Netoli Lenkijos sienos, Salaperaugio kaime, gyvenantis Saulius TUMELIS yra pakankamai kuklus ir savo darbų nesureikšmina, tačiau, vedinas smalsumo, atvirumo etnografijai ir meilės tautos tradicijoms, sukūrė ir kuria daug prasmingų darbų, moko ir tuo dalijasi su kitais.

Nors oficialiai S. Tumelis neturi tautodailininko statuso, jo šiaudiniai sodai, siuvinėti drabužiai ir vėliavos, skutinėti margučiai, graviruoti stručio kiaušiniai, šakočiai žavi išmone, kruopštumu ir meniška kibirkštimi.

Nepriklausomybei dar tik auštant, apie 1990-uosius, būdamas pirmoje slaptoje ateitininkų stovykloje Jonavos r., Gegužinėje, padedamas tautodailininkės, Saulius išmoko verti šiaudinius sodus, su kuriais nesiskiria iki šiol. Tai paskatino vyrą šiemet užsėti apie 4 arus senosios veislės rugių.

Iš pradžių sodus vėrė iš kvietrugių šiaudų, nes juos augino šalia gyvenantis kaimynas. Šiemet pats pasisėjo rugių, mat jų ilgesnis ir tvirtesnis šiaudas, gražesnė spalva, taigi greitai šiaudų sodai bus nuo pradžios iki galo visiškai Sauliaus. „Aš būčiau jau seniai tų rugių pasėjęs, bet niekas aplinkui neturėjo grūdų. Vienąkart netikėtai sužinojau, kad Sangrūdoje gyvenantis ūkininkas augina senosios veislės. Maišiuką ir įsigijau“, – džiugiai sako S. Tumelis.

Kaip aistringas liaudies dainų mylėtojas ir dainininkas, jis vertina ir operos žanrą, tad nusprendė suverti sodą su angeliuku Merūnui Vitulskiui, su kuriuo pažintis užsimezgė, kai Merūnas dalyvavo projekte „Kelias į žvaigždes“, o Saulius truputį prisidėjo prie jo internetinės svetainės administravimo.

Siuvinėjimas kaip profesijos atgarsis

„Man labai patinka valandų valandas sėdėti ir siuvinėti, nereikia nei valgyti, nei miegoti“, – vėl šmaikščiai save apibūdina tautodailininkas, pereidamas prie kito įdomaus pomėgio. Iš tiesų siuvinėti liturginius bažnytinius drabužius – arnotus, stulas – S. Tumeliui nebuvo kažkas netikėto, mat tai susiję su jo siuvėjo profesija, kurią jis studijavo Marijampolėje.

„Priklausau Sangrūdos parapijai, tad vieną kartą pas mane užsuko dabar jau miręs Sangrūdos parapijos klebonas Robertas Brūzga. Jis turėjo tokį katalogą, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo kažkuo panašus į madų žurnalą periodinis leidinys, tik skirtas bažnytiniams drabužiams ir reikmenims. Atvertęs vieną puslapį klebonas paprašė išsiuvinėti arnotą“, – siuvinėjimo pradžią prisiminė pašnekovas. Nors S. Tumelis atsisakinėjo, tačiau klebonas buvo neperkalbamas.

Vėliau jis daugiau kūrė ir siuvinėjo tokią simboliką, kokios pageidavo užsakovai. Taip per 20 metų atsirado apie 15 jo išsiuvinėtų arnotų (itin puošnių liturginių drabužių, simbolizuojančių Kristaus meilę žmogui ir nešamą kryžių). Viena stula yra iškeliavusi į Čikagą (JAV).

Arnotų ir stulų siuvinėjimas – ilgas ir kruopštus darbas. Dirbdamas 8 valandas per dieną vyras vieną arnotą, atsižvelgiant į rašto sudėtingumą, siuvinėja maždaug 3 savaites. Dabar, deja, dauguma dvasininkų bažnytinius drabužius perka Lenkijoje, kur išplėtota jų gamyklinė gamyba. „Drabužiai labai gražūs, puošnūs, gražiai mašinomis išsiuvinėti ir palyginti pigūs. Tad užsakymų jau nėra“, – tarsteli meistras.

Be minėtų drabužių, S. Tumelis pastaruoju metu siuvinėja įstaigų, mokyklų, būrelių vėliavas. „Vėliavas siuvinėti yra dar sunkiau, nes didesnis plotas, daugiau simbolių, raidžių“, – darbų niuansais dalijasi pašnekovas.

Viskam reikia kruopštumo

Paklaustas, iš kur paveldėjo kruopštumą, kantrybę, polinkį amatams, Saulius prisimena tėtį, kuris pats šeimai namą pastatė, be to, mūrijo krosnis, kaime dar yra likusių mūrinių krosnių. Mama mezgė.

Saulius viską, ką sugalvoja, mokosi savarankiškai, o jei keliaudamas sutinka įdomių asmenybių, visada randa progą pasimokyti kažko naujo. Labai nori išmokti austi rinktinę tautinę juostą. Jau mokėsi Punske pas Nastutę Sidarienę. „Kol ten buvau, viskas gerai gavosi, kai grįžau namo, niekas nesiseka, teks vėl važiuoti mokytis“, – linksmai pasakoja S. Tumelis.

Margučių skutinėjimas įvairiais raštais ar gamtos motyvais atėjo natūraliai iš šeimos tradicijų. Kaip kilo idėja graviruoti (išgauti tą neapsakomą ažūrą) stručių kiaušinius, pats vyras jau net ir neprisimena, greičiausiai kažkur pamatė ir užsidegė noru išmokti.

„Labai ilgai užtruko nuo pamatymo iki įgyvendinimo, – atviras S. Tumelis. – Praėjo gal kokie penkeri metai, kol patartas sugalvojau pasinaudoti dantų technikų grąžteliais.“ Tai ir buvo pradžia. Dabar turi įsigijęs profesionalų graviravimo prietaisą, kuriuo leidžia pasinaudoti ir labai norintiems išmokti šio meno.

Jau tuščių stručių kiaušinių prieš 15 metų nusipirkdavo šalia, Šeštokuose, įsikūrusiame strutyne. Dabar šio ūkio nebėra, tačiau šalia Alytaus – Santaikoje – atsirado kitas. Iš ten nusipirko, išgraviravo, dar du stručių kiaušiniai nuo to laiko stovi nebaigti graviruoti, nors išpiešti. „Niekaip neprieinu, – juokiasi tautodailininkas. – Gręždamas juk nepaskubėsi. Kuo tankesnis piešinys, tuo reikia atsargiau, švelniau dirbti, nes gali sudužti.“

Pradžioje nedaug, bet buvo ir nesėkmių. Žiūrėk, koks lapelis vos laikosi, tada ima ir nulūžta. Vėliau stengėsi apgalvoti piešinius, kad sujungimai būtų tvirtesni, platesni, lengviau būtų graviruoti.

Stručių kiaušinių ornamentus Saulius galvoja pats. Nors dailės mokslų nelankė, tačiau laisvalaikiu truputį tapė ir paveikslus. Šiuo metu dažai nustumti toliau ir laukia savo eilės.

Užtat dabar namai kvepia šakočiais, ir mums kalbantis tešla valandžiukę ilsėjosi iki kepimo. Noras išmokti kepti šakočius kirbėjo irgi seniai. Kaip ir su graviravimu, viską stabdė įranga, Saulius nežinojo, iš kur ją gauti.

Netikėtai perskaitęs skelbimą, kad vienas žmogus iš Raseinių gamina šakočių įrangą prieinama kaina, susisiekė su juo ir šis pomėgis pradėtas įgyvendinti. Bet... praėjo treji metai bandymų, kol S. Tumelis atrado savo skonį ir atitinkamą minkštumą, kuris jam tiktų ir patiktų. Buvo pilna nesėkmių. Atrodo, labai paprasta: cukrus, sviestas, miltai ir kiaušiniai, bet rasti jų santykį nebuvo lengva. Gardžius šakočius kepantys meistrai nesidalija receptais, saugo kaip komercinę paslaptį. Vyras kol kas nerengia masinės gamybos, kepa sau ir svečiams pavaišinti, įdėti lauktuvių.

Ir kita maisto gamyba smalsiam ir kantriam vyrui nesvetima. Dalyvavo prieš dvejus metus Kalvarijos vietos veiklos grupės organizuotuose maisto gaminimo kursuose.

Chorinė veikla

S. Tumelis aktyviai įsitraukia į įvairias kultūrines veiklas. Daug metų buvo aktyvus tiek bažnytinio, tiek Kalvarijos kultūros namų mišraus choro dalyvis. Dainavo etnografiniame ansamblyje „Diemedis“, su juo apkeliavo Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją ir kitas šalis, tik šiuo metu padarė pertrauką.

Nuo 1975 metų Saulius turi armoniką, ir vėl pašmaikštauja, kad iki smerties turi išmokti ja groti. Muzikavimas jam artimas, daug metų aktyviai dalyvavo Jungėnų kaimo kapelos veikloje kaip vedėjas. „Su Jungėnų kapela apvažiavome visas didžiąsias Lietuvos scenas. Prieš maždaug penkerius metus įvyko labai įsimintinas jungtinis Punsko ir Jungėnų kaimo kapelos koncertas Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje. Buvo garbė vesti šį koncertą“, – prisimena pašnekovas.

Meilė dainai ir šokiui Sauliui yra įgimtas dalykas. „Man tiesiog labai patinka, – paprastai paaiškina pašnekovas savo pomėgį. – Čia gal lietuviški genai? Seneliai, proseneliai buvo lietuviai.“

Toks paprasto, bet aistringo lietuvių liaudies amatų puoselėtojo Sauliaus Tumelio atradimų ir išpildymų kelias.