Pasaulinė globalizacija sukėlė precedento neturintį svetimų rūšių įvežimą į naujus regionus. Vienas iš tokių pavyzdžių yra luzitaniniai arionai, kurie gali kenkti laukiniams ir kultūriniams augalams, o jų daroma žala iki galo dar neįvertinta.

Pirmieji luzitaninių arionų (Arion lusitanicus, sin. Arion vulgaris) rūšies atstovai Vidurio Europoje atsirado Pietų Prancūzijoje ir Šveicarijoje apie 1960 m., tikėtina, iš Portugalijos. Nuo tada išplito visoje Centrinėje ir Šiaurės Europoje. Apie rūšies paplitimą šiuo metu pranešama Italijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Beniliukso valstybėse, Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje. Baltijos šalyse aptinkami nuo 2000 metų.

Tačiau rūšis niekada nebuvo nustatyta kontroliuojant importuojamas prekes, nepaisant to, kad ant daržovių, sodo dirvožemio ar vazoninių augalų buvo rasta 10 kitų sraigių rūšių. Viena bendra šios rūšies savybė yra gebėjimas prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, o ypač reprodukcinė biologija – apsivaisinimas.

Šie šliužai yra hermafroditai, vienas šliužas nuo vasaros pabaigos iki rudens gali padėti iki 400 kiaušinėlių. Jauni šliužai išsirita per 30–50 dienų. Dauguma senų šliužų miršta padėję kiaušinėlius, tačiau dalis rugpjūčio–rugsėjo mėnesį mūsų pagautų šliužų buvo maži, vadinasi, jie būtų augę ir likę žiemoti.

Po žiemos šliužai pradeda vegetaciją, kai temperatūra pakyla daugiau kaip 5 °C. Šiemet Vidurio Lietuvoje jie pasirodė gegužės pradžioje. Jie lengvai prisitaiko prie įvairių aplinkos veiksnių, tokių kaip sausra ar šaltis, nors jų gausumą lemia šaltų dienų skaičius žiemą ir kritulių kiekis pavasarį ir vasarą.

Kiaušiniai yra labai atsparūs drėgmės netekimui, o išsiritę šliužiukai labai aktyvūs drėgnomis sąlygomis, tik sausra sumažina jų aktyvumą. LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute buvo nustatyta, kad mūsų sąlygomis gali peržiemoti tiek šliužų suaugėliai, tiek jauni šliužai, tiek kiaušiniai.

Vilioti alumi, rinkti ar barstyti užtvaras?

Yra keletas šliužų kontrolės būdų. Galima naudoti gaudykles su kvapiaisiais jaukais. Tai bet kokie gilūs indai vertikaliomis sienomis (pavyzdžiui, nupjautas plastikinis butelis), kurie beveik lygiai su kraštais įkasami į žemę.

Sodininkystės ir daržininkystės institute atliktas bandymas pastačius gaudykles su alumi ir gira. Praėjus vos pusvalandžiui, pradėjo rinktis šliužai, o praėjus trim paroms, gaudyklėse su alumi buvo nuo 31 iki 150, o gaudyklėse su gira – no 19 iki 45 šliužų. Daugiausia šliužų pagaudavome dirbamos žemės pakraštyje, netoli pievos. Šios gaudyklės pritraukia šliužus tik iš palyginti nedidelio nuotolio, todėl reikėtų statyti po vieną indą viename kvadratiniame metre. Sugaudytus šliužus galima tiesiog užkasti.

Šliužus galima rinkti. Šis būdas galbūt nėra labai malonus, tačiau efektyvus, jei atliekamas reguliariai. Reikėtų pasinaudoti norvegų patirtimi, kur vieną kartą per savaitę organizuojama šliužų rinkimo talka, kai visi tos vietovės gyventojai renka šliužus, nes vienas žmogus, sunaikinęs šliužus savo sklype, gali laukti jų puolimo iš kaimynų.

Žmonės atrado dar vieną veiksmingą būdą – beria valgomąją druską tiesiog ant šliužų, kuri juos greitai išdžiovina, tačiau druska netinka dirvožemiui.

Surinktus šliužus galima sumesti į muiluotą vandenį, o jiems nugaišus – užkasti. Šliužai mėgsta slėptis po šakų krūvomis, išmėtytomis lentomis ar peraugusiomis žolėmis apaugusiuose plotuose, tad pirmiausia reikėtų sunaikinti šias jų slėptuves.

Dar vienas būdas sudaryti užtvarą šliužams – norimas apsaugoti daržo dalis apibarstyti sausų medžio pelenų, pjuvenų, vermikulito ar smulkintų kiaušinių lukštų juostomis. Jos turėtų būti apie 2,5 cm aukščio ir apie 7 cm pločio. Tinkamiausi yra ąžuolinių, pušinių ir beržinių malkų pelenai, nes juose yra daugiausia vario ir silicio dalelių, kurios sukelia šliužams nemalonius pojūčius. Tačiau tiek pjuvenas, tiek pelenus reikėtų pilti po priedangomis, nes po lietaus jie tampa neveiksmingi.

Moliuskocidai – brangu, bet efektyvu

Cheminė kontrolė – granulės, kurių veikliosios medžiagos metaldehidas arba geležies fosfatai. Jos veikia kaip maistiniai ar kontaktiniai nuodai. Preparatus galima tolygiai paskleisti tarp augalų, norma – 2,5–5 g kvadratiniam metrui. Jeigu jūsų darže dar nėra šliužų, o pas kaimyną jau yra, galima suberti juostą nuo kaimyno daržo. Dažnai šliužai atšliaužia iš pievų, tai reikėtų apibarstyti juostą ir nuo pievos.

Naudoti granules reikėtų pradėti vos šliužams pasirodžius, didžiausias apdorojimų skaičius – 4 kartai per sezoną. Paragavę moliuskocido, po kelių valandų šliužai nustoja ėsti ir, palikę plačias gleivių juostas, pasitraukia į savo slėptuves, kur nugaišta. Moliuskocidai turi būti naudojami laikantis etiketėse nustatytų reikalavimų. Nebarstyti, kur galėtų pasiekti šunys ir maži vaikai! Beje, šias granules gali ėsti ir sliekai, ir tai jiems yra pavojinga.

Su natūraliais priešais yra problemų, nes ežiams šliužai per daug gleivėti ir jie jų neėda, o plėšrieji vabalai, kaip žygiai, puola tik savo ūgio kenkėjus. Beje, šliužus lesa kai kurios žąsys.