors daugiausia dirbo su obelimis, tačiau čia augo ir graži kriaušių, slyvų, vyšnių kolekcija. Iki pat paskutinio atodūsio profesorius nenuilstamai dirbo atrinkdamas vietines obelų veisles. Vertingiausia iš jų laikomas Beržininkų ananasas. „Ši veislė labai paplito ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Ją profesorius atrado Beržininkuose kaip nežinomos kilmės sėjinuką, pradėjo su juo dirbti, davė pavadinimą. Beje, labai smagu pasakyti, kad profesorius, duodamas obelims pavadinimus, garsino ir Lietuvą – Lietuvos pepinas, Lietuvos cukrinis“, – pasakoja muziejaus direktorė.

Sode vaisius vedė dar ir dabar populiarūs Antaninis, Alyvinis, Kanados renetas, Rudens dryžuotasis (dar vadinamas grabšteinu) – visas veisles sunku būtų ir suminėti.

Visas Rojaus sodas buvo suskirstytas kvartalais. Pasakoja, kad profesorius brangino kiekvieną žemės lopinėlį, tad aplink obelų kvartalus buvo sodinamos kriaušės, o kol medeliai būdavo jaunučiai, tarpuose išsitekdavo ir serbentai, agrastai, braškės ir žemuogės. Kaulavaisiai auginti atskiruose kvartaluose. Dabar, kad muziejaus lankytojams būtų lengviau įsivaizduoti mastelius, jiems parodomas senutėlis, bet savo funkciją puikiai atliekantis maketas. Tarp eksponatų – ir 1937 m. žemėlapis su kruopščiai sužymėtomis vaismedžių veislėmis ir vietomis. Profesorius bet kada galėdavo pasakyti, kas ir kur auga – bet kuri iš tų daugiau kaip tūkstančio veislių.

Dar ir dabar Dūkšto apylinkių soduose rastume Rojuje ištyrinėtų obelų veislių. Juolab kad ir pats profesorius, sako, buvęs šiltas ir draugiškas žmogus: sodinukais apdalydavęs aplinkinius, kaimynams net laikraštį užsakydavęs. Ir vis apylinkių žmonėms nepaliaudavęs kartoti: „turėsite obuolių, turėsite ir duonos“.

Vis dėlto ir Rojuje nutikdavo labai žemiškų dalykų. „Vienais metais grįžo profesorius iš Peterburgo, su darbininkais atėjo ir žiūri, kad iš sodo pavogta labai daug sodinukų, – vieną iš istorijų pasakoja R. Veličkienė. – Kaimynai jau galvojo, kaip čia supyks dabar profesorius, o jis tik pakraipė galvą ir sako: „Na, štai, kažkam nedaviau, tai atėjo ir pats pasiėmė.“ Šis ir kiti gražūs liudijimai rodo, kad jis tikrai mokėjo su žmonėmis bendrauti“.

Šeimos name – muziejus

Anksti mirus žmonai Stanislavai, A. Hrebnickis čia gyveno su dukra Marija ir sūnumi Stanislavu. Ilgai puoselėtą žemiškąjį Rojaus sodą profesorius apleido 1941 m., palaidotas Stankevičių šeimos kape Senajame Dūkšte.

1961 m. viename iš namo kambarių atidarytas A. Hrebnickio memorialinis muziejus. Jam jau veikiant, kurį laiką kituose kambariuose dar gyveno savo šeimos nesukūrusi dukra Marija. Jai mirus, muziejus praplėstas, o dukters kambaryje nuo 1989 m. eksponuojami restauruoti jos tapybos darbai.

R. Veličienė sako, kad profesoriaus darbo kambaryje bandyta atkurti jo darbo aplinką – kukli buitis, tačiau ant stalo – užrašai, tikruosius vaisius pakartojantys obuolių muliažai... Gali būti, kad dalis eksponatų pražuvę, mat per šešias dešimtis muziejaus veiklos metų nuošalyje esantis pastatas, manoma, ne kartą buvęs ir apvogtas.

Tačiau sodai aplink tebeplyti. Mirus A. Hrebnickiui, po kiek laiko čia buvo įsteigtas Vytėnų bandymų stoties atramos punktas, didžiulius plotus obelų anuomet augino ir kolūkis. Po Nepriklausomybės sodai seno, keitė šeimininkus, kai kur savo korekcijas įvedė gamta, tačiau senosios veislės, tikimasi, vaisius ves ne tik aplinkinių sodybų kiemuose – muziejus įveisė ir naują nediduką sodelį. „Visada lankytojai atvažiuoja ir prašo – duokite mums paragauti tų obuolių. Bet iš kur jų paimti? Tad ir gimė tokia idėja“ , – pasakoja R. Veličkienė.

Pati pirmoji – prieš maždaug šešerius metus simboliškai pasodinta Rojaus obelaitė, vėliau sodinukų vis pagausėdavo per įvairias šventes, o galiausiai prieš penkerius metus, bendradarbiaujant su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkais, atrinktos senosios, A. Hrebnickio puoselėtos veislės. „Manau, kol kas mums užtenka, turime tai, ką buvome sumanę – Rojus ir toliau kvepės obuoliais“, – paklausta, ar nėra užmojų plėstis, šypteli muziejininkė.

Karantino privalumai

Muziejus dabar lankomas pagal susitarimą, o aplink plytintis parkas su tvenkiniais norinčiųjų pasigrožėti gamta laukia bet kuriuo laiku. Gražios vietos, o gal lyg stebuklo pažadas skambantis vietovės pavadinimas traukia norinčiuosius įamžinti šventines akimirkas, kai kas užsuka vien pasivaikščioti.

Nors dažniausiai čia lankosi organizuotos turistų grupės – keliauja su agentūromis, grupėmis atvažiuoja senjorai, moksleiviai – tačiau pandemija net ir Rojui suteikė pokyčių.

„Žmonės pradėjo daugiau atrasti Lietuvą. Anksčiau dominavo organizuotos ekskursijos, o dabar sulaukiame ir pavienių lankytojų, šeimų. Tai smagu. Vieni ieško Rojaus, kiti – Adomo Hrebnickio veiklos pėdsakų...“, – kalba muziejaus direktorė ir čia pat prisimena atvejį, kai atvykusi šeima papasakojo vaikus pavadinę Rusne ir Rojumi, tad dabar lankanti su jų vardais susijusias vietas.

Aktyviausia čia būna nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos, o vėliau užsuka tik vienas kitas – Rojuje įsivyrauja ramybė. Beje, A. Hrebnickio muziejaus pastatai jame – ne vieninteliai, kaime yra ir dar pora namų.

Vietoves savomis galėtų laikyti ir A. Hrebnickio sūnaus palikuonys. Muziejininkai sako palaikantys šiltus ryšius ir su A. Hrebnickio proanūkiu, Lenkijos kompozitoriumi Andžejumi Reimanu (Andrzej Rejman): jis yra ne kartą čia lankęsis, o susirašinėjant vis pasiteirauja darbuotojų, ar muziejus turi lankytojų, kokie čia vyksta renginiai ir pan.

„Kai išleidžiu lankytojus, visada jiems sakau: negalima į Rojų atvažiuoti vieną kartą. Reikia mažiausiai tris, bet geriausia – visais metų laikais. Rudenį, kai sirpsta vaisiai ir parkas nuklotas lapų. Pavasarį, kai vyturėlis kviečia ir viskas sužysta, obelimis ir akacijomis pakvimpa visas Rojus. Vasarą, kai gamta žalia. Ir žiemą, kai sulaukiame sniego ir šerkšno“, – sako R. Veličkienė ir tiesia krepšį obuolių – vaišintis. Kokios veislės? Žinoma, puoselėtos Adomo Hrebnickio.