Darius Kašelionis yra vienas iš ūkininkų, galvojančių atsisakyti pieno ūkio. Kiekvieną pavasarį išgindamas karves į pievas sako, kad rudenį į tvartą jos negrįš. Tačiau vis dar grįžta.

Lapainios (Kaišiadorių r.) ūkininkas D. Kašelionis atvirai kalba apie sunkią vidutinio ūkio padėtį ir miglotas perspektyvas. Gamybos savikaina nepadengia išlaidų, pieno ūkio nuostolius šiuo metu kompensuoja grūdai.

„Sunku rasti pieno ūkio privalumų, bet jis dar gyvuoja“, – konstatuoja Darius. Nuo drastiško sprendimo jį sulaiko mintis, kad augalininkystė ir pienininkystė yra viena kitai reikalingos, taip pat rūpestis darbuotojais: ūkyje dirba 4 patikimi žmonės ir vadovas nenori, kad jie prarastų darbo vietas.

D. Kašelionio valdos – per 550 ha dirbamos žemės ir ganyklų. Apie 130 ha yra nuosava, kita – nuomojama žemė. Bandą sudaro 50 melžiamų karvių.

Jis tiki kooperacijos idėja, nuo pat pradžių priklauso kooperatyvui „Pienas LT“, yra Stebėtojų tarybos narys. Tačiau ir čia teigiami pokyčiai neįvyksta pirštais spragtelėjus.

Į paramą pieno ūkiui negali pretenduoti

Pieno ūkis yra šalia Dariaus tėvų namų Lapainioje. Šioje sodyboje augo Dariaus mama Danutė, o giminės šaknys čia buvo įleistos maždaug prieš 200 metų. Kai D. Kašelionienės tėvai buvo išbuožinti, persikėlė į Prienus. Juozas Kašelionis kilęs iš Dzūkijos, sukūrę šeimą abu gyveno Alytuje, ten gimė vaikai. Apie 1990-uosius grįžo į Danutės tėviškę, gavo dovanų veršelį ir pradėjo ūkininkauti.

Darius, įgijęs inžinieriaus hidrotechniko išsilavinimą tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, dirbo verslo įmonėje, po to Kruonio seniūnu, kol 2007 m. perėmė tėvų ūkį su 20 karvių ir 40 ha žemės.

Tapęs ūkininku Darius bandą padidino iki 50 piendavių. Prieš 10 metų pagrindinės ūkio pajamos dar buvo iš pieno. Tačiau padėtis iš esmės pasikeitė, dabar be 100 karvių apie pelną, anot ūkininko, nėra ko svajoti. Nors ūkininkauja nenašiose žemėse, iš augalininkystės šiuo metu uždirba daugiau.

„Jeigu ne grūdai, pieno ūkis jau būtų miręs. Padeda ir išmokos – tokia realybė“, – konstatuoja ūkininkas. Jis atsisako investuoti į pieno ūkį ir jį modernizuoti, nes labai abejoja, kad, esant tokioms pieno supirkimo kainoms ir žemės ūkio politikai, visuomenės nuomonei, galėtų grąžinti skolas ir neskriausti šeimos. Kai augini tris vaikus, atsargumas gėdos nedaro.

„Į europinę paramą aš ir negalėčiau pretenduoti, nes mano pagrindinės pajamos yra iš grūdų. Kita vertus, ir įsipareigoti penkeriems metams, kai tokia nestabili sektoriaus padėtis, nedrįsčiau. Statyti fermą pačiam reikštų, kad turiu pasiskolinti milijoną ir tikėtis, kad sugebėsiu jį grąžinti už pieno kilogramą gaudamas 25–30 centų. Tuo netikiu, todėl dirbame senuose pastatuose“, – sako ūkininkas. Ir priduria, kad ištikus bėdai techniką, kurią pirko su ES parama, galėtų parduoti, o štai fermos nebūtų kur dėti.

Karvės laikomos 1990 m. statytame erdviame, gausiai šiaudais kreikiamame tvarte. Jos vaikšto palaidos ir iki vėlyvo rudens dienomis gali ganytis – ganyklos šalia ūkio, patogu atvežti papildomų pašarų, o vakarais karvės grįžta į tvartą. Pašarai tvarte išdalijami su traktoriumi.

Pievose sėja dobilus, liucernas. Pašarai, nors paties gaminti, sudaro didžiąją išlaidų dalį. Jų savikaina kinta, vienu metu, anot Dariaus, tris mėnesius reikėjo dirbti vien tam, kad plėvelė atsipirktų. Silosą gaminti būtų pigiau, jeigu laukai nebūtų išsibarstę dideliu atstumu nuo ūkio.  Bet reikėtų ir kitos įrangos, žodžiu, visur savi niuansai.

Anksčiau, kai dar ūkininkavo su tėvu, šienainio gamybos paslaugą pirkdavo, bet kartą rado jį supelijusį, tada nusipirko presą ir šienainį pradėjo gaminti patys. Ir kitiems paslaugą teikia, tik kad vis rečiau jos reikia – aplink karvių beveik neliko. Visame Kaišiadorių rajone jų vos apie tūkstantį, per šiuos metus sumažėjo beveik dviem šimtais.

Racioną sudaro šienainis, su miltais sumaišyti traiškyti kukurūzai, baltyminiai priedai, karvėms duodama būtinų mineralų – racioną padeda sukurti specialistai. „Dėl pačių karvių negaliu skųstis – gyvuliai gražūs, gerai įmitę, sveiki, lengvai veršiuojasi“, – tai dar viena priežastis, dėl kurios Darius saugo pieno ūkį.

Karvės melžiamos 4 vietų aikštelėje. Per dieną ūkyje primelžiama po 500 l pieno. Ūkyje nėra sezoninio veršiavimosi, tad pieno kiekio svyravimų nebūna.

Darius nesiekia didelio karvių produktyvumo. „Didindamas produktyvumą uždirbčiau turbūt daugiau. Bet ir taip kiekvieną dieną tam ūkeliui reikia pridėti, tad nekyla ranka dar daugiau investuoti, kai nesu tikras dėl pieno ūkio ateities, o apie investicijų atsipirkimą nėra kalbos“, – atvirai sako D. Kašelionis.

Neinvestuoja ūkininkas ir į geresnę piendavių genetiką. Vienu metu bandė holšteinizuoti bandą, bet susidūrė su karvių sveikatingumo problemomis ir šios minties atsisakė. Dabar banda sveika, karvės ilgaamžės, yra ir 10 laktacijų, kurios duoda kokybišką pieną. Bandoje dominuoja juodmargės, yra Lietuvos šėmųjų, baltnugarių, žalųjų.

Mėšlas kaupiamas mėšlidėje. Tai – didelis turtas, bet jo užtenka tik 30–40 ha patręšti. Tręšia kukurūzus, nes jie imlūs azotui ir auga arčiausiai ūkio. Tolesnius laukus tręšia iš paukštyno pirktu vištų mėšlu – jis pigesnis už trąšas, nors išbarstymas brangesnis.

Kodėl pieno sektoriaus padėtis vis blogėja?

Gali būti, kad ateityje D. Kašelionis pasuks mėsinės galvijininkystės kryptimi, jau dabar kai kurias karves sėklina su mėsinių bulių sperma, žiūri, kaip auga veršeliai. Saugoti gyvulius skatina ir reikalavimas išlaikyti daugiametes ganyklas ir pievas. Tai irgi stebina ūkininką – sako, gaudė sofos ūkininkus, o eilinį kartą kentės tikri ūkininkai.

Darius turi apie 150 ha pievų, iš jų 100 yra daugiametės (anksčiau buvo 119 ha) ir nežino, ar jam gana tiek ir gali pievas atnaujinti, ar privalo jas atsėti? „Trūksta informacijos ir nežinau, kaip planuoti kitų metų darbus. Bijau pajudinti bent vieną gabalėlį, nes nežinau, ko laukti, kokia tvarka bus pavasarį. O kad būtų pagautas nors vienas sofos ūkininkas, dar negirdėjau“, – kalba Darius.

Jis aktyvus ūkininkas, tikėdamasis permainų, kartu su kitais rajono ūkininkais dalyvavo traktorių akcijoje. Jo žmona Vilija pastebi, kad Darius viskuo domisi, skaito, seka visas žemės ūkio ir politikos naujienas, netyli ir kooperatyvo susirinkimuose. Gavęs įvairius dokumentus iš Lietuvos ūkininkų sąjungos, stengiasi teikti siūlymus.

Jam sunku suvokti, kodėl pieno sektoriaus padėtis tik blogėja, nors jį remia ir ministerija, ir ES. „Gal todėl, kad tų pinigų mums nelieka. Didėja žmonių atlyginimai, kuras pabrango dvigubai, trąšos – 3,5 karto, o pieno supirkimo kaina – maža“, – svarsto ūkininkas.

Kol nepasikeis gamintojo ir parduotuvės už pieną gaunama dalis, tol, Dariaus teigimu, nieko nebus. „Nenormalu, kai ūkininkas gauna tik trečdalį parduotuvės gaunamos kainos. Mūsų dalis pieno kainos struktūroje turi būti didesnė“, – tvirtai teigia pašnekovas.

Labiausiai jis norėtų aiškumo, kad galėtų viską planuoti keliems metams į priekį, kad būtų daugiau stabilumo. Bet gyvena nežinodamas, kas bus už kelių mėnesių, todėl tokiomis sąlygomis negali investuoti ir prisiimti atsakomybės. Tai svarbiausios priežastys, dėl kurių ties pieno ūkiu parašytas klaustukas.

Ūkininkas su baltu pavydu žvelgia į Lenkijos šeimos ūkius, kurie, turėdami 5 karves, gali oriai gyventi. „Lietuvoje 50 karvių ūkis jau yra mažas. Kieno tai problema? Viskas nuleista pačiam ūkininkui – didink bandą iki 100 karvių. O kaip?“ – retoriškai klausia D. Kašelionis.

Jis pastebi vieną tendenciją – kai tik NMA paskelbia šaukimą teikti paraiškas ūkio modernizavimui, padažnėja įrangos pardavėjų kvietimų į ūkius pažiūrėti technologijų ir tuomet truputį padidėja pieno supirkimo kaina. „Dabar tai ir vyksta. Tik bijau, kad po to kainos vėl kris, nors norėčiau būti neteisus“, – didelių vilčių ūkininkas nepuoselėja.

D. Kašelionis labai tikėjo „Pienas LT“ projektu nuo pat statybų pradžios. Pasak jo, vienas labai gerų kooperacijos dalykų yra optimizuoti pirkimai – kooperatyvui lengviau tartis, ūkininkams pigiau pirkti. Taip Darius sako sutaupantis sėkloms, trąšoms. Be to, už pieną visada atsiskaitoma laiku.

„Kooperatyve tikrai yra gerų dalykų, tik tikėjausi spartesnio ėjimo į priekį. Turėjau viltį, kad galėsiu išgyventi iš 30 karvių, bet ūkiai stambėja visame pasaulyje“, – reziumuoja D. Kašelionis.

Dalį kukurūzų derliaus sugadino šernai

Augalininkystės ūkis išsiplėtė palyginti neseniai, prieš 6–7 metus. Kai Darius su parama įsigijo kombainą, tuos plotus, kuriuos anksčiau šienaudavo, apsėjo javais ir rapsais. Sutvarkė visiškai apleistus, krūmais apaugusius laukus.

Augalininkystės ūkio žemės išsibarsčiusios 40 km spinduliu – iš viso ūkininkas dirba apie 220 sklypų, tarp jų yra ir visai mažų. Be to, nemažai laukų kalvoti, dirbti juose sunku, kombainas kai kur pasvyra taip, kad Darius remiasi į priekinį stiklą.

Sėja kviečius, rapsus, kukurūzus. Sėklai sėja rugių, šiemet pasėjo žieminių vikių. Dalyje laukų taiko neariminę technologiją. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba D. Kašelionio ūkyje atlieka dirvožemio tyrimus. Šis Kaišiadorių r. kraštas priklauso nenašių žemių kategorijai, tad derliai nebūna įspūdingi, bet juos iš dalies kompensuoja išmokos.

Šiųmetis kviečių derlius nedžiugino, prikulta tik apie 4 t/ha, ir, jeigu ne grūdų džiovyklos, dalis derliaus būtų išvis žuvusi. Lapkričio viduryje nukūlė paskutinius kukurūzus. Jų derlius – 4–5 t/ha – nenašioms žemėms neblogas rezultatas, tik gaila, kad nemažai jų nunešė šernai, vėl po kurio laiko įsismarkavę.

Augalininkystės ūkyje svarbiausius ir didelės atsakomybės reikalaujančius purškimo, kūlimo darbus Darius atlieka pats. „Turiu sau algą užsidirbti“, – šypteli jis.

Didžiausia laimė – šeima

Dariaus šeima įsikūrė lituanistės Vilijos gimtosiose Rokiškėse – vienkiemyje už Kalvių, prie piliakalnio. Žmona – didžiausia jo atrama. Jie susipažino, kai Darius dirbo Kruonio seniūnu, o Vilija – Kalvių mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Dabar ji pasišventusi šeimai.

Dariaus ir Vilijos didžiausias džiaugsmas ir laimė – vaikai. Gabija jau dvyliktokė, šeimoje auga dar du pagrandukai – penktokė Milda ir antrokas Vilius Vakaris. „Ne, ne sūnus perims ūkį – jis nori groti ir dainuoti“, – šypsosi laiminga mama.

Skaudžiausia šeimos tema – bendros atostogos. Vasarą tėtį jie daugiausia mato tik tada, kai nuveža jam pietus į laukus. O į Lietuvos pajūrį visi gali trumpam nuvažiuoti nebent tada, kai lyja. Tokios trumpos akimirkos, pasak Vilijos, dar labiau leidžia pajusti, kokia svarbi yra šeima. Dariui ji suteikia daugiau optimizmo ir pasiryžimo tęsti darbus.