Kadangi Lietuvoje krituliai pasiskirsto labai netolygiai ir ši tendencija keičiantis klimatui tik stiprėja, drėkinimas darosi neatsiejama agrotechninė žemės ūkio dalis. Svarbu vandens išteklius naudoti tausiai, o tai įmanoma tik turint specifinių žinių.

Drėkinimas – tai dirvožemio drėgmės režimo reguliavimas, papildant vandens kiekį dirbtiniu būdu. Šį apibrėžimą galima rasti vadovėlyje „Drėkinimas“, kurį parašė Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkai prof. Aloyzas Dirsė ir Jonas Ziberkas, visą gyvenimą paskyrę drėkinimo problemoms spręsti ne tik Lietuvoje.

Drėkinimas pagal paskirtį gali būti vilgomasis, tręšiamasis, šildomasis, valomasis. Kiekvienas šių būdų taikomas atskiru atveju. Vilgomasis drėkinimas yra populiariausias ir naudojamas dažniausiai. Jo paskirtis – aprūpinti augalus vandeniu, kai jo trūksta.

Naudojant drėkinimą, galima tręšti auginamas kultūras. Anksčiau šis būdas Lietuvoje buvo taikytas plačiau. Drėkinimą galima naudoti ir norint apsaugoti nuo šalnų, taip pat siekiant pailginti vegetaciją.

Rytų šalyse ir karšto klimato regionuose, kur gruntai dažnai būna druskingi, druskų išplovimui naudojamas valomasis drėkinimas, kuriuo gali būti sunaikinami ir dirvožemyje esantys kenkėjai.

Taip pat dar gali būti naudojamas ir oksiduojantysis drėkinimas, kai deguonies prisotintas vanduo naudojamas oksidavimo procesams dirvožemyje skatinti.

Drėkinti galima įvairiais būdais. Seniausias yra paviršinis drėkinimas. Kiti atitinkamai yra: laistymas, podirvinis drėkinimas, lašelinis, aerozolinis ir impulsinis drėkinimas.

Drėkinimo tikslai seniau ir dabar

Lietuvoje drėkinimas pradėtas naudoti vėlokai. Kol žemės ūkis buvo neintensyvus, drėkinimas nebuvo toks aktualus, kaip šiandien. Iki 1910 m. vykusių pirmųjų melioracijos darbų Lietuvos ūkininkams didžiausia užduotis buvo nuvesti perteklinį vandenį (nudrenuoti) nuo laukų, kad auginamos kultūros neišmirktų ir nepaskęstų.

Vėliau, kai atsirado intensyvus žemės ūkis, kurio tikslas buvo užauginti kuo daugiau derliaus, aktualu tapo ir drėkinti. Kadangi Lietuvoje krituliai pasiskirsto labai netolygiai, dabar drėkinimas yra neatsiejama žemės ūkio dalis.

Netolygaus kritulių pasiskirstymo problema

Lietuvoje pagrindinis augalų aprūpinimo vandeniu šaltinis yra krituliai. Vidutiniškai per metus jų iškrinta 600–650 mm, daugiausia – Žemaičių aukštumoje (iki 830 mm), mažiausiai (iki 550 mm) – Šiaurės Lietuvoje.

Žemės ūkio augalams didžiausią reikšmę turi balandžio–rugsėjo mėnesiais iškrentantis kritulių kiekis – 343–412 mm arba 57–67 proc. metinių kritulių. Krituliai vegetacijos laikotarpiu pasiskirstę netolygiai, jų kiekio variacijos koeficientas 0,18–0,27. Atskirų mėnesių šis koeficientas dar nevienodesnis. Sausų metų mėnesio kritulių suma sudaro tik 20–60 proc. vidutinės daugiametės.

Daugumos žemės ūkio augalų vegetacija trunka nuo gegužės iki rugsėjo. Šiuo laikotarpiu didžiausias laistomojo vandens poreikis, bet kartu mažiausias vandens telkinių vandeningumas. Vasarą Lietuvoje vyrauja daugiau lokalūs lietūs, kai vienoje šalies dalyje arba rajone kritulių iškrenta pakankamai arba net gausiai, o kitose jų gali labai trūkti. Todėl, planuojant stabilų derlių, reikia galvoti apie papildomą pasėlių drėkinimą.

Kokios laukia ateities perspektyvos

Tai kokia drėkinimo ateitis Lietuvoje? Daugelis daržininkystę plėtojančių ūkininkų naudoja gręžinių vandenį. Bet jis ne visais atvejais gelbsti. Šaltas, mineralizuotas vanduo dažnai paskatina augalų ligas, karštomis dienomis didelis temperatūrų skirtumas neigiamai veikia daržoves ar kitus žemės ūkio augalus. Naudojant laistymą, dalis vandens išgaruoja.

Kai kurie daržininkai naudoja paviršinių vandens telkinių vandenį. Didžioji dalis anksčiau pastatytų užtvankų buvo skirtos būtent drėkinimui. Tik nedaugelis iš jų buvo skirtos rekreacijai ir žvejybai. Šiandien nemažai užtvankų yra privatizuotos arba išnuomotos ir naudojamos hidroenergetikai, žvejybai, rekreacijai.

Atskirais atvejais ūkininkams, kuriems reikia vandens laistymui, yra sunku sutarti su tvenkinių nuomotojais, kad drėkinimui galėtų naudoti tvenkinio vandenį. Pastaruoju metu prabilta apie užtvankų griovimą. Vargu, ar tai racionali mintis. Griaunant užtvankas, bus prarasti esami vandens ištekliai, iš kurių sausmečiu galėtų būti naudojamas vanduo drėkinimui, taip išsaugant ir tausojant požeminius Lietuvos vandenis.

Aplinkosauginiu požiūriu netinkamų drėkinimo būdų taikymas gali būti žalingas gamtai. Kaip pavyzdį galima paminėti Aralo jūros problemą. Dėl netinkamo vandens transportavimo drėkinimui, dėl gruntų infiltracijos (vandens įsigėrimo į gruntą), išgaravimo ir galimų padarinių neįvertinimo šiandien vanduo Aralo jūroje yra labai nusekęs. Aralo jūros plotas 1960 m. buvo 68 000 km2, o 2004 metais liko tik 17 160 km². Todėl svarbu drėkinant auginamus augalus įvertinti naudojamo vandens telkinio vandeningumo išteklius, kad nepakenktume paties vandens telkinio ekosistemai.

Lietuvos ūkininkai supranta paviršinių vandens telkinių ir požeminio vandens svarbą. Todėl šiandien jie stengiasi optimaliai naudoti turimus vandens išteklius, įsirengia naujausią drėkinimo sistemą, kad būtų kuo mažiau pakenkta pačiam vandens telkiniui ir būtų tausojami požeminio vandens ištekliai.

***

Drėkinimas buvo naudojamas jau 6 000 m. pr. Kr. Pirmosios drėkinimo sistemos atsirado Mesopotamijoje, Senovės Egipte, Peru. Sauso klimato regionų gyventojai suvokė, kad apsirūpinti maistu įmanoma tik atvedus vandenį iki auginamų žemės ūkio augalų plotų.