Agrarinis sektorius susiduria su darbo jėgos trūkumu. Vieniems darbdaviams nepavyksta išlaikyti esamų darbuotojų, antra vertus, kitiems pasiseka pritraukti naujų. Kaip ūkių savininkai, žemės ūkio bendrovės skatina darbuotojus, kad juos išlaikytų, kad jie būtų patenkinti ir motyvuoti atlikti darbą taip, kaip to tikisi darbdaviai?

Portalo manoūkis.lt lankytojų apklausa „Kaip motyvuojate savo ūkio darbuotojus?“ parodė, kad 20 proc. atsakiusiųjų svarbiausiu dalyku laiko didelį atlyginimą, 11 proc. – geras darbo sąlygas, 5 proc. – nemokamus pietus. Premijas, keliones, sveikatos draudimą ar kitus paskatinimus teikia po 1–2 proc. apklausos dalyvių, 12 proc. atsakiusiųjų niekaip nemotyvuoja darbuotojų, o 42 proc. apklausos dalyvių neturi samdomų darbuotojų.

Bendri pietūs kuria draugiškumo atmosferą

Tėvo ir sūnaus Juliaus ir Roberto Mickevičių ūkiuose Vilkaviškio r. dirba 30 žmonių. Per abu ūkius tenka prižiūrėti apie 2 tūkst. ha žemės. R. Mickevičius organizavo nemokamą darbuotojų maitinimą, jiems tiekia pietus, o darbymečiu – ir šiltą vakarienę. Maistą Mickevičių ūkio darbuotojams ruošia Matlaukio kaimo bendruomenės virtuvė.

„Šitaip mes sumažiname darbuotojams rūpesčių, jiems nereikia iš vakaro galvoti, ką įsidėti pietums. Be to, ne visų galimybės vienodos, tad užsakydami maistą padedame išvengti nepatogumų, visi gauna tokį patį, šiltą. Taip kuriame draugiškumo atmosferą, nes visi laukia pietų, domisi, ką tądien virėjos patieks, kartu per pietus ir pabendrauja“, – apie motyvus, lėmusius tokį ūkio darbuotojų skatinimą, kalba R. Mickevičius.

Darbuotojų maitinimas ūkiui kainuoja, tačiau ši motyvacijos forma pasiteisina. Mickevičiai taip pat jiems organizuoja keliones ar šventes (paskelbus karantiną, renginius ir išvykas teko pristabdyti). Paprastai ūkyje būdavo rengiamos derliaus pabaigtuvių ir kalėdinės šventės.

R. Mickevičius sako, kad motyvuoti darbuotojus ne tik geru atlyginimu svarbu dėl to, kad jie būtų patenkinti, kad didėtų darbo našumas. Išlaikyti gerus darbuotojus nelengva, be to, kiekvienas ateina iš skirtingos šeimos ir aplinkos.

„Darbdavio pareiga skatinti žmones. Privalome su kiekvienu pasikalbėti individualiai ir atvirai, išgirsti kiekvieno lūkesčius. Galbūt kažkam reikia papildomos laisvos dienos, o kitas gal turi visai kitokių pageidavimų. Darbdavys turi rasti būdų, kaip prieiti prie kiekvieno savo darbuotojo ir jį suprasti. Tai nėra taip paprasta“, – pasakoja R. Mickevičius.

Mickevičiai ūkininkauja daugiau kaip 30 metų, ūkiai užaugo kartu su darbuotojais, o ilgametė patirtis diktuoja geriausius sprendimus. Tam tikra natūrali darbuotojų kaita vyksta, bet, kaip teigia R. Mickevičius, yra ir tokių, kurie užsieniuose padirbėję vėl į ūkį grįžo.

Sezoniniai darbuotojai mažiau motyvuoti

Sodininkyste užsiimančiai ir 300 ha sodų turinčiai UAB „Naradava“ (Pasvalio r.) reikia daug sezoninių darbuotojų, o nuolat bendrovėje dirba apie 50 žmonių. Pasak bendrovės direktoriaus Aloyzo Grygalio, nuolatinių darbuotojų branduolys išsilaiko, jų kaita maža. Tačiau reikia žmonių sezoniniams darbams: pavasarį genėjimui ir rudenį derliui nuimti.

Nors šiemet nedarbo lygis šalyje aukštas, skinti obuolių nebuvo kam. Pasak A. Grygalio, įpusėjus spaliui soduose dar nebuvo nuimtas visas derlius, nes labai trūko darbo rankų. Reikėjo apie 300 skynėjų, o spalį dirbo apie 115, dalis jų ne kiekvieną dieną į darbą ateidavo.

„Žmonės, ieškantys tik sezoninių darbų, dažniausiai nenori vargti, neturi motyvacijos, nes jie tenkinasi gaunamomis pašalpomis. Soduose darbas nelengvas, daug tenka būti lauke. Tačiau nuolatiniai darbuotojai išsilaiko. Jiems svarbiausia – adekvatus atlyginimas ir normalios darbo sąlygos. Rudenį, per derliaus nuėmimą jiems mokame priedus. Piniginis paskatinimas, manau, yra geriausia motyvacija“, – pasakoja A. Grygalis.

Žmonės turi jaustis įvertinti

Šiaulių r. žemės ūkio bendrovė „Ginkūnų agrofirma“ dirba apie 2 tūkst. ha žemės, laiko apie tūkstantį gyvulių, iš jų apie 600 melžiamų karvių. Bendrovėje dirba apie 80 žmonių. Retas atvejis, kad iš senų laikų bendrovėje gyvuoja darbuotojų profesinė sąjunga, kuriai priklauso didesnė dalis kolektyvo.

„Darbuotojams vienas svarbiausių dalykų yra kas mėnesį laiku gauti konkurencingą atlyginimą, kad jaustųsi materialiai įvertinti. Turi būti sudarytos tinkamos sąlygos dirbti, gera technika, technologijos. Mūsų darbuotojai uždirba konkurencingus atlyginimus, ypač technikos operatoriai. Kolektyvas nesikeičia“, – sako bendrovės valdybos pirmininkas Arūnas Grubliauskis, pridūręs, kad „Ginkūnų agrofirma“ patenka tarp žemės ūkio bendrovių, mokančių vienus didžiausių atlyginimų šalyje.

Netoli Šiaulių įsikūrusiai bendrovei dėl kai kurių specialybių darbuotojų tenka konkuruoti su miesto darbdaviais. „Žemės ūkyje darbas nelengvas, vasarą turime dirbti viršvalandžius. Todėl mums tenka taikyti šiek tiek didesnį atlygį negu tokios pat kvalifikacijos technikos operatoriui, dirbančiam mieste. Trūksta melžėjų, nors atlyginimai tikrai geri. Darbas sunkus, atsakingas. Kol dar nesame visiškai modernizavę fermų (ruošiamės tai daryti), darbui jose reikia nemažai darbuotojų. Atsivežame darbuotojus iš gretimų kaimų 30 km spinduliu, paimame juos iš namų ir parvežame po darbo“, – apie darbo sąlygas pasakoja A. Grubliauskis.

„Ginkūnų agrofirma“ kasmet (kol nebuvo pandemijos) darbuotojams organizuodavo keliones po įdomias Lietuvos ar kaimyninių šalių vietas. „Kelionės su gidais, su programa ne tik suteikia žmonėms įspūdžių, bet ir suburia juos, suvienija. Be to, specialistus, kitus darbuotojus išleisdavome į žemės ūkio parodas. Dar viena motyvacinė priemonė, kurią bendrovėje įsikūrusi profsąjunga tęsia jau daug metų ir prie to prisideda bendrovė – kambarių nuoma poilsiui pajūryje, kur vasarą nemokamai po kelias dienas (pagal grafiką) gali nuvykti bendrovės darbuotojai su šeimomis. Žmonės vertina visa tai“, – sako A. Grubliauskis.

Jo nuomone, motyvacinės priemonės darbuotojams svarbios ir reikalingos, tačiau ne visuomet lengva darbdaviams jas teikti dėl įvairių biurokratinių suvaržymų. Kai kuriais atvejais tai, ką vadiname motyvacinėmis priemonėmis, laikoma darbuotojo pajamomis, todėl jas privalu priskaičiuoti prie išmokamo atlyginimo ir sumokėti mokesčius.

„Pavyzdžiui, norėtume darbuotojui apmokėti sveikatingumo paslaugų kompleksą, tačiau tai padaryti sunku. Dabartinės sąlygos darbdaviui skatinti darbuotoją nėra palankios, norėtume, kad tam valstybė surastų paprastesnių būdų, o darbdaviai jais mielai pasinaudotų“, – reziumuoja A. Grubliauskis.

***

Žurnalo kalbintų kitų agroverslo darbdavių (įmonių vadovų ir ūkininkų) patirtys verčia juos susilaikyti nuo pasakojimų apie ūkiuose taikomas darbuotojų skatinimo priemones. Vienas iš motyvų – perdėtas kontroliuojančių institucijų dėmesys.

***

KOMENTARAS

VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos fakulteto doc. dr. Lina MARCINKEVIČIŪTĖ

Praktinis požiūris į darbuotojų motyvavimą žemės ūkyje tampa vis aktualesnis. Pastebima tendencija, kad žemės ūkyje didėja aukštos kvalifikacijos, naujų profesijų darbuotojų paklausa, tačiau kaimo administravimo gebėjimai šalyje tik formuojasi.

Pastarąjį dešimtmetį vykdant darbuotojų motyvacijos ir motyvavimo tyrimus žemės ūkio sektoriuje, nustatyta, kad dominuoja darbas su viduriniu išsilavinimu – 34 proc., vidurinis su profesine kvalifikacija – 30 proc., o aukštasis universitetinis sudaro tik 4 procentus. Praktikoje pastebima, kad darbuotojams, turintiems nepakankamą išsilavinimą, sunkiau rasti kvalifikuotą darbą, nebent darbuotojas yra išdirbęs ilgą laiką vienoje ūkio sferoje ir turi praktinės patirties.

Apklausos duomenys parodė, kad 39 proc. žemės ūkio sektoriaus darbuotojų turi žemės ūkio kvalifikaciją (agronomija, mechanika), kuri atitinka darbą; 32 proc. dirba pagal įgytą ar iš dalies atitinkančią darbą specialybę, t. y. dirba ne pagal specialybę, bet tokio pobūdžio darbas patinka. Trečioji dalis atsakiusiųjų (16 proc.) dirba ne pagal specialybę, jiems darbas neteikia malonumo, dirba, nes sunku susirasti kitą darbą.

Analizuojant darbuotojų darbo motyvus, pirmenybė buvo teikiama darbo užmokesčiui (80 proc.), galimybei naudoti profesinius gebėjimus (10 proc.), įtampos nebuvimui (5 proc.) ir kolektyvui (5 proc.).

Šiandien pragyvenimo lygis, palyginti su 2–3 metų laikotarpiu, pastebimai auga, tačiau rūpesčių jis kelia ne vienam. Susidūrus su materialinėmis problemomis, aktualiausiu darbo motyvu vis dėlto lieka darbo užmokestis. Iš tyrimo atsakymų sužinota, kad ŽŪB darbininkų darbo užmokesčiui didžiausią įtaką daro sezoniškumas. Didžiausią nepriteklių kaimo žmonės patiria pirmąjį metų pusmetį, kai pajamų iš žemės ūkio lyginamoji dalis gerokai sumažėja.

Galima pabrėžti, kad skirtingo išsilavinimo žemės ūkio darbuotojai skirtingai vertina ir motyvavimo priemones. Respondentai, turintys vidurinį su profesine kvalifikacija išsilavinimą, labiausiai išskyrė (24 proc.) materialines priemones, tačiau nepatenkinti (13 proc.) psichologinėmis priemonėmis. Turintieji vidurinį išsilavinimą psichologines priemones vertino teigiamai (14 proc.), o materialines priemones įvertino neigiamai (17 proc.). Toks respondentų neapsisprendimas ir priemonių vertinimo pasiskirstymas patvirtina tikimybę, kad psichologinės priemonės žemės ūkio sektoriuje yra nereikšmingos arba jos iš viso nėra naudojamos.

Galima teigti, kad žemės ūkio organizacijose vis dar toleruojamas požiūris, jog vienintelis darbo skatinamasis veiksnys turi būti pinigai, yra labai paviršutiniškas ir neatitinka stiprios ekonomikos šalių vadybos teorijos ir praktikos.

Tiriant darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo aspektus, nustatyta, kad tik 18 proc. respondentų dalyvauja specializuotuose mokymo kursuose, seminaruose ir dalykinėse konferencijose. Likusių respondentų nenorą kelti kvalifikaciją būtų galima paaiškinti per mažu darbo užmokesčiu, nes darbuotojai negali tobulintis gaudami minimalias pajamas. Antrąja priežastimi galima būtų įvardyti iš praeities susiformavusį požiūrį apie kvalifikaciją, kai profesionalumo siekimas, jei ir buvo aktualus, bet visai negyvenimiškai būtinas reikalas.

Analizuojant reikalingiausius darbuotojų asmeninius bruožus, žemės ūkio organizacijų vadovai tyrimo metu įvardijo sąžiningumą ir atsakomybę. Tai paaiškinama atliekamo darbo specifika. Kadangi organizacijų pagrindinė veikla yra žemės ūkio kultūrų auginimas, todėl nuo darbuotojų sąžiningumo auginant, rūšiuojant ir transportuojant žemės ūkio produkciją, priklauso gaunamos organizacijos pajamos.

Žemdirbiškos profesijos niekuomet nepasižymėjo dideliu populiarumu, nes nedidelė šios profesijos žmonių dalis orientuota į aukštesnio lygio poreikių tenkinimą, kai savo profesine veikla siekiama ne tik užsitikrinti sau pragyvenimą, bet kartu saugoti ir puoselėti nacionalines etnokultūrines kaimo vertybes, gamtą, ūkio ar bendrovės dirbančiųjų sveikatą, jų socialinį saugumą. Analizuojant žemės ūkio sektoriuje dirbančiųjų požiūrius, nustatyta, kad 67 proc. stengiasi gerai dirbti ir norėtų būti pervesti į geriau apmokamą darbą. Šis faktas įrodo, kad darbuotojų našumo didinimas, susietas su darbo užmokesčiu, yra pagrindinė priemonė. Motyvuojant netinkamai galima sulaukti atvirkštinio rezultato – žmogus dirbs ne geriau, o blogiau. 95 proc. respondentų nurodė, kad jokie paskatinimai organizacijose netaikomi.

Galima pastebėti, kad, nesant paskatų, reikalavimai darbuotojams yra neveiklūs. Tiesa, socialinių garantijų išnykimas, bedarbystės didėjimas šalyje priverčia žmones labiau branginti savo darbo vietą, tačiau toli gražu ne kiekvienas gali sau leisti ramiai ir rimtai dirbti tiesioginį darbą, negalvodamas apie tai, kur ir kaip galima pelningiau parduoti savo gebėjimus.

Tyrimo metu žemės ūkio sektoriaus darbuotojai įvardijo ir pagrindines priežastis, kurios trukdo efektyviam darbui:

• savo ūkyje neatlikti darbai (28 proc.),
• per didelis fizinis krūvis (21 proc.),
• nedidelis darbo atlygis (11 proc.),
• trūksta sutarimo su bendradarbiais (9 proc.),
• žinių apie techniką, su kuria tenka dirbti, trūkumas (36 proc.).

Galima teigti, kad žemės ūkio darbuotojų įvardytos nepasitenkinimo darbu priežastys, kaip motyvavimo sistemos nebuvimas, kenksmingos darbo sąlygos ir t. t., inicijuoja demotyvacijos pasekmes:

• norą keisti darbą (26 proc.),
• prastą psichologinį klimatą (19 proc.),
• blogai atliekamą darbą (21 proc.),
• pravaikštas (16 proc.),
• atsakomybės vengimą už blogai atliktą darbą ar sugadintą techniką (15 proc.).

Žmonės, ateidami dirbti į žemės ūkio organizaciją, turi savo poreikius ir tikisi juos patenkinti. Vadovai, priimdami darbuotojus, tikisi patenkinti žemės ūkio organizacijos iškeltus tikslus. Skirtingi darbuotojo ir vadovo norai, lūkesčiai jungia bendram tikslui – patenkinti savo poreikius. Todėl tenka pastebėti, kad būnant vadovu savo darbuotojams nesuteiksite geros motyvacijos vien kartodamas žodžius „Savo darbą atlikite kuo puikiau!“ Reikia pasitelkti įvairias motyvavimo formas, kurios, suderintos tarpusavyje, taptų sistema ar modeliu.