Jurbarko rajone kartu su vyriausiu sūnumi Tadu ūkininkaujantis Stanislovas Marcinkus sako, kad, ko gero, nėra darbų, kurių negalėtų patys atlikti – pradedant statybomis, baigiant technikos priežiūra, remontu. Taip savo jėgomis, nieko nesamdydami, mažais žingsneliais kuria ūkį, prikelia naujam gyvenimui naudotą techniką.

Ūkininkauti tėviškėje Juodaičių kaime S. Marcinkus su žmona Janina pradėjo maždaug prieš trisdešimt metų nuo 6 hektarų. Ilgus metus augino gyvulius, turėjo iki 20 melžiamų karvių. Keturiems sūnums ir dukrai užaugus ir išvykus į Kauną, pieno ūkio atsisakė – nematė perspektyvų, be to, ir darbo krūvis dviem tapo per didelis, nes lig tol vaikai buvo pagrindiniai pieno ūkio pagalbininkai. Tačiau ūkiškai įpratę gyventi Marcinkai savo reikmėms porą karvių laiko lig šiol – iš pieno Janina gamina sviestą, varškę, o kas lieka sušeria kiaulėms. Užaugintomis ir pagamintomis gėrybėmis dalijasi su savo suaugusiais vaikais, giminaičiais, o štai pienu – ir su kaimynais, kurie, patys gyvulių neturėdami, leidžia ganyti karves arti namų plytinčiose pievose.

„Nuo ūkininkavimo pradžios viską darome patys, savo jėgomis: ir techniką konstruojame, remontuojame, ir pastatus statome, įrengiame, tad esame ir mechanikai, ir elektrikai, ir santechnikai, ir statybininkai. O kuriant ūkį svarbu rankos, galva ir netingėti – daugiau nieko nereikia“, – įsitikinęs Stanislovas, visų darbų išmokęs ir vaikus, ilgainiui pasirinkusius savo kelią.

Vyriausiasis Tadas, padirbęs Kaune, galiausiai pasirinko ūkininko kelią, nors, kaip ir trečiasis sūnus Vytautas, profesionalus baldžius, yra linkęs prie medžio. Jis savo šeimai, kurioje – keturios atžalos, pats įsirengė tėvų kaimynystėje namus, papuošė juos savo rankų darbo medžio drožiniais ir mediniais baldais, tarp kurių – ir vaikų lovos. Pasak Tado, auginti vaikus kaime – geriausios sąlygos. Šiuo metu ūkiniuose pastatuose įsirenginėja medžio studiją vidaus baldams gaminti, galbūt tai ateityje taps alternatyviu verslu.

Antrasis sūnus Povilas – Kaune transporto įmonėse paklausus elektrikas, pasak Stanislovo, nuo vaikystės ypač gabus technikai. Jauniausias Simonas dirba greitojo maisto išvežiojimo įmonėje, o dukra Rita – floristė, apželdinimo specialistė.

Kruopšti priežiūra ilgina technikos amžių

Marcinkų ūkiui pradžią davė senas kolūkio nurašytas Jumz traktorius, kurį Stanislovas pats suremontavo, iš metalo laužo prisirinkęs reikiamų dalių. Vėliau, maždaug apie 1996-uosius, įsigijo 18 metų senumo John Deere traktorių, pagamintą 1978 m. Įdomu tai, kad šis senolis lig šiol techniškai tvarkingas ir ūkyje vis dar naudojamas, tiesa, daugiausia pagalbiniams darbams, vienas jų – malkoms pjauti: prie traktoriaus nagingas ūkininkas prikabinęs savo gamybos diskines pjovimo stakles, kurioms konstruoti pritaikė ir anksčiau pieno ūkyje naudotos technikos mazgus, tarkime, šieno rinktuvo reduktorių.

Ūkininkas pasakoja, kad, įsigijęs pirmąjį John Deere, po kelerių metų išsipirktinai įsigijo ir naują Belarus traktorių, nes vakarietiškai technikai per norimą laiką negavo reikiamų dalių, be to, jos buvo labai brangios. Tačiau vėliau jį susiremontavo ir pamėgo šios gamintojos techniką. Tad dabar bendrame tėvo ir sūnaus technikos parke – Belarus ir trys John Deere traktoriai, įskaitant ir pirmąjį, du javų kombainai: vienas jau 37 metų, jį Marcinkai įsigijo išdirbusį 13 sezonų, antras – 5 metų senumo bei 1 000 motovalandų Danijoje išdirbęs ir tik šį spalį į ūkį atkeliavęs naujausias pirkinys. Tiesa, be Belarus’o, naują įsigijo ir vieną John Deere traktorių, pasak ūkininkų, investiciją paskatino geras tų metų derlius ir grūdų kainos – taip prieš dešimtmetį per kelias dienas be europinės paramos atsirado ūkyje naujutėlaitis traktorius.

„Verčiamės be paramos, nes technika, kurią patys prižiūrime, mums tarnauja daug metų, kai kiti ūkiai per kelerius metus po kelis traktorius pakeičia. Technikos priežiūrai ir remontui skiriame ypatingą dėmesį. Be to, patys dirbame, tad ir saugome ją visai kitaip nei samdomas darbininkas, kuriam dažniausiai visai neįdomu, kad kažkur tepalai varva ar kas kliba, važiuoja, kol važiuoja, atidirba valandas ir tiek“, – pastebi ūkininkai.

Šiemet įsigytas John Deere W440 kombainas yra gerokai naujesnis ir jo variklis 100 AG galingesnis nei lig šiol ūkyje naudoto (beje, parduoti pastarojo kol kas nežada), tačiau, žiūrint iš techninės pusės, jis taip pat gana paprastas, o tai ypač aktualu patiems techniką prižiūrint ir remontuojant. „Žinoma, naujajame kombaine šiek tiek daugiau elektronikos, tačiau tai negąsdina, jei bus problemų, jas padės išspręsti sūnus Povilas. Jis ir patį kombainą padėjo įsigyti, skirdamas dalį savo santaupų“, – didžiuodamasis kalba Stanislovas.

Remontas ir konstravimas – įprasti darbai

Naudotai technikai pirmenybę Marcinkai teikia ir rinkdamiesi padargus, juolab kad nagingas ir konstruoti mėgstantis Stanislovas dažnai juos pagal savo poreikius perdaro, patobulina. „Kai ūkis nedidelis, didelių pajamų nėra, tad daugeliu atvejų daug pigiau kažką pačiam susikonstruoti nei pirkti. O konstruoti patinka, rankas ir potraukį metalui turiu, greičiausiai iš senelių ir tėvuko, kurie buvo kalviai, paveldėtą. Tad ir suku galvą, kaip ir iš ko padaryti, jokio metalo neišmetu, viską pritaikau. Jei ir išvežu ką į supirktuves, tai parsivežu dvigubai“, – šypsosi Stanislovas.

Bet kokiai ūkyje kilusiai problemai spręsti nagingas ūkininkas sugalvoja ir techninį sprendimą. Štai, pavyzdžiui, neapdairiai telefonu užsisakęs ne granuliuotų, o miltelinių kalkių, kurių nei su trąšų barstomąja, nei su sėjamąja nepavyko laukuose paskleisti, turėjo šiam darbui pats įrenginį konstruotis – lėkštą, plačią barstomąją su ilgu velenu ir sklende apačioje, kad galima būtų normą reguliuoti.

Atnaujinęs ūkininkas ir ne vieną priekabą, o iš seno kombinuotųjų pašarų dalytuvo, pritaikęs vilkiko tiltą, išlankstęs naujas skardas, netgi grūdų perkrovimo priekabą yra sukonstravęs, kad galėtų per javapjūtę darbus paspartinti. Paprastai visus darbus, įskaitant ir technikos remontą ar konstravimą, dviese su Tadu atliekantis Stanislovas, per javapjūtę sulaukia pastiprinimo – kombainininku noriai dirba žmonos brolis, specialiai tam pasiimantis atostogas, taip pat pasikeisdami talkina Kaune gyvenantys ir dirbantys vaikai. Kadangi aruodiniame sandėlyje (skirtingoms kultūroms laikyti įsirengė medinius aruodus, grūdų krovos darbams palengvinti sukonstravo transporterius, išbetonavo grūdų priėmimo duobę) gali sandėliuoti tik iki 200 t grūdų, nemažą jų dalį į Viduklės ar Ariogalos elevatorius išveža iš karto per javapjūtę.

Matydamas pasėliuose plintant pelėsį, Stanislovas sukonstravo 7 m darbinio pločio trijų segmentų ekologines akėčias. Pirmiausia planavo gamyklinį padargą įsigyti, netgi buvo nusižiūrėjęs lenkiškas akėčias už priimtiną kainą, tačiau, kol susiruošė pirkti, jų neliko. „Vienos firmos atstovas pasiūlė akėčių segmentą ir patarė įsigyti vamzdžio, ražų ir pačiam laikinas akėčias pasidaryti. Nemėgstu daryti bet kaip, laikinai, jei darau, darau taip, kaip reikia. Taip per mėnesį iš turimų metalo likučių akėčias pasidarėme ir pavasarį jau pasėlius akėjome“, – pasakoja Stanislovas. Jis prasitaria, kad galvoja pailginti akėčias iki 10 m, kad atitiktų 20 m technologines vėžes. Be to, galbūt ši mašina ateityje bus ir intensyviau naudojama, nes ūkininkai svarsto galimybes prie ekologinio ūkininkavimo pereiti.

Pasitenkina tuo, ką turi

Stanislovas deklaruoja apie 100 ha, kurių didžiąją dalį sudaro nuosava žemė. Dar dirba ir kelių hektarų plotelius, kuriuos deklaruoja žemių savininkai. Nuo 2012-ųjų ūkininkaujantis Tadas dirba apie 30 ha, kuriuos beveik visus nuomoja. Nors bendrai dirbantys Marcinkai pagal turimus techninius pajėgumus ir galimybes galėtų beveik dvigubai daugiau žemės dirbti, tačiau plėstis nėra kur.

„Dėl žemės niekada nekonkuravau, nelipau kitiems ant galvų. Yra buvę, kad savininkai siūlė žemės, bet jei ją dirbantis žmogus neateina ir nepasako, kad atsisako, aš į tokius dalykus nelendu. Geriau mažiau, bet kad niekas nepyktų, žemgrobio etiketės neklijuotų, – principingą poziciją šiuo klausimu išsako ūkininkas. – Be to, kokia nauda, jei daug turi, bet nespėji laiku ir gerai darbų atlikti, žemės ar technikos tinkamai prižiūrėti?“

Tadas norėtų ūkį plėsti ar bent jau šiuo metu dirbamą žemę įsigyti, tačiau kol kas tam nėra lėšų, nes žemė brangiai kainuoja. „Jei dabar bent kokius 3 ha iš savo dirbamų 30 ha pirkčiau, visa tai man atsieitų beveik 18 tūkst. eurų, o mano pajamos, kurios šiemet, beje, buvo geresnės nei ankstesniais metais, tik 30 tūkst. eurų siekia. Tad, atskaičius visas būtinąsias išlaidas degalams, trąšoms, pragyvenimui, investicijoms į žemę nelabai ir lieka“, – skaičiuoja jaunas ūkininkas ir priduria, kad pradėti ūkininkauti nuo nulio šiuo metu iš viso neįmanoma.

Tadui pradėjus ūkininkauti, galimybių pasinaudoti parama jau nebuvo. Nedidelis augalininkystės ūkis nesurenka reikiamų balų ir smulkiam ūkiui skatinti šiuo metu skiriamai paramai gauti. Tad nei Tadas, nei Stanislovas nėra įgyvendinę nė vieno europinėmis lėšomis remiamo investicinio projekto, o vienintelė parama – tiesioginės išmokos.

Stanislovas svarsto, kad geriausia, jei visame pasaulyje nebūtų jokių paramų, tada būtų rinka vienoda ir produkcija pigesnė, nes nereikėtų išlaikyti didžiulio biurokratinio aparato, skirto paramai administruoti. Nors paramos naudą Tadas įžvelgia, tačiau taip pat sutinka, kad ji iškraipė rinką, išbalansavo žemės ūkį, suaktyvindama ūkių stambėjimą.

Turi Marcinkai dar ir 15 ha nuosavo miško, kurį valydami ir prižiūrėdami savo reikmėms medienos ir malkų pasiruošia. Į mišką darbštūs ūkininkai, įskaitant ir Stanislovo žmoną Janiną, kiekvieną žiemą važiuoja: Tadas su manipuliatoriumi dirba, Stanislovas – su benzininiu pjūklu, o Janina rankomis plonesnes sausas šakas į krūvas neša, kad vėliau galėtų vyrai su technika darbuotis.

Žemės dirbimo būdą renkasi pagal sąlygas ir nuojautą

Marcinkai augina žieminius ir vasarinius kviečius, rapsus, kvietrugius, sėja šiek tiek žirnių, avižų, miežių. Žieminiai augalai paprastai sudaro apie 60–70 proc. naudmenų. Ūkininkai juokiasi, kad pagal taikomą sėjomainą jų ūkis jau seniai atitinka ir netgi viršija žaliojo kurso reikalavimus, be to, taupydami pinigus, taip pat minimaliai ir racionaliai naudoja trąšas (kviečius tręšia 5–6 t/ha derliui gauti), chemines augalų apsaugos priemones. Štai, pavyzdžiui, šiemet kvietrugius, galima sakyti, užaugino ekologinius, nes negalėjo nuo žolių nupurkšti – į gana prastą jų pasėlį įsėjo dobilus, tačiau vėliau ir patys kvietrugiai atsigavo ir dar byrėjo po 2 t/ha. Kasmet vis kituose laukuose atlieka dirvožemio tyrimus, pagal poreikį dirvas kalkina.

Auginamų augalų įvairovę lemia ne tik ūkio, bet ir dirbamų laukų dydis. Didžiausi Marcinkų dirbami laukai – 22 ir 15 ha, o vyrauja nuo 5 iki 1,5 ha ploteliai. Žinoma, mažiems plotams apdirbti sunaudojama daugiau degalų ir sugaištama laiko, tačiau dėl to Marcinkai nedejuoja.

Jurbarkiškis S. Marcinkus – ilgametis respublikinių artojų varžybų dalyvis, ne kartą pelnęs prizines vietas, taip pat keletą kartų atstovavęs Lietuvai Pasaulio arimo varžybose. Šia veikla jis užkrėtė ir Tadą, kuris taip pat dalyvavo respublikinėse varžybose, tam specialiai net sportinį plūgą įsigijo, kurį Stanislovas, remdamasis ilgamete savo sportinio plūgo tobulinimo patirtimi, irgi patobulino – paaukštino ir pailgino verstuves. Tiesa, su patobulintu plūgu Tadui taip ir neteko varžybose dalyvauti, nes šis du dešimtmečius organizuotas renginys nutrūko, o tai Marcinkus labai liūdina. Pasak jų, nepaisant to, kad amerikiečiai laukų seniai nearia, artojų varžybas jie, kaip ir airiai, vokiečiai, prancūzai, organizuoja, skiria dėmesį, nes tai praktiškas kaimo sportas.

Nors abu Marcinkai entuziastingi ir patyrę artojai, ilgus metus plūgais vagoję savo laukus, tačiau pastaruoju metu ir jie arimą mažina. „Dažniausiai ariame tik nedidelius plotelius, kuriuos tręšiame mėšlu, o pagrindinių laukų jau nei pernai, nei šiemet nearėme. Tiesą sakant, žemės dirbimo technologija labai priklauso nuo sąlygų ir situacijos – kartais plūgo reikia, kartais ne, tačiau visai jo atsisakyti negali. Kai kada tenka net ir nuojauta pasikliauti“,– įsitikinę Jurbarko r. ūkininkai Stanislovas ir Tadas Marcinkai.