Pajuodusių varpų žieminių kviečių pasėliuose daugiau ar mažiau matyti kasmet, tačiau iš karto įvardyti priežastis nėra paprasta. Svarbu išsiaiškinti auginimo technologijas ir aplinkos sąlygas.

Kai augalus smarkiai pažeidžia Fusarium sukelti puviniai, javaklupė, varpų fuzariozė, jau ankstyvos brandos tarpsniu pasėlyje atsiranda pavienių pabalusių varpų. Kenkėjų nualinti augalai, netinkamai atlikti pasėlių priežiūros darbai taip pat gali turėti įtakos varpų vystymuisi ir jų ankstyvam sunykimui. Tokias varpas, ypač vyraujant drėgnesniems orams, apninka saprotrofiniai grybai, jos pajuoduoja.

Nelengvos priežasčių paieškos

Šiais metais, kaip pastebėjo ir patys žemdirbiai, patamsėjusių varpų buvo nevienodai net ir to paties ūkio pagal tas pačias technologijas auginamuose javuose. Todėl, ieškant priežasties, svarbu atsekamumas.

Šiemet dar birželį sulaukta nemažai klausimų apie gelstantį ar raustantį vėliavinį žieminių kviečių lapą, kai antrasis ir trečiasis lapai visiškai žali. Vienur tokių augalų buvo gausiau, kitur mažiau – galbūt ne visi ir dėmesį atkreipė. Stačias varpas laukuose, kurios įsibėgėjant javapjūtei vis labiau tamsėjo, jau pamatė dauguma.

Kas šiais metais lėmė išskirtinai gausų pajuodusių varpų kiekį laukuose? Labiausiai tikėtina priežastis – virusinės ligos. Kitų šalių patirtis rodo, kad dažniausiai migliniuose javuose išplinta miežių geltonosios žemaūgės virusas (BYDV). Šį virusą platina per 20 amarų rūšių, javuose pagrindiniai platintojai yra sparnuotos formos ieviniai ir javiniai amarai.

Kokios priežastys šiais metais lėmė išskirtinai gausų pajuodusių varpų kiekį laukuose? Iki šiol mažai buvo kalbama apie virusines javų ligas, tačiau šiuos metus, deja, galima įvardyti virusinių ligų javuose protrūkio metais.

Pirminė infekcija į javų pasėlius atnešama iš įvairių miglinių žolynų, piktžolių. Kaip pirminiai užkrato šaltiniai literatūroje taip pat minimi savaime sudygusios javų pabiros, migliniai augalai tarpiniuose pasėliuose.

Geltonosios žemaūgės viruso augalų šeimininkų ratas yra labai platus – įvardijama iki 150 žinomų augalų šeimininkų, tarp jų – gausiažiedės ir daugiametės svidrės, eraičinai, šunažolės, motiejukai, dirsės. Visi augalai šeimininkai reikšmingi miežių geltonosios žemaūgės viruso plitimo cikle. Užsikrėtusios šiuo virusu kultūrinės ir laukinės miglinės žolės, piktžolės yra labai svarbus užkrato šaltinis. Taip pat kaip svarbus javų užkrato šaltinis įvardijami ir kukurūzai.

Pasimaitinę ant užsikrėtusių žolių, piktžolių ar kitų augalų šeimininkų amarai perskrenda į sudygusių žieminių kviečių pasėlius. Čiulpdami augalų sultis perduoda viruso užkratą visiems augalams, ant kurių maitinasi.

Javai geltonosios žemaūgės virusui neatspariausi iki bamblėjimo pradžios (BBCH 31). Jautriausi jie labai ankstyvais tarpsniais. Kelerius metus vienoje iš užsienio mokslo institucijų atliktais tiksliaisiais tyrimais nustatyta, kad, amarams užkrėtus žieminius kviečius iki krūmijimosi tarpsnio, derliaus nuostoliai siekė nuo 9 iki 79 proc., o užsikrėtimui įvykus pirmojo bamblio tarpsniu, derlius sumažėjo 6–9 procentais.

Apibendrinant įvairių šalių mokslininkų paskelbtas publikacijas, matyti, kad, nelygu infekcijos mastas, galimi derliaus nuostoliai nuo 5 iki 40–60 proc., o labai didelio protrūkio metais – net ir daugiau. Virusinės ligos apimti augalai suformuoja mažiau stiebų, varpose užmezga mažiau grūdų, o ligotų augalų grūdai būna susiraukšlėję, smulkesni, mažesnės masės.

Užsikrėtimas vėlesniais tarpsniais (nuo bamblėjimo, BBCH 31) didesnės įtakos derliui nebeturi.

Ką parodė tyrimai?

Šiais metais LAMMC Žemdirbystės institute darytuose žieminių kviečių sėjos lauko tyrimuose sezono metu buvo matyti tipingi miežių geltonosios žemaūgės viruso sukeltos ligos požymiai: prastas krūmijimasis, geltonas ar raudonas violetinio atspalvio vėliavinis lapas, pavieniai žemesni augalai ir kt.

Pastebėti ir akivaizdūs ligos sukeltų požymių skirtumai, susiję su sėjos laiku. Vėliavinių pageltusių lapų buvo nustatyta panašiai tiek pasėjus pirmomis rugsėjo dienomis (2020 m. rugsėjo 4 d.), tiek rugsėjo viduryje (2020 m. rugsėjo 16 d.). Tikėtina, kad nustatytas panašus pažeistų lapų skaičius I ir II sėjos pasėliuose buvo dėl smarkesnio I sėjos augalų pažeidimo, kai augalai neišplaukėjo, buvo žemi, deformuoti ir tiesiog nepateko į vertinimą. Spalio pirmojo dešimtadienio pabaigoje (2020 m. spalio 8 d.) pasėtų kviečių pasėlyje lapų su būdingais požymiais rasta gerokai mažiau.

Labiausiai ligos apimti buvo ankstyvos sėjos žieminiai kviečiai. Stebint vizualiai, buvo matyti daugiausia neišplaukėjusių augalų, prieš derliaus nuėmimą pajuodusių varpų, kurias vertinant galima buvo numatyti prastesnį derlių.

LAMMC Žemdirbystės institute 2021 m. atliktų tyrimų rezultatai parodė miežių geltonosios žemaūgės viruso galimus žalos mastus Lietuvos sąlygomis, kai vyrauja užsikrėtimui palankios sąlygos. Vėliau pasėti Etana veislės kviečiai buvo mažiau apimti, grūdų derlius buvo reikšmingai didesnis negu ankstyvos sėjos laukeliuose. Pasėjus rugsėjo viduryje, derlius buvo 26,1 proc., spalio pirmą dešimtadienį – 29,6 proc. didesnis negu ankstyvos sėjos.

Amarų plitimo kontrolė

Kaip minėta, šią virusinę ligą platina amarai. Iki šiol amarų plitimui ir kontrolei rudenį didesnio dėmesio nebuvo skiriama. Nors dar 2016 m. dr. Remigijus Šmatas atkreipė dėmesį, kad rudenį kviečiuose amarų paprastai nebūna gausu ir tiesioginės žalos augalams jie beveik nepadaro, tačiau sunerimti reikėtų dėl jų platinamų virusų grėsmės.

Palankiausios sąlygos sparnuotiesiems amarų individams pernešti virusą nuo užsikrėtusių augalų ant sveikų yra 10–20 ºC temperatūra. Žemesnėje negu 10–11 ºC temperatūroje amarų aktyvumas smarkiai sumažėja.

Pastaraisiais metais džiaugiamės ilgu, šiltu rudeniu, tačiau pastebima, kad ir kenkėjai dažniau ir gausiau išplinta rudenį pasėtuose augaluose. Dėl ilgiau išsilaikančių aukštesnių temperatūrų kenkėjai, tarp jų ir amarai, ilgiau būna aktyvūs, perskrenda iš vienų laukų į kitus, maitindamiesi augalų šeimininkų sultimis platina virusą.

Praėjusių metų rugsėjis buvo išskirtinai šiltas. Dotnuvoje dienomis vyravo vasariška šiluma – nuo 17,1 iki 26,7 ºC. Pirmąjį dešimtadienį oro temperatūra buvo 1,2 ºC, antrąjį 2,4 ºC, o trečiąjį – net 4,6 ºC aukštesnė negu daugiametis vidurkis. Neįprastai šiltas buvo ir spalis – vidutinė oro temperatūra pirmąjį dešimtadienį buvo 4 ºC aukštesnė nei vidutinė, o paskutinįjį – net 5 ºC.

Ši 2020 m. rudens meteorologinių sąlygų apžvalga padeda suprasti, kad sąlygos užsikrėsti miežių geltonosios žemaūgės virusu buvo išskirtinai palankios rugsėjo– spalio mėnesiais, nes dominavo amarų aktyvumui tinkama temperatūra, o žieminiai kviečiai, ypač pasėti rugsėjo pradžioje, buvo jautriausio užsikrėtimui tarpsnio.

Daugelyje literatūros šaltinių, kaip viena pagrindinių kontrolės priemonių nuo miežių geltonosios žemaūgės viruso, nurodoma – vengti ankstyvos žieminių javų sėjos. Tą akivaizdžiai rodo ir mūsų atliktų tyrimų rezultatai.

Geriau nesėti kviečių šalia laukų, kur auga miglinės žolės, kukurūzai, iš kurių amarai gali perskristi į sudygusius žieminius kviečius.

Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikinamos vengiant iš jų pernešamo užkrato.

Pritaikius išvardytas prevencines priemones, reikėtų ir toliau stebėti situaciją. Žieminiams kviečiams sudygus ir vyraujant šiltiems orams, apžiūrėti pasėlius arba naudoti lipnias geltonąsias gaudykles. Aptikus pirmuosius amarus, reikėtų įvertinti jų gausumą pasėlyje. Remiantis kitų šalių patirtimi, nuo amarų, kaip virusinių ligų pernešėjų, rekomenduojama naudoti insekticidus, kai randama 5–10 sparnuotų individų 100 augalų.

Būtina atkreipti dėmesį, kad, siekiant sunaikinti amarus, kaip virusinių ligų pernešėjus, purškiama rudenį, rekomenduojamos gerokai mažesnės žalingumo ribos, negu kai jie kontroliuojami kaip tiesiogiai darantys žalą vasarą. 

Matydami miežių geltonosios žemaūgės viruso išplitimo apimtis šį sezoną, neabejodami galime konstatuoti, kad tai vienas iš akivaizdžių besikeičiančio klimato padarinių. Klimato pokyčiai neleidžia atsipalaiduoti, verčia mokslininkus ir žemdirbius nuolat ieškoti kylančių problemų priežasčių ir bandyti joms užkirsti kelią.