- Prof. dr. Alius POCKEVIČIUS LSMU Veterinarijos akademija
- Mano ūkis
Tai pasaulyje paplitusi užkrečiamoji liga. Ji diagnozuojama ir Lietuvoje, dažniausiai nekomerciniuose, mažuose vištų pulkuose. Kur paukščiai serga tuberkulioze, pastebimas dėslumo sumažėjimas, apatiškumas, išliesėjimas ir gaišimas. Ši liga yra lėtinė.
Paukščių tuberkuliozę sukelia Mycobacterium avium, dažniausiai 1, 2 ar 3 serologiniai variantai. Užsikrėsti gali daugelis naminių ir laukinių paukščių, tačiau dažniau liga nustatoma vištoms, fazanams, povams, putpelėms, kalakutams, balandžiams, stručiams, antims, žąsims, papūgoms, kanarėlėms. Iš naminių paukščių jautriausios yra vištos, o kalakutai, žąsys ar antys yra atsparesni.
Ligos priežastys
Tuberkuliozė komerciniuose paukštynuose pasireiškia retai, sporadiškai liga diagnozuojama mažuose, laisvėje laikomų naminių paukščių, dažniausiai vištų, pulkuose. Naminių paukščių populiacijoje tuberkuliozės atvejų sparčiai sumažėjo plėtojantis pramoninei paukštininkystei, kai paukščiams buvo sudarytos geresnės laikymo, zoohigieninės sąlygos, sugriežtėjo biologinės saugos reikalavimai, sutrumpėjo sparnuočių amžius.
Tuberkuliozė išlieka aktuali nelaisvėje, zoologijos soduose laikomų egzotinių, laukinių paukščių sveikatingumo problema, nes infekcinę ligą sunkiau kontroliuoti, be to, paukščių amžiaus trukmė ilgesnė, o ligos sukėlėjas pakankamai ilgai išlieka gyvybingas dirvoje, aplinkoje, užkrėstą aplinką sunkiau valyti ir dezinfekuoti.
M. avium gali užsikrėsti kai kurie naminiai gyvūnai, tačiau morfologiniai pokyčiai dažniausiai būna lokalizuoti. Išplitusi M. avium tuberkuliozė, kuriai būdingi ligos sukelti pokyčiai, gali būti diagnozuojama kiaulėms, triušiams, audinėms, o kitų gyvūnų sveikatos pokyčiai būna lokalizuoti. M. avium užsikrėtusiems galvijams pasitaiko alerginė reakcija atliekant tyrimą galvijų tuberkulinu. Žmonės taip pat gali susirgti M. avium sukelta tuberkulioze, didesnis pavojus kyla asmenims, kurių imuninė sistema nusilpusi. Manoma, kad M. avium žmonės dažniau užsikrečia nuo sergančių žmonių, nei nuo sergančių paukščių.
Ligos sukėlėjo šaltinis yra sergantys paukščiai, infekuoti kiaušiniai, gaišenos, užkrėsta aplinka, dirvožemis ar kraikas. Infekcija gali plisti ir dėl pulke pasireiškusio kanibalizmo. Dažniausiai M. avium mikobakterijos į aplinką patenka iš pažeisto paukščio žarnyno ar kepenų, platinamos su avalyne ar paukštidėje naudojama įranga, priemonėmis. Ligos sukėlėjas gali būti išskiriamas ir iš sergančio paukščio kvėpavimo takų, jei tuberkuliozės pažeidimai lokalizuoti trachėjoje ar bronchuose.
Paukščiai dažniausiai užsikrečia alimentiniu būdu. Kuo ilgiau sergantys paukščiai gyvena užkrėstoje aplinkoje (ypač, jei sparnuočių koncentracija yra didelė), tuo didesnė tikimybė, kad M. avium persistuos paukštidėje. Dirvožemyje, kraike mikobakterijos gali išlikti gyvybingos keletą metų.
Kiaušiniai nėra svarbus tuberkuliozės plitimo veiksnys. M. avium gali būti išskiriamas iš tuberkulioze sirgusių vištų kiaušinių, nors iš tokių kiaušinių išperintiems viščiukams rizika susirgti tuberkulioze yra maža. Verdant kiaušinius M. avium žūsta po 6 minučių, kepant suplaktus kiaušinius – po 2 minučių.
Tuberkuliozės vystymasis ir klinikiniai požymiai
Paukščiui užsikrėtus alimentiniu būdu, M. avium žarnose sukelia uždegimą, vystosi bakteremija, dėl to bakterijos patenka į kepenis, blužnį, kaulus ar vystosi generalizuota ligos forma, atsiranda lėto tipo didesnio jautrumo reakcija. Mikobakterijos replikuojasi makrofaguose. Yra skiriami 3 ligos periodai:
- latentinis periodas – mikroskopinių pokyčių organuose nenustatoma, tačiau išsivysto didesnio jautrumo reakcija;
- morfologinių pokyčių vystymosi periodas – mikobakterijos dauginasi audiniuose, padidėja antikūnų titras kraujyje, formuojasi maži tuberkulai;
- kacheksijos periodas – susidaro dideli tuberkulai, kuriuose gausu mikobakterijų, atrofuojasi limfoidinis audinys, didesnio jautrumo reakcija sumažėja ar išnyksta, tuberkulų periferijoje kaupiasi amiloidas.
Tuberkuliozė dažniausiai nustatoma vyresnio amžiaus paukščiams, nes ligos eiga yra lėtinė. Klinikiniai ligos požymiai gali varijuoti. Ligos pradžioje galima matyti mažesnį paukščių aktyvumą, vėliau, susirgimui progresuojant, sparnuočiai tampa apatiški, mažėja jų svoris, nyksta riebalinis audinys, vystosi skeleto, ypač krūtinės, raumenų atrofija, nors jų apetitas paprastai išlieka geras. Užsikrėtusių, sergančių tuberkulioze paukščių kūno temperatūra dažniausiai būna normali. Pakinta plunksnų išvaizda, paukščių skiauterė, barzdelė būna išblyškusios (kartais pamėlusios), suplonėjusios, jų epidermis sausas. Pasireiškus stipriam kepenų pažeidimui, nustatomi geltos požymiai.
Jei tuberkulai žarnose išopėja, prasideda viduriavimas, mikobakterijos su išmatomis patenka į aplinką. Dėl besivystančių patologinių procesų kaulų čiulpuose, sąnariuose paukščiai gali šlubuoti, sunkiais atvejais išsivysto paralyžius.
Sergantys paukščiai gali nugaišti praėjus keliems mėnesiams nuo užsikrėtimo ar pirmųjų ligos požymių, arba, atsižvelgiant į ligos formą ir sunkumą, jie gali gyventi ilgiau ir platinti ligos sukėlėją. Kartais sparnuočiai nugaišta staiga, jei dėl išsivysčiusių morfologinių pokyčių kepenyse ar blužnyje organas plyšta ir nukraujuoja į pilvo ertmę.
Patomorfologiniai pokyčiai
Per skrodimą nustatomas paukščio išliesėjimas, riebalinio audinio, skeleto raumenų atrofija. Tuberkuliozės patologinių anatominių pokyčių dažniausiai randama sergančių paukščių kepenyse, blužnyje, žarnose ir kaulų čiulpuose, rečiau – kituose organuose ir audiniuose. Ligos apimti organai būna padidėję, būdingi iki kelių centimetrų dydžio pilkšvai geltonos ar pilkšvai baltos spalvos mazgeliai – tuberkulai (granulomos), kurie, ligai progresuojant, gali susilieti į didesnius darinius. Kai kuriais ligos atvejais, atliekant gaišenos tyrimą, randama plyšusių parenchiminių organų, nustatomas hemoperitoneumas.
Tuberkulai būna standūs, tačiau lengvai perpjaunami, skersiniame pjūvyje matyti gelsvai pilka ar balta kazeozinė (varškės konsistencijos) nekrozė – žuvusio audinio masė, kuri dažnai būna apsupta jungiamojo audinio kapsulės.
Žarnose tuberkuliozės mazgeliai gali būti išopėję. Retesniais atvejais tuberkulai diagnozuojami paukščių plaučiuose, oro maišuose ar kituose organuose ir audiniuose. Dėl bakteremijos, kai mikobakterijos patenka į kraujo apytaką ir vystosi generalizuota tuberkuliozės forma, ankstyvojoje ligos stadijoje kaulų čiulpuose formuojasi granulomos.
Per histopatologinį tyrimą, dažant audinius hematoksilinu ir eozinu, tuberkuliozės mazgeliuose randama daugybinių granulomų, kurių centre matyti kazeozinė nekrozė, apsupta epiteliodinių ląstelių (makrofagų) infiltracijos, randama daugiabranduolių ląstelių, limfocitų. Pažeidimo kraštuose matyti besiformuojanti ar susiformavusi fibrozinio jungiamojo audinio kapsulė, kuri skiria pažeistą audinį nuo sveiko. Papildomai audinio pjūvius dažant Cylio Nilseno metodu ar atliekant fluorescencinį tyrimą išryškinamos M. avium, kurių paprastai gausiai randama (skirtingai nuo žinduolių tipo tuberkuliozės) kazeozinės nekrozės masėje ar makrofaguose. Nekrozės kalcinozė reta. Kai kuriais atvejais kepenyse, blužnyje ar inkstuose granulomos periferijoje randama susikaupusio amiloido.
Ligos diagnozavimas ir kontrolė
Preliminari tuberkuliozės diagnozė nustatoma remiantis skrodimo duomenimis. Daugeliu atveju ligos diagnozei patvirtinti pakanka mikroskopinio tyrimo rezultatų, audinius (tepinėlį ar histologinį pjūvį) nudažius hematoksilinu ir eozinu, taip pat išryškinant mikobakterijas Cylio Nilseno arba fluorescenciniu auraminorodamino dažymo metodais. Tuberkuliozės galutinė diagnozė patvirtinama atlikus bakteriologinį, PGR tyrimus.
Gyviems paukščiams, kuriems įtariama tuberkuliozė, atliekama tuberkulizacija. Naminiams paukščiams atliekama intraodinė tuberkulino injekcija į barzdelę, po kurios vertinama reakcija. Taip pat gali būti atliekamas imunofermentinės analizės tyrimas, agliutinacijos testas, nors šie metodai yra ne tokie specifiški kaip tuberkulizacija.
Tuberkuliozę reikia atskirti nuo koligranulomatozės (Hjarre ligos), pulorozės, kitų salmonelių sukeliamų ligų, stafilokokozės, pastereliozės, pseudotuberkuliozės, aspergiliozės ar navikus sukeliančių susirgimų.
Nustačius, kad paukščiai pradėjo sirgti ar gaišti, jų laikytojas turėtų nedelsdamas kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris nustatys ligos priežastį ir pateiks ligos kontrolės priemonių planą. Paukščiai, kuriems diagnozuota tuberkuliozė, negydomi, o pulkas, kuriame nustatyta liga, turėtų būti sunaikintas. Ligos sukėlėjas aplinkos veiksniams yra atsparus, todėl labai svarbu tinkamai atlikti paukštidės, aplinkos, kurioje buvo laikomi paukščiai, valymą, dezinfekciją. Kruopščiai atlikus šiuos darbus ir praėjus keliems mėnesiams galima įsigyti naujų sparnuočių iš neužkrėstų pulkų.
Kai kuriais retais atvejais brangūs, reti laukiniai ar egzotiniai paukščiai gali būti gydomi vaistais nuo tuberkuliozės, kurie naudojami ir žmonėms gydyti, pavyzdžiui, izoniazidu ar rifampicinu. Tačiau gydymas gali trukti mėnesius ar metus ir ne visada bus pasiektas norimas rezultatas, be to, M. avium yra labai atspari antimikrobiniams vaistams, ir paukščius gydyti nuo tuberkuliozės nerekomenduojama, vengiant besivystančio mikrobų atsparumo vaistams nuo šios ligos.
Susirgimo profilaktikai yra sukurtos eksperimentinės vakcinos, tačiau praktikoje jos retai naudojamos, nes paukščių nuo užsikrėtimo visai neapsaugo, tik gali sušvelninti ligos eigą.
Vykdant ligos kontrolę ar įtariant susirgimą, naminiams, egzotiniams ar laukiniams paukščiams gali būti atliekamas tyrimas tuberkulinu. Sparnuočiai, kuriems nustatyta teigiama alerginė reakcija tuberkulino sušvirkštimo vietoje, turėtų būti pašalinami iš pulko, taip būtų sumažinamas M. avium bakterijų kiekis pulko aplinkoje ir apribojama ligos plitimo galimybė. Reikia pažymėti, kad jei pulke yra likęs bent vienas sergantis ir tuberkuliozės sukėlėją platinantis paukštis, ligos pasireiškimo galimybė išlieka didelė. Todėl viso pulko sunaikinimas tokiomis aplinkybėmis yra geriausia kontrolės priemonė. Kai kuriais atvejais užsikrėtusių mikobakterijomis paukščių išaiškinimui galima atlikti kraujo agliutinacijos testą.
Norint išvengti ligos, svarbu tinkamai paruošti paukštidę, narvus, aplinką naujiems paukščiams. Jei liga paukštidėje ar aptvare buvo išplitusi anksčiau, tikslinga pakeisti paviršinį žemės sluoksnį, sunaikinti menkavertį inventorių, o likusią įrangą gerai išvalyti ir dezinfekuoti. Reikėtų keisti avalynę, darbo drabužius, dažniau valyti patalpas ir keisti kraiką.
Paukščius reikėtų laikyti aptvaruose ar patalpose, atskirai nuo kitų naminių gyvūnų. Įsigijus egzotinių paukščių, juos reikia karantinuoti, tikslinga ištirti paukščių tuberkulinu. Paukščiai turėtų būti apsaugoti nuo kontakto su laukiniais laisvėje gyvenančiais žvirbliais, varnėnais, varnomis ar karveliais, kurie gali būti ligos protrūkio priežastimi naminių sparnuočių pulke. Reikėtų naikinti graužikus, nes jie ligos sukėlėją gali pernešti mechaniškai. Kadangi sirgusių paukščių gaišenos yra ligos sukėlėjo šaltinis, jas reikėtų nedelsiant pašalinti iš pulko ir tinkamai sunaikinti.