Pastaruosius dvidešimt metų tradiciniame žemės ūkyje vyksta revoliucinės permainos. Tenka pripažinti, kad nuo trečiojo tūkstantmečio pradžios pirmą kartą pasaulio žmonių civilizacijoje žemės ūkio veikloje pagaminama daugiau maisto produktų gamybos žaliavų, nei jų reikia patenkinti žmonijos poreikius. Parduoti maisto produktus pasaulio rinkose tapo sunkiau negu jų nusipirkti.

Pirmiausia įvyko esminiai pokyčiai kuriant naujas augalų veisles. Nors ir šioje srityje yra nemažai atskirų pasaulio regionų skirtumų. Antai, JAV ir Kanada, kurios jau seniai turi teigiamą maisto pramonės žaliavų eksporto ir importo balansą, ryžosi išnaudoti klasikinės genetikos dėsnius, kurdamos naujas produktyvesnes augalų veisles, kurias mes vadiname „genetiškai modifikuotomis“.

Labai svarbios šių veislių savybės – didesnis jų atsparumas pavojingiausioms ligoms, o kartais ir kenkėjams. Kita labai svarbi jų savybė yra atsparumas visuotinio veikimo herbicidams. Kai kurių augalų rūšių pasėliuose galima buvo naudoti labai efektyvų herbicidą glifosatą ir sunaikinti visų rūšių piktžoles. Taip Šiaurės Amerikos šalys sugebėjo užauginti už mažesnę savikainą žemės ūkio produkciją ir padidinti savo siūlomų augalininkystės kilmės žaliavų konkurencinę galią pasaulio rinkose.

Tuo metu Europos Sąjungoje griežtai draudžiama kurti genetiškai modifikuotas veisles. Mūsų įstatymai net draudžia tokių veislių augalus pasėti mokslo organizacijų ar universitetų kolekcijose studijų poreikiams. Europos Parlamentas ir Komisija ir net mokslo organizacijos, siekdami pateisinti savo draudimus, yra sukūrusios tiek mitų apie genetiškai modifikuotas veisles, kad, norint juos apibendrinti, straipsnio apimties nepakaktų, reikėtų atskiros monografijos. Tačiau ji iki šiol dar neparašyta. Visi šiek tiek žinome šios problemos šaknis, tačiau išsakyti savo nuomonę yra tolygu pradėti diskusiją teologine tema – sveikas neliksi...

Kodėl dalis žmonijos ir toliau badauja

Žemės ūkio verslas suklestėjo ir pirmą kartą per visą civilizacijos istoriją pasaulyje jau sugeba pagaminti tiek maisto produktų, kad pakanka patenkinti visos žmonių populiacijos poreikius. Tačiau tai nereiškia, kad nėra badaujančių. Jų yra visuose žemynuose ir visose valstybėse, nes yra žmonių, kuriems nepakanka lėšų nusipirkti maisto produktų. To priežastis – didėjantis ar nemažėjantis bedarbių skaičius, per greitai augančios prekių kainos.

Gyvename laisvoje rinkoje, kurioje kiekvienam dirbančiam žmogui mokami atlyginimai. Svarbiausias pirkinys yra būstas, tada – baldai ir automobiliai. Dar reikia aprangos ir avalynės. Beveik kasdien reikia papildyti šaldytuvą maisto produktų ir gėrimų. Periodiškai būtina sumokėti už įvairiausias komunalines ir technologines paslaugas bei palūkanas bankams už paskolas ir t. t. Likę pinigai naudojami prabangos prekėms, egzotinėms kelionėms, tačiau tam sutaupo ne visi.

Taip, atlyginimai ir pensijos didėja, bet ar jų didėjimo tempas kompensuos būtiniausių prekių ar paslaugų įkainių augimą po 5–10 metų? Kalbame apie Lietuvos augalininkystės verslą, kuriam pastaruosius dvidešimt metų sekėsi gerai. Tačiau šių metų pavasarį pastebimai pradėjo didėti sėklų, žemės nuomos, degalų, trąšų ir pesticidų, įvairios technikos ir papildomos darbo jėgos kainos. Ir dar pasigirdo įspėjimų, kad medžiagų, kuro, technikos kainos didės ir toliau mažiausiai dar 5–10 metų. Tai ne tik Lietuvos, bet ir didžiosios pasaulio dalies ekonomikos naujas ateities modelis.

Prasidėjo revoliuciniai technologijų tobulėjimo pokyčiai (vertintini labai teigiamai). Dėl sparčios darbų modernizacijos lėtėja naujų darbo vietų kūrimas, jau jaučiamas aukštos kvalifikacijos specialistų stygius (neigiamas veiksnys), tačiau daugėja modernių robotų. Modernėjančiais robotais galima džiaugtis, jei jums ne daugiau kaip 40–50 metų, bet vyresnius žmones tai dažniausiai gąsdina.

Visų užaugintų žaliavų perdirbti dar nesugebame

Per pastaruosius 20 metų dėl naujų veislių, naujos technologinės kartos trąšų, pesticidų, augimo reguliatorių ir biologiškai aktyvių įvairių preparatų gamybos apimčių ir jų rūšių didelio išplėtimo beveik visų rūšių kultūriniai augalai pradėti auginti pagal įvairių atmainų intensyvias technologijas (išskyrus ekologinius ūkius).

Rasti optimalius sprendimus buvo pagrindinė priežastis, dėl ko sparčiai augo derlingumas visose pasaulio šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Tai leido lietuviškų javų grūdų ir rapsų sėklų eksporto apimtis padidinti 2–3 kartus. Taip mūsų šalis išgarsėjo pasaulyje.

Be to, sparčiai augantis žemės ūkio verslas padėjo sukurti papildomų darbo vietų ne tik tuose ūkiuose, kuriuose vyksta pramonės žaliavų gamyba, bet ir sudarė sąlygas joms atsirasti įmonėse, kurios tiesiogiai dalyvauja tarpusavio paslaugų ir prekybos mainuose su žemės ūkio subjektais. Pastebimai padidėjo ir maisto pramonės įmonių, naudojančių kaip žaliavą lietuviškos kilmės augalininkystės ir gyvulininkystės produkciją, o pagamintus maisto produktus eksportuojančių į kitas šalis.

Tačiau perdirbti visos Lietuvoje išaugintos augalininkystės ir gyvulininkystės kilmės žaliavos mūsų pramonės įmonės dar nesugeba, nes neranda šiems produktams rinkų nei savo šalyje, nei užsienyje. Kaimyninių šalių maisto ar pašarų gamybos pramonės mokslinis technologinis lygis ne žemesnis negu mūsų (dažniau priešingai – aukštesnis) ir jiems reikia ne pačių produktų, o žaliavų, nes ir jie yra suinteresuoti naujų darbo vietų kūrimu. Todėl daugiau eksportuojame grūdų, negu jų perdirbame.

Tačiau kartu su naujomis įvaldytomis intensyviomis augalininkystės technologijomis kelis kartus padidėjo ir cheminių priemonių naudojimas. Į šį faktą labai greitai atkreipė dėmesį gamtos saugotojai. Žiniasklaidoje pasirodė kritikos žemės ūkio verslui apskritai ir dirbantiems šioje srityje specialistams konkrečiai.

Vėliau įsitraukė ir įvairios ES institucijos. Paskutinį dešimtmetį jos sukūrė aibę nutarimų, kurių dalį net pavertė įstatymais. Šių įstatymų tikslas – riboti ūkininkų autonomiją, pasirenkant augalininkystės ir gyvulininkystės verslo vykdymo technologijas. Dabar karvė ar višta turi daugiau teisių į minimalius „būsto“ parametrus ar į subalansuotą mitybą negu žmonės, dirbantys fermose ar paukštynuose.

Tręšimo normų skaičiavimo pokyčiai

Iš ūkininkų reikalaujama sumažinti trąšų vartojimą 20 procentų. Tačiau reikalavime nedetalizuojama, kurių maisto elementų tręšimo normas būtina mažinti pirmiausia. Be to, nenurodyta, ar šis sumažinimas bus skaičiuojamas nuo sunaudotų ūkyje visų rūšių trąšų bendros sumos baziniais 2020–2021 metais.

Ar bus pasiūlytos maksimalių tręšimo normų reikšmės atskiroms augalų rūšims? Ar maksimaliai leidžiamų tręšimo normų dydžiai bus vienodi visai šaliai, nepaisant esamų dirvožemių našumo lygio ar auginamų augalų rūšies? Kyla daug klausimų, dėl to būtina smulkiau išaiškinti šį ambicingą ES siekį.

Pernai ES paskelbė rekomendacijas, įpareigojančias javų, rapsų, kukurūzų, bulvių ar pupų augintojus sumažinti šių augalų tręšimo normas 20 proc., o vartojamų pesticidų kiekį – net 50 procentų. Teorinis tokio siekio pagrindas – sumažinti klimato kaitą sukeliančių dujų išlakas. Koks rezultatas laukia tų ūkininkų, kurie 100 proc. įgyvendins šias rekomendacijas, pamatysime po 4–6 metų. Mūsų nuomone, klimato atvėsimo nesulauksime, o augalininkystės verslo ekonominio efektyvumo rodikliai sumažės.

Faktinių tręšimo normų ūkiuose analizė parodė, kad kviečių ir rapsų (> 80 proc. visų pasėlių), kaip pagrindinių komercinių augalų, sėjomainos rotacijoje tręšimo praktikoje optimalios normos skiriamos tik azoto trąšų (apie 220 kg/ha). Fosforo, kalio, kalcio ir magnio faktinės ūkiuose naudojamos tręšimo normos sudaro tik 65–80 proc. optimalių reikalavimų. Sieros trąšų duodame net šiek tiek daugiau nei jos netenkama su derliumi. Mikroelementų tręšimo faktinės normos taip pat dažniau truputį viršija jų poreikį negu atvirkščiai.

Bendra žieminių kviečių ir rapsų NPK tręšimo normų suma yra beveik 370 kg/ha. Pagal ES nutarimą ši tręšimo normų suma turėtų būti 74 kg mažesnė už dabar naudojamą: 370 x 0,8 = 296 kg/ha.

Esant tikslioms intensyvioms auginimo technologijoms ir vidutinio našumo (42 balų) dirvoms, žieminius kviečius tręšiant subalansuotomis N₂₂₀P₆₀K₉₀ kompleksinėmis trąšomis, gaunamas vidutinis derliaus priedas siekia net 5–6 t/ha. Tokiu atveju 1 kg kompleksinės trąšos veiklaus elemento kviečių derlių padidina apie 15 kg grūdų, o žieminių rapsų – 6–9 kilogramais.

Kontroliniame variante (be trąšų) prikuliama apie 3,5 t/ha kviečių grūdų ir 1,5–2,5 t/ha rapsų sėklų. Mūsų nuomone, esant dabartiniams tręšimo normų dydžiams, auginant žieminius kviečius ir rapsus reikėtų mažinti tik azoto tręšimo normas, kad bendra (NPK) tręšimų normų suma neviršytų 325 kg/ha reikšmės. Ir tai sudarytų N₁₇₅P₆₀K₉₀ kg/ha, nes, dar labiau sumažinus fosforo ir kalio tręšimo intensyvumą, gali stipriai sumažėti šių augalų rūšių sėkmingo peržiemojimo tikimybė.

Dėl azoto normų sumažinimo kviečių ir rapsų derlingumo dydžiai taip pat gali sumažėti 8–12 procentų. Tačiau, patobulinus auginimo technologijas ir padidinus agrotechninę drausmę, yra vidutinė tikimybė kompensuoti azoto trąšų normų sumažėjimą dirvožemio rezervų sąskaita. Chemijos poreikį augalininkystės veikloje galima kažkiek sumažinti ir tobulinant sėjomainos bei žemdirbystės sistemas.

Tvariai ūkininkauti padeda išmanusis tręšimas, pagrįstas dirvožemių tyrimų ir derliaus dydžių prognozės duomenimis, pagal kuriuos sudaromi tręšimo planai, o tikslioji tręšimo sistema atitinkamai dozuoja tręšimo normas. Taip tausojama gamta ir išauginama sveikatai palankesnė produkcija. Žemės ūkio technikoje įdiegta palydovinė GPS sistema leidžia efektyviau išnaudoti turimos žemės derlumo potencialą, optimizuojant sėjos normas, pritaikant tikslųjį tręšimą ir augalų apsaugos priemonių naudojimą.

Dauguma žemdirbių supranta, kad, prieš naudojant bet kurią technologinę naujovę, reikia daug skaičiuoti, ar ji ekonomiškai apsimokės. Pavyzdžiui, daržovių laukuose laistymo sistemos atsiperka, bet laistyti javus dar būtų per brangu. Išmanusis tręšimas ir dirvos tyrimai ekonomiškai apsimoka. Aišku, daug kainuoja inovatyvi tręšimo technika ir įranga, kasmetiniai dirvos tyrimai, bet sutaupome lėšų mažiau naudodami trąšų ir dar tausojame aplinką.

Kaip suaktyvinti augalininkystę žemesnio našumo dirvose

Siekiant be didesnių derliaus nuostolių sumažinti tręšimo ir pesticidų naudojimo intensyvumą, reikėtų išplėsti augalų, kurie mažiau jautrūs ligoms ir kuriems reikia mažiau trąšų bei pesticidų, pasėlių plotus. Tokie augalai – kukurūzai, rapsai, sėjamieji ir pašariniai žirniai, sėjamosios ir belukštės avižos ir kt.

Be to, renkantis veisles, didesnį dėmesį reikėtų skirti jų atsparumui ligoms ir kenkėjams, gebėjimui iš dirvos geriau pasisavinti drėgmę ir maisto elementus. Pirmiausia siūlome suintensyvinti augalininkystės veiklą žemesnio (iki 35 balų) našumo dirvose, kurių Lietuvoje turime beveik 1 mln. hektarų.

Kodėl siūlome pertvarką pradėti žemesnio našumo dirvose? Pirmiausia dėl to, kad aukštesnio našumo žemėse įsikūrę ūkiai yra turtingesni ir dauguma iš jų jau baigė žemių kultūrinimo darbus. Pagal gaunamus derlingumų dydžius jie beveik prilygsta senosios civilizacijos ES šalims. Jie pirmieji šalyje įdiegė moderniąsias technologijas ir pirmieji susibūrė į įvairios specializacijos kooperatyvus. Ir jie patys sugeba pasirinkti ūkių specializaciją ir sukurti sėjomainų sistemas. Jei turi neaiškumų – klausia, tačiau nemėgsta įkyrių rekomendacijų.

Žemesnio našumo žemėse dažniausiai ūkininkauja šeimos ūkiai ar pienininkystės specializacijos žemės ūkio bendrovės bei įmonės. Jų žemės dažniausiai užsėjamos įvairių rūšių žolynais, nors yra ir natūralių pievų. Žinoma, sėjami ir javai, nes reikia koncentruotųjų pašarų. Žemas turimų žemių pH rodiklis. Humuso kiekis jose tik retais atvejais siekia 1,5–2 proc. Jas sudaro smėliai, lengvi priesmėliai ant smėlių ar žvyro, lengvi priemoliai ant priesmėlio ar priemolių, jos gali būti užmirkusios (neveikia sausinimo sistema) ir nelygaus reljefo.

Sukultūrinti tokias dirvas yra per brangu paprastiems ūkiams, iki šiol jose daugiausia sėjantiems įvairius miglinių rūšių javus ir prikuliantiems palyginti menką derlių. Todėl gautų piniginių įplaukų būna per mažai net dirvoms nukalkinti ar lengvai renovuoti melioracijos sistemas, o be jų ir kitos priemonės būna ne tokios efektyvios.

Ūkininkų apklausa rodo, kad dabar viena didžiausių grėsmių yra ne ES reformos, bet brangstančios žaliavos. Nepanašu, kad tai atslūgs. Augintojai jaudinasi, kad ilgalaikis žemės ūkiui reikalingų medžiagų ir įrangos kainų augimas bei nuolatinis darbuotojų atlyginimų didėjimas mažins gaunamą pelną ir vis sunkiau bus atnaujinti gamybos priemonių parką, atlikti esamų pastatų renovaciją.

Apytikriais Lietuvos grūdų augintojų asociacijos skaičiavimais, per 2020 metus ūkių vidutinės išlaidos išaugo apie 14 proc., o grūdų kainos – apie 15 proc. Tačiau sunku prognozuoti, kaip ilgai didės žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos. Ūkių sėkmės garantas – gera vadyba, įdiegtos tinkamos pažangios technologijos ir nuoseklus kasdienis darbas, nesitikint itin greitų rezultatų.

Žemesnio našumo dirvose šalia žolynų galima auginti kukurūzus, žieminius rapsus ir sėjamuosius ar pašarinius žirnius bei speltas – minėtų rūšių žemė po nukalkinimo tinka šioms kultūroms auginti.

Dar nekalkintose dirvose siūlome sėti sėjamąsias ar belukštes avižas, hibridinių veislių žieminius rugius. Derėtų išplėsti ir grikių pasėlius, nes vis dar dalį grikių produkcijos importuojame. Beveik visiškai apleistas vaistažolių, kurioms tokios dirvos tinka, auginimo ir perdirbimo verslas. Be to, visų minėtų augalų rūšių produkcijos supirkimo kainos yra aukštesnės nei šiose dirvose dabar auginamų javų, tad jų auginimas gali tapti rentabiliu verslu.