Vis intensyvesnis žemės ūkis ir didėjanti jo plėtra, mažinanti natūralių buveinių plotus, laikomi viena iš svarbesnių biologinės įvairovės nykimo priežasčių. Tačiau graužikų šis poveikis nelabai palietė – jie sugebėjo prisitaikyti ir prie kintančių mitybos išteklių, ir prie naujų buveinių, ir, galiausiai, prie naudojamų naikinimo priemonių. Nenuostabu – apie 40 proc. visų pasaulio žinduolių rūšių yra graužikai.

Peliniams graužikams priskiriami pelės ir pelėnai. Jie gyvena visur – miškuose, pelkėse, smėlynuose, pievose, dirbamose žemėse, kiemuose ir pastatuose. Graužikai išnaudoja visas galimybes, tarp jų – nenušienautos žolės lopelius patvoriuose, gyvatvores laukų pakraščiuose, laukuose laikinai paliktus šiaudų ir šieno ritinius, ertmes po grindimis. Žiemoti renkasi pagriovius, kur susikaupia daugiau sniego, išrausia tunelius po žeme, kuriuose pasislepia nuo plėšrūnų.

Auginami žemės ūkio augalai ir jų atliekos yra pagrindinis graužikų maisto šaltinis. Kai kurie graužikai tiek prisitaikė gyventi šalia žmogaus, kad tapo sinantropinėmis (aptinkamomis tik žmonių kaimynystėje) ir komensalinėmis (mintančiomis žmonių maistu) rūšimis – tai naminės pelės, pilkosios ir juodosios žiurkės. Rudenį į pastatus žiemoti susirenka ir kitų rūšių pelės, pelėnai.

Rūšių įvairovė

Lietuvoje su žemės ūkiu, sodybomis ir kolektyviniais sodais susijusios 5 pelių ir 6 pelėnų rūšys: naminė, dirvinė, geltonkaklė, mažoji miškinė pelės ir pelė mažylė, paprastasis, pievinis, pelkinis, vandeninis, rudasis pelėnai ir pelėnas dvynys.

Pelės nuo pelėnų skiriasi ilgomis uodegomis (kūno ilgio arba ilgesnės), didelėmis ausimis ir akimis. Jos judresnės, minta sėklomis, vaisiais, smulkiais gyvūnais ir žaliomis augalų dalimis. Pelėnai lėtesni, jų uodegos trumpos (trumpesnės už pusės kūno ilgį), ausys ir akys nedidelės. Jie dažniausiai minta žole, įvairiomis augalų dalimis, šaknimis. Gyvūninės kilmės maisto dalis jų mityboje mažesnė. Visos Lietuvoje aptinkamos pelės ir pelėnai aktyvūs ir žiemą.

Bauginantis vislumas

Kodėl graužikai žmonėms sukelia neigiamų emocijų? Tai gali būti genetinė atmintis – kažkada jie buvo pagrindiniai žmonių konkurentai dėl maisto ir netgi išgyvenimo. Didžiulis šių gyvūnų dauginimosi potencialas reiškia, kad per kelis mėnesius jų skaičius gali tapti neišmatuojamas. Aristotelis daugiau kaip prieš 300 m. pr. Kr. rašė, kad daugybė mažų graužikų gali sunaikinti visą derlių per naktį.

Bohemijoje XVII a. per pelių antplūdį buvo suėsti javai, žolė, net sodinukai. Kilo badmetis, mirė daugybė žmonių. Naminių pelių antplūdžio 1913 m. nuotraukos apkeliavo visą pasaulį, tačiau pastaraisiais metais istorija kartojasi – iš derliaus nieko nelieka, pelės suėda net šiaudus.

Graužikų žala ES šalyse

Europoje nuo graužikų labiausiai nukenčia pievos, lubinai, žieminiai grūdiniai augalai, dobilai ir rapsai. Didžiausio jų gausumo metu nuniokojami cukriniai runkeliai ir daržovės. Daugiausia žalos padaro paprastieji pelėnai. 2007 metais jie užplūdo daugiau kaip 3 mln. ha Ispanijos centrinėje dalyje, iš kurių 1,3 mln. ha plote teko imtis naikinimo priemonių.

Vokietijoje 2005 ir 2007 m. paprastieji pelėnai buvo naikinami 208–320 tūkst. ha plote. Lenkijoje pelėnai antplūdžio metais suėda iki 80 proc. lubinų derliaus, o vidutiniškai nuostoliai siekia 1,6–45,8 proc.

Kai pagausėja pelėnų, pievų augalai gali būti visai sunaikinami. Žiemkenčiai gali nukentėti ir žiemą, kai nuėdami daigai, nors žala paskui tęsiasi visą vegetacijos sezoną. Čekijos pietinėje dalyje 1997 m. pelėnai sunaikino pusę kviečių derliaus. Nemažai žalos šiauriniuose kraštuose padaro pieviniai pelėnai, kurie gali suėsti iki 30 proc. šieno atsargų. Miškininkystei nuostoliai nuo graužikų irgi gali būti dideli – pažeidžiama 2–20 proc. sodinukų, iki 50 proc. miško pievų ploto.

Apskaičiuota, kad graužikų padaryta žala gali sumažinti žemės ūkio pajamas 0,5–16 procentų. Įvertinti žalą nėra paprasta, nes įtaka derliui nėra akivaizdi. Todėl duomenų apie finansinę žalos išraišką nėra daug. Skandinavijoje 1970 m. žala sodininkystei siekė apie 2,9 mln. Eur, miškininkystei – 1,1, pasėliams – 0,4 mln. Eur per metus.

Naujausiais duomenimis, Vokietijoje žala vaismedžių sodams siekia kelis milijonus eurų kasmet, didžiausio žvėrelių gausumo metais – apie 25 mln. eurų. Šioje šalyje 2007 m. pelėnai sunaikino apie 8,5 proc. kviečių derliaus – bendra nuostolių suma vertinama apie 700 mln. eurų. Ispanijoje tais pačiais metais grūdinių kultūrų, bulvių ir vynuogynų nuostoliai įvertinti apie 15 mln., kompensacijoms išmokėta dar 9 mln. eurų. Vadinasi, didžiausio graužikų gausumo metu jų daromas nuostolių mastas tampa žymus nacionaliniu mastu.

Lietuvoje graužikų daromi nuostoliai iki šiol kiekybiškai įvertinti nebuvo.

Pavojingi ir dėl pernešamų patogenų

Graužikai ne tik kenkia žemės ūkiui, jie perneša įvairius, kai kada žmonėms pavojingus, patogenus – hantavirusus, riketsijas, tuliaremijos, leptospirozės, limfocitinio choriomeningito, maro ir salmoneliozės sukėlėjus.

Graužikus parazituoja erkės, pernešančios erkinį encefalitą ir Laimo ligą. Nors dauguma žmogui pavojingų graužikų platinamų ligų yra būdingos šiauresnėms platumoms, Lietuvoje pelkiniuose pelėnuose rasta nauja mokslui hantaviruso atmaina, kurios pavojingumas žmogui dar neištirtas.

Žmogus hantavirusu užsikrečia įkvėpęs graužikų šlapimo, išmatų ar seilių dalelių, šioms patekus į orą. Pirmieji požymiai – nuovargis, karščiavimas ir raumenų skausmai. Persirgusiems neretai lieka komplikacijų. Vakcinos ir hantaviruso infekcijų gydymo nėra, todėl rekomenduojama vengti tiesioginio sąlyčio su gamtoje aptinkamais gyvūnais.

Graužikų biologija ir ekologija

Kelios graužikų savybės lemia jų galimybes prisitaikyti prie žmogaus veiklos ir išlikti nepaisant naikinimo. Pelėnai pradeda daugintis labai jauni (kai kurie jų nuo dviejų savaičių amžiaus), jie taip pat yra labai socialūs, sudaro dideles giminiškų individų kolonijas, užimančias didžiulius požeminių urvų plotus. Todėl paprastųjų pelėnų gausumas kai kada viršija 1 000 individų hektare. Kitų Lietuvoje aptinkamų pelėnų rūšių gausumas yra apie 10 kartų mažesnis. Pelių gausumas dažniausiai yra ne toks didelis.

Šiauresniuose nei Lietuva kraštuose tiek pelėms, tiek pelėnams būdingi 3–4 metų trukmės gausumo ciklai, per kuriuos gausumas pasikeičia ne dešimtis, o netgi šimtus kartų. Lietuvoje šie ciklai mažiau išreikšti, tačiau dešimteriopi gausumo pokyčiai buvo pastebėti.

Pagal mitybos pobūdį graužikai skirstomi į žolėdžius (paprastasis, pievinis, pelkinis ir vandeninis pelėnai), sėklaėdžius (dirvinė, miškinė ir geltonkaklė pelės, pelė mažylė) ir visaėdžius (rudasis pelėnas, naminė pelė, žiurkės). Visų šių graužikų galima aptikti ir dirbamuose laukuose, soduose, daržuose, sodybose, ir pastatuose, tačiau nevienodai gausiai.

Rudieji pelėnai ir geltonkaklės pelės yra dažniausi miškingų vietovių graužikai, nereti pievose, pelkėtuose plotuose, nevengia dirbamų laukų, rudenį apsigyvena arčiau žmonių: daržinėse, ūkiniuose ir gyvenamuose pastatuose. Rečiausiai šios dvi rūšys buvo aptinkamos užliejamose Nemuno deltos buveinėse, kuriose žymiausią graužikų dalį sudarė dirvinės pelės. Komerciniuose soduose ir uogynuose dažniausiai aptikti paprastieji pelėnai. Kitų – pelkinių pelėnų ir pelių mažylių – gausiau buvo tik užliejamose pievose ir miškuose, pievinių pelėnų – apleistose, krūmingose, mišku užaugančiose pievose.

Tiek pelės, tiek pelėnai yra labai vislūs. Lietuvoje pievinių pelėnų vados dydis yra 3–7, rudųjų pelėnų 3–8, dirvinių pelių 3–9, geltonkaklių pelių ir paprastųjų pelėnų 2–10, pelkinių pelėnų 2–11, naminių pelių 3–13 jauniklių. Pelės per metus atveda 2–3, pelėnai – iki 4 vadų. Tiek paprastieji pelėnai, tiek geltonkaklės pelės gamtoje gali veistis ir žiemą, apie kitų rūšių dauginimąsi žiemą Lietuvoje duomenų mažai. Pastatuose gyvenantys graužikai veisiasi ištisus metus, be jokio sezoniškumo.

Ekosistemose graužikai reikalingi ir neišvengiami

Sakyti, kad graužikai yra vien tik žalingi, būtų klaida. Pirmiausia, daugybė jų rūšių įvairiose buveinėse yra svarbi biologinės įvairovės dalis, todėl jų žalos nereikėtų suabsoliutinti.

Graužikai yra būtina ekosistemų dalis. Jie yra kitų gyvūnų, vadinamų plėšrūnais, maistas. Be pelių ir pelėnų neišgyventų lapės, šermuonėliai, žebenkštys, taip pat graužikais mintantys plėšrieji paukščiai, pelėdos ir apuokai. Netgi stambių plėšrūnų, vilkų ar lūšių, racione graužikų pasitaiko neretai.

Kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse graužikai yra valgomi. Kinijos ir Vietnamo turguose galima nusipirkti jau išdorotų žiurkių, sugaudytų ryžių laukuose, kur jų yra begalės. Taip vienu kartu sprendžiamos dvi problemos – derliaus išsaugojimas ir mėsos tiekimas. Šiaurinės Amerikos ir Azijos tautos maistui naudojo lemingus.

Graužikai yra svarbūs augalų ir grybų platintojai, ypač tropiniuose miškuose. Pelės neretai žiemai sukaupia maisto atsargų. Giles, sėklas ir riešutus jos ne visada sunaudoja ir pavasarį jie sudygsta. Taip platinami lazdynai, bukai, ąžuolai ir kiti medžiai. Graužikai taip pat kaupia ir grybų atsargas, kartu platindami ir jų sporas. Grybai yra svarbūs, nes padeda sudygti augalų sėkloms ir teikia jiems maisto medžiagų. Taigi, graužikai ne tik naudoja augalus mitybai, bet ir juos platina.

Be to, graužikai rausia urvus, kurie aeruoja paviršinį dirvos sluoksnį, palengvindami deguonies prasiskverbimą. Rausiama dirva maišosi, todėl organinė anglis, svarbi augalų augimui, patenka į gilesnius dirvos sluoksnius, iš kurių augalai pasisavina ją per šaknis. Per urvus į gilesnius dirvos sluoksnius nuteka lietaus vanduo.

Graužikų populiacijos reguliavimas

Graužikų gausa reguliuojama keturiais būdais: fiziniu, cheminiu, biologiniu ir kultūriniu. Fizinis būdas – tai gaudymas spąstais, patalpose dar naudojami limpantys paklotėliai. Spąstai buvo pradėti naudoti nuo senų laikų, tačiau šis metodas dideliems plotams netinka. Su keliasdešimčia mušamųjų spąstelių galima apsaugoti nebent sodybos kiemą ir pastatus.

Cheminis kovos būdas – tai nuodai ir dujos. Graužikai dažniausiai nuodijami antikoaguliantais, kurie praryti stabdo kraujo krešėjimą. Dujomis graužikai naikinami įpurškiant jų į urvus. Pastarasis būdas menkai veiksmingas toms rūšims, kurios rausia daug urvų. Lietuvoje jis nėra naudojamas.

Biologinis kovos metodas yra ekologiškiausias. Tai plėšrūnų, mintančių graužikais, pritraukimas įrengiant pelėdų inkilus, plėšriųjų paukščių tupėjimo karteles, šermuonėlių ir žebenkščių slėptuves.

Kultūrinis kovos būdas skirtas buveinių tinkamumui sumažinti. Tai žemės sodų tarpueilių šienavimas ir arimas, žolės pjovimas nepaliekant aukštesnių kuokštų, taip menkinant galimybę slėptis. Neretai ganomos avys, kurios nuėda žolę ir neleidžia subręsti augalų sėkloms, taip bloginamos graužikų mitybos sąlygos.

Saugomi augalai aptveriami metaliniu tinkleliu. Nuo pastatų graužikus lengviau atbaidyti kvapų repelentais, užsandarinant visas patekimo angas, negu išnaikinti jau įsiveisusius.