Pagrindinis pieno kokybės rodiklis – baltymų ir riebalų kiekis. Ūkininkai, nelygu kokią turi pašarų bazę, vis ieško, kuo galėtų papildyti racioną, kad pienas būtų riebesnis ir baltymingesnis – tai lemia ir pieno kainą.

Riebalų ir baltymų piene kiekį, kitus pieno kokybei įtakos turinčius rodiklius lemia daug įvairių niuansų, tačiau svarbiausios yra kelios pagrindinės taisyklės, kurių laikantis ūkyje bus gaminamas geros kokybės pienas.

Optimaliai subalansuotame produktyvių karvių racione turėtų būti atitinkamų maistinių medžiagų (viename kg pašaro sausųjų medžiagų):

• energijos (NEL) – mažiausiai 7 MJ,
• žalių baltymų – mažiausiai 17 proc.,
• krakmolo – daugiausiai 20 proc.,
• cukraus – mažiausiai 5 proc.

Viename kg pašarų turėtų būti 40– 45 proc. sausųjų medžiagų. Žinoma, ir kiti raciono rodikliai (ląsteliena, kalcis, fosforas ir kt.) yra labai svarbūs, jie turi atitikti karvių produktyvumo lygį.

Pieno riebumui svarbu daugelis dalykų

Pieno riebalai yra viena iš svarbiausių pieno sudėtinių dalių. Natūraliame karvės piene randama nuo 2,5 iki 7 proc. riebalų. Pieno riebumą 60–80 proc. lemia karvės veislė ir paveldimumas.

Nepakankamas šėrimas pieno riebumą mažina 0,4 proc. Pieno riebumas mažėja ir tų karvių, kurios su pašarais gauna daugiau neprisotintų riebalų rūgščių, kai yra neteisingas koncentruotųjų ir stambiųjų pašarų santykis. Riebalų kiekį piene mažina ir sutrikęs virškinimas.

Didelę įtaką pieno riebumui turi racione esančių riebalų struktūra. Mažesnį pieno riebumą lemia nepakankamas maistinių skaidulų suvartojimas, dėl to gali išsivystyti acidozė. Tai rodo, kad racionas yra neefektyvus.

Pravartu žinoti ir kai kuriuos niuansus, pavyzdžiui, kad laktacijos pradžioje riebumas mažiausias, pabaigoje – didžiausias; rytinis pienas liesesnis negu vakarinis.

Analizuojant kontrolinių pieno tyrimų duomenis, riebalų ir baltymų santykį dėl medžiagų apykaitos ligų, labai gerai matyti, kada buvo imtas pieno mėginys – ryte ar vakare. Karves reikia melžti tuo pačiu laiku ir ta pačia tvarka. Priešingu atveju karvė neatiduos viso pieno ir jis bus liesesnis, nes paskutinėse čiurkšlėse riebalų būna daugiausia (8–10 proc.).

Geros kokybės šienainiu (gerai virškinamu, su tinkamu ląstelienos kiekiu) šeriamos karvės duoda 0,3 proc. riebesnį pieną, palyginti su tomis, kurios gauna vien šieno. Riebesnis pienas gaunamas, kai racione subalansuotas būtiniausių mikroelementų (jodo, cinko, kobalto, seleno ir kt.) kiekis.

Baltymingumą lemia karvių šėrimas

Natūraliame karvių piene randama 2,8–4,5 proc. baltymų. Jų padaugėja rudenį. Nuo pieno baltymų sudėties priklauso daugelio pieno produktų išeiga ir skonio savybės.

Pieno baltymingumas labiau paveldimas negu pieno kiekis, nors baltymų kiekis labai priklauso nuo karvių šėrimo. Pašaruose turi būti pakankamai baltymų, tačiau labai svarbi ir raciono energija (jos kiekis padidėja duodant karvėms daugiau grūdų). Be to, baltymų kiekį lemia ir laktacijos laikotarpis. Kai primilžiai didžiausi, paprastai pieno baltymų dalis mažiausia. Pirmos dienos krekenose būna 10–6 proc., 10 dienos piene – 3,8–4,5, 2–3 laktacijos mėnesį – apie 2,6–3,2, 7–8 laktacijos mėnesį – 3,5–4,5 proc. baltymų.

Užtikrinti tolygų šėrimą ūkiuose sunku, nes dar dažnai naudojami šienainio ritiniai, o tai yra tarsi maža tranšėja – ne visada galime žinoti, kas joje yra. Tirdami pašarus susiduriame su įvairiomis situacijomis, pavyzdžiui, ūkininkas sako, kad šienainyje sudėti vieno 15 ha lauko žolynai, o pragręžus 5 ritinius plika akimi matyti, kad jie yra skirtingi. Pasirodo, prie vieno lauko krašto buvo truputį kitoks žolynas, o jeigu dar yra kalvelių – ant jų viršaus pieva, palyginti su kloniais, praretėjusi. Pagaminamas skirtingas šienainis, o tai labai atsiliepia karvių produktyvumui ir pieno kokybei.

Riebalų ir baltymų santykio reikšmė

Baltymų ir riebalų santykis taip pat suteikia labai daug informacijos, todėl dažnai jį analizuojame. Ūkininkai neretai išsigąsta pamatę, kad šis santykis per didelis. Nerimauti pagrindo yra – neteisingas baltymų ir riebalų santykis tai indikatorius, kad bandoje ne viskas gerai.

Normalus riebalų ir baltymų santykis piene turi būti ne didesnis kaip 1,5 ir ne mažesnis kaip 1. Kai koeficientas didesnis negu 1,5, atsiranda ketozės, o kai mažesnis kaip 1 – acidozės rizika. Šiuo atveju primilžis gali būti didelis, o riebalų koncentracija piene – maža.

Riebalų ir baltymų koncentracija piene bei pakitęs šių rodiklių santykis rodo, kad racione nėra maisto medžiagų ir mineralų balanso.

Normalus baltymų ir riebalų santykis šviežiapienių karvių piene – 0,7–0,9. Kai šis koeficientas mažesnis negu 0,7, karvės turi ketozės, kai didesnis kaip 0,9 – acidozės problemų. O medžiagų apykaitos ligos ūkiui atsieina brangiai – jos mažina karvių produktyvumą ir atsparumą ligoms.

Būtina analizuoti pieno sudėtį, kiek yra riebalų, kiek baltymų, koks jų santykis. Jeigu riebalų piene yra mažiau negu baltymų (pvz., 2,8 proc. riebalų ir 3,2 proc. baltymų), tai gali būti acidozės požymis. Tačiau aklai tuo tikėti negalima – yra įvairiausių niuansų ir išimčių, riebalų ir baltymų santykis tik vienas iš daugelio indikatorių, kurie signalizuoja, kad reikia stebėti gyvulių sveikatą.

Laktozės ir urėjos koncentracija piene

Labai informatyvus, kalbant apie pieno kokybę, yra šlapalo (urėjos) kiekio rodiklis, jį būtina analizuoti. Normalus šlapalo kiekis – 15–30 mg/100 ml, bet optimali norma – 20–25 mg/100 ml. Toks rodiklis rodo, kad gyvuliai šeriami subalansuotu racionu.

Urėjos koncentracija piene yra tiesiog mikrobiologinių procesų didžiajame prieskrandyje ir raciono kokybės indikatorius. Pagal jos kiekį galima numanyti raciono energijos ir baltymų santykį. Kai jos koncentracija mažesnė, racione nepakanka baltymų, kai per didelė – baltymų per daug. Bet pagal šį rodiklį negalima spręsti, ar racione pakanka didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų.

Dažnai klausiu ūkininkų, kas jiems atrodo blogiau – per didelis ar per mažas urėjos kiekis? Daug geriau turėti jos truputį mažiau, nes, gyvuliams išėjus į ganyklas ir paėdus šviežios žolės, ji šoks iki 40–45 mg.

Didelis šlapalo kiekis rodo gyvulio intoksikaciją, apsinuodijimą baltymų skilimo produktais. Visiems šiems procesams neutralizuoti, suvaldyti gyvulio organizmas eikvoja energiją, maisto medžiagas, kurios nevirsta pienu, be to, padidėjęs urėjos kiekis nepraeina be pėdsakų – atsiranda kepenų, inkstų, kiaušidžių pakitimų.

Kai šlapalo perteklius išlieka ilgesnį laiką, atsiranda blogesnio apsivaisinimo rizika. Echoskopuojant gana dažnai kiaušidėse randama folikulinių cistų, kurios ir sukelia reprodukcinių problemų. Tuomet iš karto klausiu ūkininko, ar nepasikeitė racionas, ar gyvuliai negauna baltymingesnio šienainio, galbūt kitokių baltyminių priedų, kurie galėjo padidinti pieno urėjos kiekį ir sukelti tokius pakitimus. Didelis urėjos kiekis nenaudingas ir finansiškai – baltyminiai priedai labai brangūs.

Informatyvus yra ir laktozės kiekis (tinkamas jos kiekis piene 4,55– 4,65 proc.), kuris rodo, ar pašaruose yra pakankamai energijos, ar karvė atiduoda visą pieną. Laktozės kiekis sumažėja, kai piene padaugėja somatinių ląstelių (SLS), nes jos „suvalgo“ laktozę. Žema laktozės koncentracija piene rodo, kad racione trūksta didžiajame prieskrandyje neskaidomų angliavandenių. Kitaip tariant, racione trūksta energijos.

Per susitikimus su ūkininkais, per įvairius mokymus, pateikęs gyvų pavyzdžių, duomenų iš dirbančių ūkių ir turinčių problemų dėl pieno kokybės, klausiu ūkininkų, ką jie darytų, jeigu atšaldytame piene SLS būtų 800–900 tūkst./ml. Dauguma atsako – problemines karves reikia brokuoti. Tai teisingas požiūris, galvojant apie pieno kokybę, bet, žinoma, kiekvieno ūkio situacija yra individuali ir reikia atsižvelgti į esamas sąlygas, nes kartais pasakyti nuosprendį „brokuoti“ yra lengviau, negu jį įvykdyti.

Sumažinti SLS padeda į racionus įterpiami įvairūs priedai: simbiotikai, probiotikai, prebiotikai, vitaminų ir mikroelementų papildai. Pakankamai efektyvūs yra specialūs boliusai, kurie gyvulio prieskrandžiuose tirpsta ilgesnį laiką ir taip stiprina imunitetą.

Taigi, pieno kokybei didelę įtaką daro šios priežastys:

• netinkamai įrengtos karvių guoliavietės,
• blogas tvarto mikroklimatas,
• blogos kokybės pakratai,
• blogos kokybės pašarai;
• nesubalansuoti racionai,
• gyvulio genetika,
• melžimas, melžimo įrangos būklė ir kt.

Kai 2018 m. pagal europinius reikalavimus buvo nustatyti griežtesni žalio pieno kokybės parametrai ir somatinių ląstelių ribos nuo 800 tūkst./ml buvo sumažintos iki 400 tūkst./ml, daug kas patyrė šoką, kaip tai reikės pasiekti. Tačiau pieno kokybė, kaip ne kartą rodė „Pieno tyrimų“ apžvalgos, dėl SLS didesnių rūpesčių nekelia. Kaip tai pavyko pasiekti? Be įprastų reikalavimų laikymo sąlygoms ir šėrimui, atsirado du griežti dalykai – probleminių karvių brokavimas ir darbas su melžėjomis.

Melžėjos – vienintelės fermos darbuotojos, kurios turi tiesioginį kontaktą su karvės tešmeniu, todėl jos geriausiai ir gali pastebėti problemas. Stebint melžėjų darbą, galima išskirti dažniausiai daromas klaidas:

• tešmens paruošimui nenaudojamos individualios pašluostės,
• nekontroliuojamos pirmosios pieno čiurkšlės,
• po melžimo nedezinfekuojami speniai,
• sergančios karvės neatskirtos nuo sveikų,
• tešmens uždegimu sergančios karvės melžiamos iš eilės.

Pagerinus karvių melžimo procedūras, visada pagerėja ir pieno kokybė, ir produktyvumas.

***

Perdirbėjai kartais priekaištauja, kad Lietuvos ūkininkai nemoka pagaminti kokybiško pieno. Visiškai nesutinku su tokiu teiginiu – turime daug gero pieno, žmonės investuoja į genetiką, į laikymo sąlygas, rūpinasi kokybiškais pašarais. Žinoma, yra ūkių, turinčių problemų, bet tai neleidžia teigti, kad Lietuvoje gaminamas pienas yra prastos kokybės.