23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/11
Arklių apsinuodijimai alkaloidais
  • Inga SABECKIENĖ, Donata MIKALAUSKIENĖ, dr. Zoja MIKNIENĖ LSMU Veterinarijos akademija
  • Mano ūkis

Galvijų ir arklių apsinuodijimas alkaloidų turinčiais augalais dažnas reiškinys Europoje. Tai įvyksta nuodingiems augalams užteršus šieną ar silosą, esant skurdžioms ganykloms, kuriose yra alkaloidų turinčių augalų, o pašarinių žolių pasirinkimas mažas.

Alkaloidai, azoto turintys antriniai augalų metabolitai, labiausiai domina veterinarinę toksikologiją, nes jų pasitaiko augalų rūšyse, kuriomis dažniausiai apsinuodija gyvūnai. Klinikiniai apsinuodijimo požymiai gali būti įvairūs – nuo lengvo virškinimo kanalo sutrikimo iki staigios mirties, o diagnozė grindžiama klinikiniais požymiais, susijusiais su alkaloido buvimu augale ir (arba) alkaloidų aptikimu kepenyse, šlapime ar kraujyje.

Didžiausias pavojus žirgams rudenį yra netipinė miopatija, atsirandanti pakartotinai suėdus augalų sėklų. Kita galima rizika rudenį yra raudonųjų klevų lapai, kukmedžiai, rudeniniai krokai, ąžuolai (gilės), kaštonai (jų vaisiai), augalai, turintys cianogeninių glikozidų, pavyzdžiui, Prunus rūšys.

Augaluose alkaloidai yra azoto kaupimo junginiai, kurie padeda apsisaugoti nuo plėšrūnų ir veikia kaip augimo reguliatoriai bei mineralų, tokių kaip kalis ir kalcis, pakaitalai. Plėšrūnams suėdus tokių augalų, alkaloidai gali sutrikdyti jų nervų sistemą, membranos pernašą, baltymų sintezę ir fermentų aktyvumą. Esant abiotiniam ar biotiniam stresui, alkaloidai gali padidinti augalų dauginimosi greitį. Kai kurie alkaloidai augaluose gali veikti kaip herbicidai ir slopinti konkuruojančių augalų augimą.

Širdį veikiantys glikozidai

Pagrindinis augalas, kuriuo apsinuodijama širdį veikiančiais glikozidais – oleandras (Nerium oleander). Tarp junginių, esančių šiame augale, yra oleandrinas ir oleandrigeninas, žinomi kaip širdį veikiantys glikozidai. Šie, kaip žinoma, turi siaurą terapinį indeksą ir gali būti toksiški prarijus.

Širdį veikiantys glikozidai slopina ląstelių membranų natrio ir kalio adenozintrifosfatazę (Na+/K+ -ATPazę), dėl to atsiranda elektrolitų sutrikimų, turinčių įtakos širdies elektriniam laidumui. Staigi žirgų mirtis yra dažniausias apsinuodijimo oleandrais rezultatas. Apskaičiuota, kad vos 10–20 lapų gali būti mirtini suaugusiam arkliui.

Yra pranešimų apie apsinuodijimą paprastosiomis rusmenėmis (Digitalis purpurea). Šiuose augaluose yra širdį veikiančio glikozido digitoksino, visi šių augalų lapai, žiedai ir sėklos nuodingi žmonėms ir kai kuriems gyvūnams, praryti gali būti mirtini.

Imlumas kukmedžių toksikozei

Gyvūnams nuodingos visos kukmedžių (Taxus) dalys. Pirmasis klinikinis požymis, gyvūnui suėdus toksišką kukmedžių kiekį, yra mirtis, todėl galimybių gydyti beveik nėra.

Kukmedžiuose esančio taksino poveikis gyvūnams labai panašus į poveikį žmonėms, jo veikimo mechanizmas yra toks pats. Dažniausiai apsinuodijimas kukmedžiais diagnozuojamas po gyvūno mirties. Klinikiniai požymiai, diagnozė, gydymas ir profilaktika dažniausiai sutampa su žmonių. Tai buvo pastebėta per daugybę eksperimentų, atliktų su žiurkėmis, kiaulėmis ir kitais gyvūnais.

Visame augale yra dirginamųjų lakiųjų aliejų. Taksino alkaloidai yra kardiotoksiniai ir gali sukelti hipotenziją, bradikardiją ir slopintą atrioventrikulinį laidumą. Įtariama, kad arkliai yra imliausia rūšis kukmedžių toksikozei. Pranešama, kad 200–400 mg/kg kūno svorio kukmedžių spyglių nurijimas yra mirtina arklių dozė. Klinikiniai apsinuodijimo požymiai yra nervingumas, drebulys, dusulys, atsirandantis dėl sunkaus kolito, ataksija, viduriavimas, bradikardija, traukuliai ir kolapsas, tačiau mirtis (per 24 val. ar mažiau, atsižvelgiant į suvartotą kiekį) staiga sustojus širdžiai dažniausiai yra pagrindinė baigtis.

Apsinuodijimas asiūkliais ir paparčiais

Asiūkliuose (Equisetum arvense) esantis tiaminazės fermentas trukdo ir nutraukia normalią vitamino B1 gamybą, o tai turi įtakos medžiagų apykaitai ir arklio centrinei nervų sistemai. Šios intoksikacijos simptomai ir klinikiniai požymiai gali sukelti gyvūno mirtį.

Paparčių (Dryopteris) toksiškumo arkliams požymiai iš esmės yra tokie patys kaip ir dėl tiamino trūkumo. Arkliai daugiamečius paparčius gali vartoti keletą savaičių ar mėnesių, kol pasireikš klinikiniai požymiai: anoreksija, organizmo silpnumas, greitas ir silpnas pulsas, drebulys, judėjimo koordinacijos sutrikimas, gali pakilti temperatūra iki 40 °C. Prieš mirtį prasideda toniniai-kloniniai spazmai su galvos ir kaklo lenkimu atgal.

Pirolizidinių alkaloidų žala

Pirolizidino alkaloidozė yra liga (ji žinoma ir kaip Pictou, Winton), kurią sukelia lėtinis žmonių ir kitų gyvūnų apsinuodijimas nurijus nuodingųjų augalų, turinčių natūralių cheminių junginių, vadinamų pirolizidino alkaloidais. Pirolizidino alkaloidozė gali pakenkti kepenims, inkstams, širdžiai, smegenims, lygiesiems raumenims, plaučiams, DNR, gali pažeisti visą kūną ir būti potenciali vėžio priežastis.

Pirolizidino turinčiomis sėklomis kartais gali būti užteršti javai ir pašariniai augalai. Iš augalų pirolizidinių alkaloidų turi pievinės žilės (Senecio jacobaea), vaistinės šunlielės (Cynoglossum officinale).

Pirolizidino alkaloidai kepenyse bioaktyvuojami į metabolitus, vadinamus piroliais, kurie yra kaupiamieji hepatotoksinai. Prarijus augalą klinikiniai požymiai arkliams gali nepasireikšti keletą mėnesių, bet, atsižvelgiant į suvartojamų pirolizidino alkaloidų kiekį, gali susiformuoti kepenų fibrozė. Kepenų pažeidimas gali progresuoti ir išsivystyti gelta, klinikinis kepenų nepakankamumas, padidėjęs jautrumas šviesai, kepenų lipidozei ar ketozei.

Vakarinių velniapupių žala kepenims

Įrodyta, kad didelės vakarinių velniapupių (Cassia occidentalis) dozės (10 g/kg kūno svorio 3 dienas per parą) sukelia ūminę arklių kepenų degeneraciją ir mirtį, tačiau nėra akivaizdaus apsinuodijimo požymio miodegeneracijos. Taip pat yra pastebėta, kad apsinuodiję arkliai būna labai ataksiški ir anksti nugaišta, nerodydami kitų klinikinių simptomų.

Bendrieji simptomai apsinuodijus yra vėmimas, po to karščiavimas, viduriavimas. Vakarinių velniapupių sėklos gali sukelti ataksiją, raumenų silpnumą, dėl to krenta svoris ir galiausiai ištinka mirtis. Be to, pranešama, kad apsinuodijimas gali sukelti miopatiją, hepatocitų nekrozę ir gyvūnų neuropatiją.

Raudonųjų klevų poveikis arklio organizmui

Dėl mechanizmų, apsaugančių nuo oksidacinių eritrocitų pažeidimų, trūkumo arkliams kyla didesnė rizika susirgti methemoglobinemija ir hemolizine anemija nei kitoms žinduolių rūšims. Jų jautrumas oksidaciniams eritrocitų pažeidimams yra akivaizdus daugeliu raudonųjų klevų (Acer rubrum) toksikozės atvejų. Įtariami toksinai, sukeliantys toksikozę, yra tanino rūgštis, galo rūgštis ir galo rūgšties metabolitas pirogalolis. Šių junginių, keliančių pavojų arklių sveikatai, galima rasti įvairiuose augaluose.

Apsinuodijimas raudonaisiais klevais yra reta, bet rimta problema, galinti paveikti žirgus. Tai dažniau atsitinka vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį, nors gali būti ir pavasarį, vasarą po audrų. Suėdusiems šių lapų prasideda sunki mažakraujystė, dėl kurios pasireiškia arklio organizmo silpnumas, depresija, gleivinės pasikeičia nuo šviesiai geltonų iki raudonų, o šlapimas – nuo tamsiai rudo iki raudono. Kraujo ląstelės sunaikinamos. Dėl denatūruoto hemoglobino nusodinimo susidaro Heinzo kūneliai, susiję su oksidatoriumi, randamu raudonųjų klevų lapuose, ir fenotiazinu.

Toksiškos medžiagos, esančios ąžuolų pumpuruose, gilėse ir jaunuose lapuose, yra taninai, fenolio ir polifenolio junginiai – elaginės ir galo rūgštys, taip pat tanino metabolitai, tokie kaip pirogalolis. Toksiniam sindromui būdinga virškinamojo trakto ir inkstų disfunkcija. Klinikiniai požymiai atsiranda praėjus savaitei ar daugiau po to, kai gyvūnai suvartojo didelį kiekį ąžuolų dalių.

***

Svarbu tiksliai identifikuoti alkaloidų turinčius augalus, kad sumažėtų apsinuodijimo atvejų. Toksiškų alkaloidų profiliavimas ir identifikavimas augaluose tikrai gali padėti sumažinti nuodingų augalų patekimą į arklių racioną. Taip pat toksiškumo tyrimai gali tiksliai nustatyti šių alkaloidų toksiškumo lygį, suprasti jų veikimo būdą žmonėms ir gyvūnams. Apsinuodijimas augalais, turinčiais toksiškų alkaloidų, yra ekonomiškai svarbi sveikatos problema, o prevencija yra geriausia kontrolės priemonė. Todėl rekomenduojama atidžiai tikrinti šieną ir pašalinti nuodingus augalus iš ganyklų.