23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/12
„Kartais tiesa būna karti, bet aš nebijau jos pasakyti“
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

„Su tokiu gyvenimo aprašymu aš nepriimčiau žmogaus į darbą“, – rimtu veidu, bet turbūt nerimtai apie save sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas doc. Arūnas RUTKAUSKAS. Žinomo veterinarijos gydytojo ir ūkininko gyvenime netrūko įdomių pokyčių ir karjeros posūkių, bet jis tiki, kad ateis laikas, kai galės būti tik ūkininkas.

Arūnas Rutkauskas – tarsi žmogus orkestras: klinikos vadovas ir vyriausiasis veterinarijos gydytojas, dėstytojas, mokslininkas, ūkininkas, asociacijos direktorius, dar turintis ir visuomeninių pareigų. Sako, kažkada vienu metu ėjo 8 pareigas ir sugebėjo jas gerai atlikti. „Kuo daugiau žmogus apkrautas, tuo daugiau padaro. Vienos pareigos – komfortas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Vis dėlto pirmoje vietoje jam šeima. „Aš – šeimos žmogus“, – tvirtai sako A. Rutkauskas. Būtent šeima šiemet sulaukė pripažinimo – Rutkauskų mėsinių galvijų ūkis tapo konkurso „Baltiją tausojantis ūkininkas“ nugalėtoju. Iki šiol Arūnas niekada neapleido ir veterinarijos gydytojo profesijos, kuri pelnė jam didelį autoritetą – per jo seminarus ūkininkų auditorijos būna pilnos.

Tvarumo mokėsi nuo mažens

Vienas mėsinės galvijininkystės sektoriaus pradininkų Lietuvoje Albertas Šiurna 2011 m. A. Rutkauską prikalbino tapti Ekologinių mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktoriumi. Tai paskatino 2014-aisiais Arūną su žmona Rasa įkurti savo ūkį.

Limuzinų veislę pasirinko sekdamas Žemaitijos ūkininko Antano Šakio, kuris, anot Arūno, galvą pametęs dėl gyvūnų, pavyzdžiu. „Mokiausi ir dar mokausi iš Antano ir Vilmos Šakių. Mėsinių galvijų negalima paleisti į pievą ir tikėtis, kad jie augs savaime. Reikia žinių. Nebuvau nutolęs nuo žemės ūkio, bet turėdamas savo ūkį visus procesus sužinai iki smulkmenų“, – teigia augintojas.

Jiedu su Rasa pradėjo nuo nulio ir didžiuojasi, kad ūkį kūrė nuo pamatų, nepaėmę žemės iš tėvų. Pirmieji 3 ha buvo tokie, kurių niekas nepirko, nes buvo krūmynai. Iš pradžių įsigijo 12 limuzinų veislės galvijų, juos pirko už skolintus pinigus.

„Nuėjome pinigų skolintis į banką – balanse nulis, o prašome 25 tūkst. litų. Klausia, ar mes rimtai kalbame? Teko ieškoti pažįstamų užtarimo ir garantijų, kad gautume paskolą. Ją jau grąžinome, bet buvo sunku. Tie, kas sakė, kad 10 metų su mėsiniais dirbama į minusą ir tik 11-aisiais ateina pelnas, nemelavo“, – sako A. Rutkauskas.

Dabar jis turi 40 ha nuosavos žemės, iš viso dirba per 120 ha, ūkyje yra 31 žindenė. Įvykdyti šeši ES paramos projektai. „Baisu buvo imti tik pirmąją paskolą, dabar įpratome ir viskas gerai. Paskolų turime, bet jos tam ir skirtos, kad žmonės jas imtų. Infliacija šiuo metu baisesnė negu palūkanos“, – kalba Arūnas.

Jo planas – 60 karvių žindenių ir 250 ha žemės, kad dar galėtų ūkininkauti be samdomų darbuotojų ir oriai gyventi senatvėje. Tik vienas rūpestis – didesnei bandai reikės naujos fermos, ją planuoja statyti už poros metų, jeigu bus tinkamos paramos taisyklės ir sąlygos.

Rekonstruotose buvusiose kolūkio dirbtuvėse 2022 m. žada atidaryti nedidelį mėsos išpjaustymo cechą, rengia patalpas seminarams ir laisvalaikiui. O buvusios devynmetės mokyklos, kurią pats baigė ir prieš trejus metus su Rasa nusipirko, patalpose vieną dieną tikisi atidaryti jaukų šeimos restoranėlį.

Sodyboje ganosi ir ožkytės, du poniai. Rutkauskai ūkyje vykdo šviečiamąsias programas moksleiviams apie mėsinius galvijus ir tvarų ūkininkavimą.

Tvarumas, matyt, yra Arūno kraujyje. „Nuo mažens esu išmokytas tvarkos, nemėtyti šiukšlių. Iš ūkininkų išmokau, kad galima tvariai ūkininkauti viską darant protingai. Mėšlas neteršia aplinkos – tai labai gera priemonė atkurti dirvožemį. Tik mėšlą reikia laikyti ir naudoti tvarkingai“, – savo požiūrį išsako ūkininkas. Jis mėšlui apdoroti naudoja probiotikus ir mato naudą – nėra kvapo, mėšlas nekaista.

Mėsiniai galvijai padeda sutvarkyti aplinką – sėkmingai išvalgo, nulaužo, nutrypia pradėjusius krūmais želti plotus, neleidžia augti piktžolėms, palikdami tik gražius medžius. „Patys turime tokių plotų, kur nei nupjausi, nei suarsi, ten ganome gyvulius ir jau matome užaugusių retų augalų“, – apie galvijų naudą bioįvairovei kalba A. Rutkauskas.

Kad žemę reikia arti nei per giliai, nei per sekliai, jį išmokė dar seneliai – aria 15–18 cm gyliu ir pagal derlių mato, kad tai duoda gerų rezultatų. „Šienauk laiku, neganyk pernelyg intensyviai ir gamtai bus gerai“, – įsitikinęs Arūnas.

Konkursas „Baltiją tausojantis ūkininkas“, pasak jo, ne Eurovizija, ne Eurolyga, bet įpareigojimas vis tiek yra. Esmė ne laimėti, o dalyvauti šiame konkurse, nes tai rodo, kad žmogus ūkininkauja teisingai.

Gyvenimą pakoregavo Erasmus programa

Gimęs Kauno širdyje, Žaliakalnyje, Arūnas po tėvų skyrybų nuo šešerių metų augo Žemaitijoje, Vaidatonių kaime (Kelmės r.) pas senelius, ten baigė devynmetę mokyklą, Nemakščiuose – vidurinę.

Senelis kaime Arūną išmokė sėti, su arkliu arti, pjauti. Veterinarijos nebuvo jokiuose jo planuose ar svajonėse. „Kai reikėjo apsispręsti, kur stoti, visiems savaime atrodė – medicina, nes mama ir teta buvo gydytojos. Bet tas 18 metų jaunuolis su charakteriu pasakė – ne, medikas nebūsiu. Giminėje veterinarų nebuvo, o aš pagalvojau – kodėl gi ne“, – prisimena Arūnas.

Pasirinkęs studijas Veterinarijos akademijoje jis ne iš karto suvokė, kas yra veterinarija. Bet nuo antro kurso dirbo sanitaru klinikose, o mokantis trečiajame buvo atidaryta L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika ir iškart nuėjo ten dirbti – taip pažino būsimąją specialybę iš arti. Dirbo iki pat penkto kurso, per naktinius budėjimus asistuodavo chirurgams. Tačiau darbo su smulkiaisiais gyvūnais vis dėlto nepasirinko. „Matyt, užteko pažiūrėti“, – šypteli A. Rutkauskas.

Baigęs studijas rengėsi dirbti vienoje iš Šakių r. bendrovių. Tuo metu paskelbta pati pirmoji Erasmus programa – atsirado galimybė išvažiuoti 9 mėn. mokytis į Hanoverio veterinarinės medicinos universitetą. Ir Arūno grupės draugas Marius Masiulis (dabartinis VMVT Skubios veiklos skyriaus vedėjas) prikalbino bičiulį vykti kartu. „Buvome tarp septynių pirmųjų Lietuvos Erasmus studentų“, – prisimena A. Rutkauskas. Taigi, vietoje darbo bendrovėje pasirinko studijas Vokietijoje.

„Abu pasirinkome galvijų reprodukcijos kliniką, nes mūsų vadovas buvo šios srities profesorius Henrikas Žilinskas. Vokietijoje dirbome ir su stambiais, ir su smulkiais gyvūnais, svarbiausia, išmokome dirbti su ultragarso aparatu“, – A. Rutkauskas ir M. Masiulis buvo pirmieji veterinarijos gydytojai, pradėję tirti gyvūnus ultragarsu Lietuvoje.

Įstojęs į doktorantūrą Arūnas gaudavo 650 litų stipendiją – tuomet tai buvo nemaži pinigai. Apsigynęs disertaciją liko dirbti akademijoje lektoriumi, dėstė mikrobiologiją, bet pabėgo dėl finansinių priežasčių – lektoriaus su daktaro laipsniu alga buvo tik 250 litų.

„Jau turėjau šeimą, mažą vaiką, butą nuomojome, tad ilgai gyventi iš tokio atlyginimo negalėjau. Bet tie dveji metai davė labai daug – išmokau mikrobiologijos, jos vėliau prireikė, o su žmona išmokome gyventi iš to, ką turime. Tuo laikotarpiu net rūkyti buvau metęs“, – apie savo gyvenimo kelią pasakoja A. Rutkauskas.

Pradėjęs ieškoti kito darbo, išgirdo apie podoktorantūros stažuotės galimybę – metus stažuotis kitoje mokslo kryptyje. Taip jo kelyje atsirado Vilniaus universiteto Ekologijos institutas. „Vėl buvau pirmas tokioje stažuotėje. Bet buvo įdomu sužinoti apie kumelių feromonus, kokios medžiagos išsiskiria per rują, tyriau kumelingumus, nors, turiu pripažinti, arklių bijau“, – atskleidžia A. Rutkauskas.

Karjeros vingiai – iki Kaliningrado

Po metų stažuotės, apie 2007-uosius, jo gyvenimas pasisuko kitu kampu – rado skelbimą, kad „DOJUS agro“ ieško gyvulininkystės specialisto. „Tai įmonė, kuri išmokė, kaip reikia gyventi ir elgtis, kaip planuoti laiką, ir verslumo“, – pasakoja Arūnas. Alga tenkino, darbas tenkino, davė automobilį, kompiuterį, telefoną – atrodo, ko dar daugiau reikia? Bet susikūręs kooperatyvas „Pienas LT“ perviliojo, sako atvirai, pasiūlęs didesnį atlyginimą.

Tai buvo laikas, kai „Pienas LT“ paleido pirmuosius nuomotus pienvežius ir jiems reikėjo už kokybę atsakingo žmogaus. „Buvo daug įtampos, kad pirmiau neatvažiuotų konkurentų pienvežis, kad ūkininkas neparduotų pieno jam ir visas projektas nežlugtų. Atsilaikėme. Vėl daug išmokau, tuo kūrimosi periodu daug nuveikta. Bet žmona sako, kad tai buvo baisiausi mano gyvenimo metai, nes neturėjau laiko nei pavalgyti, nei pamiegoti. Telefonas skambėjo dieną naktį“, – apie sunkius metus kalba Arūnas. O išeiti turėjo todėl, kad, kalbant apie pieno kokybę, buvo vienodai teisus ir stambiems, ir smulkiems, ir vidutiniams ūkiams.

Visus tuos metus A. Rutkauskas nebuvo apleidęs veterinarijos gydytojo praktikos, o palikęs kooperatyvą kurį laiką atsidėjo tik jai, kol nepaviliojo stambi Kaliningrado srities bendrovė. Čia 4 metus dirbo vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, savo žinioje turėjo 6,5 tūkst. gyvulių, 23 darbuotojų komandą.

„Buvo įdomu pažiūrėti, ar galiu valdyti tokios kontroliuojančiosios bendrovės procesus, ar sugebu tik kalbėti, vis dėlto daugiau buvau teoretikas. Daug kas pavyko, rezultatai geri ir iki šiol man skambina pasikonsultuoti“, – draugiškais ir dalykiškais santykiais džiaugiasi A. Rutkauskas.

Klinikos – dar vienas gyvenimo projektas

Bendrovę jis paliko įkūręs savo ūkį. Bandė derinti abi veiklas, bet buvo per sunku. Tuomet kolega prof. Ramūnas Antanaitis pasakė, kad ieškoma kandidato vadovauti Stambiųjų gyvūnų klinikai. „Iš pradžių net minčių neturėjau, bet įsitraukė tuometis Veterinarijos akademijos kancleris prof. H. Žilinskas, fakulteto dekanė prof. Vita Riškevičienė, radome sutarimą ir dėl to, kad turėsiu rūpintis šeimos ūkiu“, – apie sugrįžimą į savo Alma Mater pasakoja A. Rutkauskas.

Užsienio studentams jis dėsto akušeriją – labai įdomu bendrauti su skirtingų šalių jaunimu. Studentai reiklūs, gerai žino savo teises. Kaip pasirenkamąjį dalyką dėsto mėsinių galvijų ūkių vadybą. „Mūsų švietimo sistema kol kas neskiria daug dėmesio loginiam mąstymui, todėl bandau jį lavinti per paskaitas“, – sako docentas. Pavyzdžiui, kai jis išdėsto, kaip pasirinkti bulių, studentai tampa vadybininkais. Iš 10 bulių jie turi išrinkti tinkamiausią bandai ir sugebėti įtikinti sumokėti už jį 30 tūkst. eurų. Toks žaidimas studentams patinka ir yra naudingas.

„Bet pripažįstu, kad universitete dirbu ne dėl galimybės dėstyti – esu daugiau gamybininkas ir praktikas, man labai smagu, kad klinikos keičia veidą, gražėja, tvarkosi, o žmonės į darbą žiūri labai atsakingai. Klinikos – dar vienas mano gyvenimo projektas, kurį baigęs ieškosiu kito“, – A. Rutkauskas kaip visada kalba tiesiai.

Per daugelį jo seminarų, kuriuos veda ir ūkininkams, susirenka pilna salė. Kalbėti seniai nebebijo – nuo tada, kai drebančiu balsu gynėsi disertaciją prieš rimtą profesūrą. Prof. H. Žilinskas jam įskiepijo – jeigu nori gerai išmanyti savo dalyką, turi būti praktikas. „Daug lengviau kalbėti, kai gali atsakyti už savo žodžius. O aš, gal čia kalta žemaitiškoji mano pusė, kaip yra, taip ir sakau. Tiesa kartais būna labai karti, bet nebijau jos pasakyti. Dėl to kartais nukenčiu, bet dirbantiems ūkininkams patinka, kai sakai viską, kaip yra gyvenime“, – kalba Arūnas.

Šiemet jis pradėjo jau antrą klinikų vadovo kadenciją. Jai pasibaigus, dar beveik po penkerių metų, planuoja atsidėti ūkiui – tikisi, kad tuomet jis jau bus rentabilus, nes ūkio ekonominiai rodikliai gerėja.

Niekas gyvenime neatsiranda iš niekur

Arūnas ir Rasa yra iš to paties krašto, gyveno kaimynystėje, mokėsi vienoje mokykloje. Pasak Arūno, jie abu pamišę dėl to paties – dėl kaimo. „Birželį ir rugpjūtį, per darbymetį, mėgstu basas nulėkti į daržą ir nusiskinti Rasos užaugintą šviežią salotą ar išsirauti ridikėlį“, – romantiškai tarsteli pašnekovas. Ir jų vaikams – 17-mečiui Eimantui ir 14-metei Ugnei – kaime taip pat patinka.

Gyvena Rutkauskai Kaune, bet jiems butas – tik nakvynės vieta. Jeigu turi laisvą pusdienį, lekia į kaimą – iki Kryžkalnio, nuo kurio Vaidatoniai ranka pasiekiami, važiuoti vos valandą. Netoliese, šalia Stulgių, ir ūkis.

Arūnui labai svarbu, kad vaikai tęstų tradicijas. „Bandysiu neversti, bet kaip bus, nežinau“, – atsidūsta jis. Sūnus jau dabar didelis tėvų pagalbininkas, kol kas noriai imasi ūkio darbų. Bet tėvas griežtas – dovanai vaikai nieko negaus. „Tai dėl to, kad žinotų – niekas gyvenime neatsiranda iš niekur, viską turi užsidirbti. Matau pavyzdžių, kai jaunas ūkininkas viską gauna iš tėvų, ir to nevertina.“

Važiuodamas į parodas stengiasi vežtis vaikus ar vieną iš jų, kad viską matytų ir žinotų naujienas. „Noriu paruošti ne blogesnius už save“, – tokios Arūno tėviškos ambicijos.

Jam didžiausia laimė – kai visa šeima būna kartu, su savo gyvuliukais, valgo savo užaugintas daržoves, išsikepa gerą kepsnį.

„Laimės sąvoka su metais keičiasi. Kai iš 250 litų atlyginimo sumokėjus buto nuomą pragyventi likdavo 100 litų, priėmėme sprendimą išmokti gyventi iš tiek, kiek turime. Ir buvome laimingi“, – prisimena Arūnas.

Didžiausia vertybė jam yra bendravimas – su studentais, ūkininkais, kolegomis. Todėl ir savo vaikus labai skatina bendrauti.

„Akademijoje pavargstu psichologiškai, per savaitgalį ūkyje galva pailsi, o kūnas pavargsta. Jau noriu ramiai ūkininkauti, tik bėda, kad planų turiu per daug ir nežinau, ar užteks viso gyvenimo jiems įvykdyti“, – šypteli Arūnas ir vėl dirsteli į beveik nenutylantį telefoną.