Trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystymas suprantamas ir apibrėžiamas labai įvairiai, dažniausiai – kaip maisto produktų tiesioginio pardavimo strategija. Tačiau tai labai siauras supratimas, net ilgalaikėje perspektyvoje mažai padedantis įveikti šių laikų iššūkį – pereiti nuo pramoninio žemės ūkio prie diversifikuotų agroekologinių sistemų.

Trumpoji maisto tiekimo grandinė (TMTG) – tai ūkio strategija, kurią įgyvendinant maisto gamyba, perdirbimas, pardavimas ir vartojimas grindžiami žiedinės ekonomikos principais, ūkinė ir prekybinė veikla vykdoma palyginti nedidelėje geografinėje teritorijoje, tarpininkų skaičius grandinėje yra minimalus (arba jų nėra), gamintojas ir galutinis vartotojas tiesiogiai sąveikauja ir keičiasi informacija bei žiniomis.

Sėkmės pagrindas – bendradarbiavimas

TMTG yra labai skirtingos dėl ūkininkų apsisprendimo, kaip auginti, perdirbti ir parduoti savo produkciją. Pardavimo formų pasirinkimas priklauso nuo aptarnaujamų vartotojų teritorinio (geografinio) lygmens, t. y. prekiaujama vietos, regioniniu, nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu, taip pat nuo sezoniškumo, gamybos būdų, vartotojų poreikių ir panašiai.

Naudojamos TMTG maisto produktų pardavimų formos derinamos tarpusavyje ir gali būti labai įvairios:

• pardavimas ūkyje;
• ūkininkų parduotuvės;
• vietinės produkcijos „dėžutės (krepšelio, lauknešėlio)“ schema;
• ūkininkų turgus;
• pardavimai internetu;
• vartotojų iniciatyvos;
• viešieji (kolektyviniai) pirkimai;
• viešbučiai, restoranai, maitinimas (angl. HoReCa).

Įtraukaus TMTG vystymo tikslai stipriai koreliuoja su žemės ūkio daugiafunkciškumu, ūkininkavimo strategija, orientuota į kaimiškų vietovių gyvybingumo palaikymą, gyventojų užimtumo ir stabilių pajamų, aplinkosaugos reikalavimų, maisto kokybės užtikrinimą.

Žemės ūkio veiklos daugiafunkciškumas pasireiškia per sukuriamas neprekines gėrybes. Įtraukus vystymas – kai smulkieji ūkininkai, jaunimas, pagyvenę žmonės yra visiškai integruoti į maisto sistemą ir turi prieigą prie verslo išteklių. Vietoje „daug maisto produktų žemiausia kaina“ gamintojai ir vartotojai prioritetą teikia maisto produktų biologinei vertei išsaugoti, vartotojo sveikatai ir gyvulių gerovei, biologinės įvairovės (taip pat ir kultūrinių augalų bei naminių gyvūnų veislių) išsaugojimui, kaimo kraštovaizdžio, aplinkos išteklių vertei, taip pat šeimos ūkių gyvybingumo stiprinimui bei kaimo tradicijų išsaugojimui.

Trumposios maisto tiekimo grandinės turėtų būti skirtos ne tik sutrumpinti produktų transportavimo atstumą, bet ir sumažinti tarpininkų tarp gamintojų ir vartotojų skaičių, skatinti vietos ir regionų maisto sistemų vystymąsi. Tačiau savaime šis procesas nevyksta. Tam siekiama kurti vietos maisto sistemą, kuri apibrėžiama kaip keturių elementų derinys:

• trumpa grandinė;
• ribotas fizinis atstumas tarp gamybos vietos ir vartojimo vietos;
• procesas, kuriame atsižvelgiama į tokius veiksnius, kaip transportavimas, paskirstymas, atliekų tvarkymas, atsinaujinanti energija, rinkodara, reklama ir kokybės kontrolė;
• procesą valdo patys suinteresuotieji vietos ir regionų lygiu.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad TMTG geriausiai veikia tinkle, bendradarbiaujant ir sąveikaujant su kitais rinkos dalyviais, o pagrindinė TMTG rinkodaros sėkmės prielaida – TMTG advokatavimas visoje tiekimo grandinėje ir už jos ribų.

Viską sujungia vietos maisto sistema

TMTG organizavimas yra daugiau privatus reikalas, priklausantis nuo ūkių pasirinktos plėtros strategijos, ūkininko žinių ir kompetencijos. Tačiau pastaruoju laikotarpiu tiek šalies ūkiams, tiek vartotojams, tiek vietos (savivaldybių) ekonomikoms labai svarbus ir neišvengiamai būtinas perėjimas prie sąžiningos, sveikatai ir aplinkai palankios maisto sistemos.

Vietos maisto sistema (angl. Local food system) yra TMTG socialinė infrastruktūra, ji apima kompleksą objektų, veiklų ir jų procesų, taisyklių ir strategijų, kurios užtikrina tvarų žemės ūkio ir maisto išteklių naudojimą gaminant ir parduodant vietos produktus, tvarkant bioatliekas, kuriant tikros teritorijos gamintojų ir vartotojų ryšius, atsakomybę, tai svarbu žmonių sveikatai ir gerovei.

Vietos maisto sistema yra bendradarbiavimo tinklas, sujungiantis tvarią žemės ūkio produkcijos ir maisto gamybą, perdirbimą, paskirstymą, vartojimą ir bioatliekų tvarkymą ir siekiantis sustiprinti aplinkos, ekonominę ir socialinę sveikatą tam tikroje geografinėje vietovėje. Vietos maisto sistemos organizavimas yra daugiau viešas reikalas, priklausantis nuo viešojo, privataus ir pilietinio sektoriaus partnerystės, suinteresuotųjų žinių ir kompetencijos, teisinės ir politinės aplinkos palankumo.

Vietos maisto sistema apima lokaliai organizuotą tinklinę veiklą, kurioje visa sistema veikia konkretaus administracinio vieneto mastu, apimdama žemės ūkį, maisto produktų gamybą, perdirbimą, pardavimus, prieigų vartojimui kūrimą ir palaikymą, patį vartojimą ir šalutinių išteklių bei atliekų racionalų panaudojimą.

Plėtoti vietos maisto sistemą turėtų padėti pagrindinės (TMTG plėtojančių ūkių) ir pagalbinės veiklos bei strategijos, pavyzdžiui, maisto ir maitinimo strategijos regionuose. Į savivaldybės mastu kuriamą vietos maisto sistemos modelį galėtų įsitraukti:

• namų ir šeimos ūkiai, kurie augina, perdirba, parduoda maisto produktus;
• inovacijų sklaidos ūkiai, kurie jau yra išplėtoję įvairias agrotechnines, produktų auginimo, perdirbimo, transportavimo, sandėliavimo ir rinkodaros technologijas.

Kurdami vietos maisto sistemą, suinteresuotieji aiškiau suprastų, koks yra vietos produktų poreikis ir atsiskleistų galimybes plėtoti socialinį ūkininkavimą – veiklą, kuri sujungia daugiafunkcinį žemės ūkį ir socialines paslaugas ir (arba) sveikatos priežiūrą vietos lygmeniu. Socialiniai ūkiai padeda žemės ūkio produktų gamybos procese užtikrinti socialinės rizikos, laikinų ar nuolatinių specialiųjų poreikių asmenų gerovę, reabilitaciją ir socialinę integraciją.

Socialinis ūkininkavimas gali būti įvairių formų:

• privatūs šeimos ūkiai, kuriems socialinis ūkininkavimas sudaro galimybes įvairinti pajamų šaltinius ir kartu toliau vykdyti įprastą gamybą ūkyje;
• socialinio verslo įmonės, kooperatyvai, asociacijos, fondai, t. y. ne pelno organizacijos.

Biologiškai vertingų produktų rinkos plėtra

Šalyje įgyvendami pilotiniai projektai galėtų svariai prisidėti prie perėjimo nuo pramoninio žemės ūkio prie diversifikuotų agroekologinių sistemų. Europos inovacijų partnerystės (EIP) veiklos grupę „InnoFood Hub“ įsteigę Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkai kartu su konsultantais bei ūkininkais įgyvendina biologiškai vertingų produktų trumpųjų maisto tiekimo grandinių valdymo ir vietos rinkų plėtros projektą. Tikėtina, kad „Innofood Hub“ pasiekti rezultatai padės spręsti šalies regionų socialines, ekologines ir ekonomines problemas, paskatins ūkininkus kurti biologiškai vertingų produktų trumpąsias tiekimo grandines ir telkti inovacijas diegiančius ūkininkus į visuotinį naudą teikiantį bendradarbiavimo tinklą.

Svarbios veiklos, siekiant praplėsti biologiškai vertingų produktų rinką

• didinti vietinių produktų pardavimo vietų skaičių ir ieškoti įvairesnių būdų parduoti: drive-in taškuose, aparatuose ir kt.;
• įvairinti produktų asortimentą ir klientų segmentą: dalyvauti vaikų, moksleivių, ligonių maitinimo pirkimuose; produktus sertifikuoti ir ženklinti (ekologiški ar pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagaminti produktai); testuoti, įvesti į rinką naujus produktus;
• šviesti vartotojus ir komunikuoti: formuoti tiesiogines sąveikas tarp vartotojo ir gamintojo, bendrai kuriant ir didinant produktų vertę.

Plėtojamos kooperuotos ir vieno ūkio TMTG. Plačiai taikomi mažiausiai 3 verslo modeliai: verslas vartotojui (B2C), verslas verslui (B2B), verslas viešajam sektoriui (B2G).

Vietos maisto sistemos tinklinę veiklą galėtų plėtoti (inicijuoti, kurti ir organizuoti) naujos organizacijos – Maisto bendrystės centrai ar erdvės (angl. HUB), kurios didžiausią dėmesį skirtų šviežių vietos produktų rinkodarai ir komunikacijai, paslaugoms ir paskirstymui koordinuoti; padėtų ūkininkams tiekti vietos produkciją įvairioms vartotojų grupėms (mokykloms ir darželiams, ligoninėms, vartotojų bendruomenėms) ir didmeniniams klientams arba namų ūkiams. Maisto bendrystės centrai (erdvės) vykdytų pirminio produkcijos perdirbimo ir paruošimo prekybai, inovacijų ūkiams perdavimo ir kitus darbus.

***

Gerieji trumposios maisto tiekimo grandinės pavyzdžiai

Lino Šliauterio, Daivos Kvedaraitės – šaltalankių, Virgilijaus Širono, Alfonso Riaubos – pluoštinių kanapių ekologiniuose šeimos ūkiuose, Pilnų namų bendruomenės ekologiniame vaistinių ir prieskoninių augalų ūkyje dėmesys koncentruojamas į biologinę produkcijos vertę, diegiamos ne tik proekologiškos inovacijos. Naujovių diegimas neišvengiamai apima visas maisto produktų gamybos ir tiekimo „nuo lauko iki stalo“ grandis. Palaikomas dirvožemio gyvybingumas, optimizuojami produkcijos laikymo ir pirminio perdirbimo procesai. Kartu mažinami produkcijos ir energijos išteklių nuostoliai. Kompleksiškai sprendžiant TMTG plėtojimo klausimus ir su vietos produkcija orientuojantis į vietos rinką, sprendžiami gamybos atliekų antrinio panaudojimo klausimai, mažinamos produkcijos logistikos, transportavimo ir realizavimo sąnaudos.