Pelės kenkia beveik visiems žemės ūkio augalams. Ypač jos mėgaujasi kviečiais, miežiais, rapsais, nes žiemą šiuose pasėliuose randa puikų prieglobstį ir, suprantama, pakankamai maisto. Tokiomis puikiomis sąlygomis pelės greitai dauginasi ir okupuoja vieną lauką po kito. Jau ir Lietuvoje žemdirbiams kyla klausimas, kaip kontroliuoti pelių populiaciją pasėliuose?

Pelės, kaip ir kiti kenkėjai, vystosi tam tikrais ciklais, nesvarbu, kokia technologija taikoma ir kokie augalai auginami. Šie graužikai paplinta tai viename, tai kitame regione, manoma, kad tam įtakos turi ir meteorologinės sąlygos. Sausringais metais pelės išplinta labiau. Mokslinių tyrimų nėra daug, todėl kol kas labiau tenka pasikliauti stebėjimais ir remtis kitų šalių žemdirbių patirtimi.

Pietiniuose regionuose jos kartais išplinta taip stipriai, kad laukai atrodo kaip perkasti. Čekijos ūkininkai pasakojo, kad sausringais metais prieš nuimant derlių kviečių pasėliuose buvo katastrofiškai daug pelių – kai kuriose lauko vietose kvadratiniame metre buvo likę tik iki 20 produktyvių stiebų. Daugelis su baime laukė kitų metų, nes logiška manyti, kad populiacija galėjo padvigubėti, tačiau nieko panašaus neatsitiko, nes kitąmet, sniegui nutirpus, stipriai palijo, urvus užpylė vanduo ir pelės pasitraukė. Šiuo atveju problemą padėjo išspręsti pati gamta.

Tačiau augintojai taip pat gali kontroliuoti pelių populiaciją, svarbu reikiamu metu pasirinkti tinkamą sprendimą. Čekai pasakojo, kad pelių padaugėjo, kai išsiplėtė laukų masyvai ir sumažėjo miškų plotai, vadinasi, atitinkamai sumažėjo plėšrių paukščių ir gyvūnų populiacija. Dabar ūkininkai įrengia stovus paukščiams nutūpti, nes be poilsio jie medžioklės plotuose ilgai neskraido. Tokių stovų teko matyti ir Lietuvoje. Bulgarijoje ūkininkai lauko pakraščiuose palieka šieno ar šiaudų ritinių, ant jų taip pat pailsėti tupia paukščiai.

Žemės dirbimo supaprastinimo įtaka

Dažnai pelių populiacijos padidėjimas siejamas su žemės dirbimo supaprastinimu arba bearime technologija. Tačiau ūkininkai šalyse, kur supaprastintas žemės dirbimas labai populiarus, neketina grįžti prie agresyvaus dirbimo ir sako, kad pelių daroma žala mažesnė, palyginti su neracionaliu žemės dirbimu, juo labiau kad pelių būdavo ir taikant arimą.

Teko matyti ūkių, kurių ūkininkai išbarsto specialius masalus, kurių rinkoje pakankamai daug. Pasirodė ir biologinių preparatų, nekenksmingų kitiems gyvūnams. Cheminius jaukus reikia išdėlioti tinkamai, o ne išberti kaip pakliuvo. Nes svarbiausias veiksnys, lemiantis masalų efektyvumą – parinkta tinkama vieta. Pelės migruoja tik pramintais takeliais, dėl to masalas, padėtas greta takelio, pelių nesudomins. Masalus reikia padėti ant takelio ar urvelių prieigose, todėl masalus barstyti važiuojant keturračiu ar kažkuo kitu nebus efektyvu.

Anot patyrusių ūkininkų, kai kurie augintojai pradeda per vėlai kontroliuoti pelių plitimą, pastebėjus peles dar kurį laiką delsiama, manant, kad problema išsispręs savaime. Negalima leisti pelėms įsisiautėti. Pasklidusias po lauką peles bus sunkiau kontroliuoti, reikės daugiau energijos ir išlaidų.

Pirmenybė – natūralioms priemonėms

Čekijos, Bulgarijos, Moldovos ūkininkai labiau linksta peles kontroliuoti natūraliomis priemonėmis. Labai gerai, kai laukuose yra likusių pavienių medžių, susiformuoja tam tikra mikroekosistema. Medžiuose apsigyvena paukščiai, mintantys pelėmis. Negalima neįvertinti natūralių priešų. Jei supaprastintu žemės dirbimu atkuriama dirvos biota, tai reikia atkurti biologinę įvairovę ir aplink lauką, kad čia gyventų kuo daugiau apuokų, lapių, ežių ir kitų pelėmis mintančių gyvūnų.

Labai logiška: supaprastinto žemės dirbimo tikslas – padėti gamtai atkurti natūralų jėgų balansą dirvoje, panašiai atkuriama jėgų pusiausvyra ir laukų pakraščiuose. Profilaktiškai reikėtų įrengti slėptuves plėšrūnams, pvz., palikti šiaudų kupetą pamiškėje. Ten įsikurs ežiai, žalčiai ir kiti gyvūnai, mintantys pelėmis. Gali būti naudinga Moldovos ūkininkų patirtis: jie laukuose, kuriuose pastebi pelių, primėto kaulų: šis jaukas vilioja lapes ir kitus plėšrūnus, o kai šie slampinėja po lauką, pelės tyliai pasišalina.

Apibendrinus ūkių patirtį, galima daryti išvadas, kad pelės padaro rūpesčių dirbant laukus visomis technologijomis. Paplitimo pikai pasitaiko visur ir tam tikrais ciklais, dėl to šiuos kenkėjus reikia stengtis aplenkti. Derėtų daugiau dėmesio skirti derliaus nuėmimui, nes didesni grūdų nuostoliai turi įtakos pelių populiacijos didėjimui. Sudygusios pabiros taip pat puikus pelių maistas.

Patirtis rodo, kad kontroliuoti peles geriau iki pasėlių sudygimo ar bent jau iki žiemos. Pelėms išplitus, geriau derinti kelis kontrolės būdus, tarp jų ir cheminius masalus, tačiau svarbiausia – aktyvuoti biologinę įvairovę ir padėti didėti natūralių pelių priešų populiacijai.

***

Pelių terorą patiriantys ūkininkai sako, kad pelių naikinimo darbas turi būti atliktas itin kruopščiai: reikia pasilenkti prie kiekvieno urvelio ir masalus įdėti būtent į jį. Jei ūkininkas tvirtina, kad 10 žmonių per dieną apdorojo 300 ha, akivaizdu, kad darbas buvo atliktas netinkamai, dėl to daugeliui ir nepavyksta išspręsti problemos.