Kooperatyvo „Lagrenas“ vardas garsiai nuskambėjo žemdirbių bendruomenėje baigiantis vasarai, kai Valstybinė augalininkystės tarnyba išimties tvarka leido tiekti rinkai 600 kg herbicido Salsa. Šis atvejis atskleidžia, kokia reali galia slypi kooperacijoje.

Valstybinė augalininkystės tarnyba, išnagrinėjusi kooperatyvo prašymo aplinkybes ir augalų apsaugos produkto Salsa gamintojos Danijos kompanijos „Cheminova A/S“ pateiktus produkto dokumentus, išdavė leidimą išimties tvarka tiekti rinkai 600 kg herbicido Salsa 120 dienų laikotarpiui. „Kadangi šiemet nė viena kompanija Salsos nesiryžo registruoti, ėmėmės iniciatyvos. Politiškai tai buvo sunkus sprendimas, visa aplinka ūžė, buvo daug kitų gamintojų ir jų produkcija prekiaujančių įmonių pasipriešinimo. Salsos – pigus ir efektyvus produktas, kurio mums būtinai reikėjo, tad apsišarvavome kantrybe, įveikėme kliūtis ir produktą „priregistravome“. Tiesą sakant, pradėdami šį darbą ir patys netikėjome, kad pavyks, todėl rezultatu tikrai apsidžiaugėme“, – sako kooperatyvo „Lagrenas“ administracijos vadovas Erikas Butnoris.

Herbicido paskirtis – 24 tūkst. ha plotą užimančiuose kooperatyvo narių žieminių rapsų pasėliuose naikinti dirvinius ridikus, dirvinius garstukus, dirvines čiužutes ir daržines žliūges. Tai dažniausios ir įkyriausios žieminių rapsų pasėliuose pasitaikančios piktžolės, kurios auga itin intensyviai, konkuruoja su rapsais dėl maisto medžiagų, todėl derliaus nuostoliai gali siekti net iki 50 procentų.

„Rapsai sėjomainoje gali sudaryti apie 25 proc. visų pasėlių, bet tai komerciškai patrauklus augalas ir žemdirbiams jų norisi auginti kuo daugiau, tad plotai plečiasi. Daugybę metų naudojant tuos pačius augalų apsaugos produktus kyla rezistentiškumo problemų. Naujų iššūkių kontroliuojant piktžoles kelia ir tiesioginės sėjos populiarėjimas, stipriai išplito daržinės žliūgės. Šiemet mūsų kooperatyvų agronomai dalyvavo lauko dienoje, kur teko matyti visiškai žliūgių užgožtą lauką, tikriausiai nė vienos tonos derliaus iš jo nebuvo prikulta. Jei ir toliau visus skatinsime piktžoles naikinti vienais ir tais pačiais herbicidais, bus blogai“, – pastebi E. Butnoris.

Vieni kitiems – ne konkurentai

Kooperatyvų junginio „Lagrenas“ (beje, esperanto kalba „le gren“ reiškia „grūdai“) užuomazgos pradėjo ryškėti maždaug prieš septynerius metus. „Tąkart viename susitikime su kooperatyvo „Joniškio aruodas“ generaline direktore Jurita Zubauskiene aiškiai supratome, kad mes vieni kitiems – tikrai ne konkurentai. Darome tuos pačius darbus, vykdome tas pačias funkcijas ir galbūt galime padėti vieni kitiems“, – prisimena E. Butnoris.

Taip gimė idėja konsoliduoti didesnius įsigyjamų pesticidų, sėklų, trąšų kiekius. Po kelių sėkmingų projektų prie pirkimų prisidėjo ir daugiau kooperatyvų. Ilgainiui kartu dirbo jau 4, netrukus 5 kooperatyvai – tiesiog veikė vienas kitam padėdami. Po kelerių bendros veiklos metų 2019 m. vasarį nuspręsta oficialiai įteisinti kooperatyvų junginį „Lagrenas“.

Bendrai veiklai įsibėgėjant, planus sujaukė prasidėjęs karantinas, teko išmokti dirbti nuotoliniu būdu. „Mums neblogai sekasi. Žinoma, gal atrodo, kad esame toliau nuo mūsų narių ūkininkų, bet kiekvienas gali paskambinti, parašyti elektroniniu paštu, išsakyti savo pageidavimus, siūlymus, kritiką. Konstruktyvi kritika – visada gerai, tai padeda tobulėti“, – patikina E. Butnoris.

„Lagrenas“ atviras ir pasirengęs priimti naujus narius, tik patys kooperatyvai dažnai nenori įsitraukti. Tai suprantama – dažnas lietuvis turi ambiciją visus darbus nuveikti pats. Susiburti į kooperatyvą ne vienam žemdirbiui jau yra tikras iššūkis. O žinia, kad kooperatyvas priklausys dar didesniam dariniui, ne visiems gali būti suprantama.

Nors mūsų šalyje daug metų deklaruojama, kad kooperacija skatinama ir remiama, E. Butnoris tvirtina, kad realios paramos dar nepajuto. „Realybė kitokia. Kooperatyvams dalyvaujant investiciniuose projektuose, tikrai neuždegama žalia šviesa. Visi esame vertinami pagal vieną kurpalių ir stojame į bendrą eilę. Ko gero, pykti nevertėtų, taip ir turėtų būti, nes mes pelno siekianti įmonė, kuri dalyvauja laisvoje rinkoje. Tiesiog nereikėtų nuolat garsiai kartoti, esą kooperatyvai remiami. Nes jei prioritetu pasinaudoti neįmanoma, tai ir skambių deklaracijų nereikia“, – sako „Lagreno“ administracijos vadovas.

Didžiausias dėmesys – grūdų pardavimui

Pirmaisiais „Lagreno“ veiklos metais pagrindinis darbas buvo pesticidų ir trąšų pirkimai, antraisiais – grūdų pardavimai. Dabar didžiąją kooperatyvo apyvartos dalį sudaro būtent prekyba grūdais, iš kurių 99 proc. užauginta kooperatyvo narių. Grūdų prekybos apimtis būtų galima didinti, priimti ir ne kooperatyvų narių užaugintą produkciją, tačiau tuomet reikėtų plėsti administracinį padalinį, kuriame dabar dirba 7 darbuotojai.

Šiais metais didžioji dalis grūdų parduodama pagal išankstinius kontraktus, nes taip paprasčiau sugeneruoti didelius produkcijos kiekius. „Kiekvienas kooperatyvas turi savo prekybos vykdymo specifiką, kainodarą ir nusistovėjusias taisykles. Viename kooperatyve sprendimą parduoti tam tikrą kiekį grūdų gali priimti vadovas, kitame reikia gauti leidimus iš narių ūkininkų. Rugpjūtį, kai grūdų rinkoje justi smarkus judėjimas ir viską reikia spręsti čia ir dabar, sunku bendrai parduoti grūdus ir sujungti didelius grūdų kiekius, todėl prioritetai teikiami išankstinėms sutartims“, – paaiškina E. Butnoris ir priduria, kad paprastai realizuojama 5–10 tūkst. t grūdų partija.

Ūkininkai, priklausantys kooperatyvams, dirba jau ne pirmus metus ir gerai žino, kad grūdų pardavimai pagal išankstines sutartis gali ir pradžiuginti, ir nuvilti. Šis sezonas būtent toks – šiek tiek nuviliantis: artėjant javapjūtei, grūdų kaina biržose šoktelėjo į viršų ir toliau nesiliovė kilti. „Labai džiaugiuosi, kad mūsų nariai yra sąmoningi žemdirbiai. Neatsirado tokių, kurie, pasikeitus situacijai rinkoje, pradėtų ieškoti galimybių išsisukti nuo įsipareigojimų parduoti grūdus už iš anksto fiksuotą kainą, nors biržose tuo metu akis badė didesni skaičiai. Sutartys vykdomos šimtu procentų, nes visi suprantam, kad tai kolektyvinė atsakomybė“, – garantuoja „Lagreno“ vadovas.

Kooperatyvo nariams nuolat primenama rizikos mažinimo taisyklė: niekada neparduoti visų grūdų pagal vieną kontraktą – geriau sudaryti dešimt kontraktų po 100 tonų, negu du po 500 tonų.

„Pateiksiu pavyzdį: kooperatyvui nepriklausantis ūkininkas, turėdamas 100 ha žemės ir kuldamas 700 t grūdų per sezoną, norėdamas būti įdomus supirkėjui ir gauti papildomus 2 eurus už toną grūdų, turi akumuliuoti didesnį produkcijos kiekį – paprastai 400–500 tonų. Tai sudaro apie 80 proc. visų ūkio pardavimų, o sprendimas priimamas vieną kartą. Kai ūkininkas priklauso kooperatyvui, jis gali 10 kartų parduoti po 100 t grūdų, nes atsiras ir kitų tokių nedidelėmis partijomis grūdų parduodančių narių“, – ką laimi kooperatyvui priklausantis žemdirbys, paaiškina E. Butnoris.

Siekiama vienodos grūdų kokybės

Parduodant grūdus bendradarbiaujama su daugeliu šalyje veikiančių grūdų supirkimo įmonių. „Dirbame grūdus pristatydami į uostą. Mokomės tapti teisingu ir patikimu partneriu, visiškai atsakingu už teikiamų grūdų kokybę. Juk kooperatyvas tam ir yra, kad galėtų greitai pateikti reikiamą kiekį atitinkamos kokybės grūdų. Turime išmokti tiksliai valdyti kokybinius parametrus. Mūsų tikslas yra kontroliuoti visą procesą – nuo dirvožemio paruošimo iki grūdų pristatymo į laivą“, – pasakoja E. Butnoris.

Viena iš mūsų šalies augalininkystės problemų – ūkiai palyginti smulkūs, augina labai įvairių veislių javus ir taiko nevienodas technologijas. Tarptautinėje rinkoje Lietuva nepozicionuojama kaip aukščiausios kokybės grūdus tiekianti valstybė. Lietuviški kviečiai paprastai yra labai baltymingi, bet kiti parametrai labai kinta. Negalime nė lygintis su australais, kurie augina 100 tūkst. ha vienos veislės kviečių ir gali pasiūlyti 1 mln. t itin vienodos kokybės grūdų.

„Norime suvienodinti auginamas veisles ir taikomas technologijas – padaryti viską, kas priklauso nuo augintojų, kad sudarytume dideles vienodos kokybės grūdų partijas“, – vieną iš svarbiausių siekių įvardija E. Butnoris.

Kooperatyvas atlieka rapsų ir kviečių veislių bandymus skirtinguose šalies regionuose, įvairios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Taip pat vykdomi ir augalų apsaugos produktų bandymai, daugiausia Joniškyje ir Radviliškyje: ne tik gamybiniai, bet ir tikslieji bandymai, mažais ploteliais su daug pakartojimų. Atskiruose kooperatyvuose išbandomos ištisos auginimo technologijos. Rezultatais dalijamasi, diskutuojama, kas pavyko, o ką reikėtų dar tobulinti.

Perdirbimo idėja sklando ore

Nuo pat kooperatyvo sukūrimo pradžios buvo svarstoma apie produkcijos perdirbimą. Šios idėjos neatsisakoma, tiesiog neskubama – reikia labai gerai suskaičiuoti, ką kooperatyvas gali sau leisti, disponuodamas turimomis lėšomis. „Lagreno“ paieškos nukreiptos į baltyminių produktų gamybą, tad akiratyje – žirnių, pupų, liucernų ir panašių žemės ūkio augalų perdirbimas.

Tai būtų į eksportą orientuota produkcija, nes Lietuvos rinka tiesiog per maža, kad būtų galima išlaikyti rentabilumą. Planuojant naują veiklos sritį, reikėtų baltyminius augalus auginti bent jau 5–7 tūkst. ha plote, turėti tikslias jų auginimo technologijas ir, žinoma, pasistatyti perdirbimo fabriką.

„Kol kas perdirbimo idėja sklando ore, atidžiai tyrinėjame rinką ir vertiname savo galimybes. Ūkininkai yra reiklūs akcininkai, privalome jiems įrodyti, kad naujas investicinis projektas yra iki smulkmenų apgalvotas. Manau, kad dar turime sustiprėti finansiškai ir tik tada imtis naujų darbų“, – sako E. Butnoris.

Jis patikina, kad nėra siekio per artimiausius metus labai išsiplėsti. Kur kas svarbiau – efektyviau išnaudoti turimą narių potencialą, sustyguoti gamybinius procesus, tiekimą, prekybą. Dirbti taip, kad ūkininkams, įsteigusiems kooperatyvą, niekada nekiltų klausimas, kad jis reikalingas.

***

Trečius veiklos metus skaičiuojantis žemės ūkio kooperatyvas „Lagrenas“ vienija 8 stiprius šalies kooperatyvus: „Radviliškio aruodas“, „Šiaurės aruodai“, „Panevėžio aruodas“, „Jukagros“, „Joniškio aruodas“, „Viduklė“, „Pienas LT“ ir „Šiaulių aruodas“. Kooperatyvų junginį sudaro beveik 500 ūkių, bendras narių dirbamos žemės plotas siekia 100 tūkst. ha, užauginamos produkcijos realizuojama daugiau negu 400 tūkst. tonų, bendra metinė apyvarta perkopė 150 mln. eurų.