Mano Ūkis 2021/09
Pieno sektoriui trūksta efektyvumo ir paramos
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Daug iečių sulaužyta nuo pat žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ idėjos, statybų ir veiklos pradžios. Dabar ši pieno perdirbimo įmonė, tapusi svarbia rinkos žaidėja, įgauna pagreitį. Įžvalgomis apie pieno perdirbimo sektoriaus dabartį ir perspektyvas, kooperacijos judėjimą, mažų ūkių ateitį dalijasi „Pienas LT“ valdybos pirmininkas ir ūkininkas Tomas RAUDONIUS.

„Pienas LT“ džiaugiasi veiklos rezultatais, dėl to gavote kooperatyvo narių mandatą dirbti toliau – liepą antrai kadencijai buvote išrinktas valdybos pirmininku. Kas labiausiai padėjo įmonei eiti į priekį?

Kooperatyvo nariai ir darbuotojai nuo pat pradžių susitelkėme į kumštį, siekdami ištraukti įmonę iš sunkios pieno perdirbimo starto pozicijos. Maždaug 190 įmonės darbuotojų ir tiek pat kooperatyvo narių sutarėme, kad reikės įdėti pastangų, turėjome kryptį ir svajonę, netrūko užsispyrimo. Ir tai davė tokių rezultatų, kuriuos ekonomiškai buvo sunku planuoti. Nežinau, ar patikėsite, bet būtent tai buvo sėkmės raktas. Žinoma, strateginis planavimas, įgyvendinti investiciniai projektai taip pat buvo svarbūs. Kai gamykla pradėjo dirbti, pamatėme, kur per didelės išeigos, išlaidos, papildomai investavome į efektyvesnę gamybą ir visa tai kartu sudėjus davė rezultatą. Pasiteisino ir sausų produktų gamybos idėja, pieną išskaidant į atskiras sudedamąsias dalis ir parduodant kaip ingredientus.

Tikriausiai dar išgirstate, kad „Pienas LT“ – brangus eksperimentas, valstybei atnešęs nedaug naudos. Ar „Pienas LT“ projektas sėkmingas?

Vertinant valstybiniu požiūriu, šis projektas daugiau negu sėkmingas, nes dėl išaugusios konkurencijos žaliavinio pieno supirkimo kaina padidėjo 1–1,5 euro cento. Vadinasi, pieno ūkiai iš to gavo maždaug 14–20 mln. Eur daugiau, t. y. dalis pieno supirkėjų pajamų persiskirstė į pieno ūkių pusę. Parama, kurią valstybė ir ES suteikė „Pienui LT“, atsipirko per vienus metus, nes pagerino pieno ūkių padėtį.

Kooperatyvo nariai į gamyklą investavo 17 mln. Eur savo lėšų. Šios investicijos į pajinį kapitalą dar neatsipirko, tam reikia laiko, bet matome, kad kryptis gera. Normalu, kad investicijos į gamybinę įmonę atsipirktų per 7–10 metų, mes visu pajėgumu dirbame dar tik ketvirtus metus. Reikėjo metų–dvejų gamyklai užkrauti ir pasiekti subalansavimo tašką, pradėti uždirbti pelną. Tai natūralu naujam verslo projektui. Matome, kad mūsų pasirinktas perdirbimo veiklos modelis sėkmingas, todėl mūsų nariai nusprendė investuoti toliau į atskirą naują verslą – sausų mišinių gamybą. Įdomu tai, kad Lietuvoje pieno gamyba 2020 m. didėjo maždaug 0,3, o „Pienas LT“ narių ūkiuose – beveik 5 procentais. Tai – tikėjimas šiuo kooperatyvu ir kooperacijos teikiama nauda.

Kaip keičiasi kooperatyvo narių gretos?

Kooperatyvo branduolys – tvirti, ištikimi, ryžtingai į priekį einantys ūkininkai. Kai kas vylėsi, kad vos tik pienas pradės tekėti „Pienas LT“ vamzdžiais, iškart sau už pieną mokėsime brangiau. Tai nebuvo pamatuoti lūkesčiai, iš pradžių nesurinkome pajamų mokėti didesnę kainą, todėl dalis narių, ypač naujai įstojusieji, atsitraukė. Bet dabar pieno supirkimo kaina padidėjusi, o kooperatyvo narių skaičius stabilus, apie 180. Gera žinia – per šių metų pirmą pusmetį kooperatyvo gretas papildė 13 naujų narių ir šiuo metu mūsų yra 198. Jaučiame, kad atsiranda didesnis pasitikėjimas. Tam įtakos turėjo finansiniai rezultatai, mokama pieno kaina nariams ir komerciniams tiekėjams. Smagu girdėti, kad apie tokį projektą, kaip „Pienas LT“, kuris padidintų konkurenciją ir supirkimo kainas, jau kalba ir kitų žemės ūkio sektorių atstovai.

Kokiose rinkose realizuojama „Pienas LT“ produkcija?

Nuo pat pradžių siekėme nekonkuruoti vietos rinkoje – visus produktus eksportuojame. Tai leido padidinti žaliavinio pieno paklausą, o kartu – ir jo supirkimo kainą. Produkciją daugiausia parduodame Europoje, bet dalis jos išvažiuoja į Braziliją, Australiją, Pietų Korėją, Kiniją, arabų šalis. Mums tenka konkuruoti su pasauliniais gigantais, daugiausia kooperuotais pieno perdirbėjais.

Negalime pasiūlyti tokių pieno baltymų kiekių, kaip didžiosios pasaulio įmonės, todėl prisitaikome prie klientų poreikių, stengiamės būti lankstūs. Taip atsirado kitokia produkto struktūra: sausos produkcijos purumas, baltymai be laktozės. Toks išskirtinumas leidžia uždirbti papildomai. Žinoma, tam reikėjo papildomų investicijų tobulinti įrangą, bet prisitaikėme prie individualių klientų poreikių.

Mane labiausiai stebina tai, kad gamykloje yra tik vienas  pardavėjų kabinetas. Ir geba parduoti produkciją į įvairias šalis, bendrauti su pirkėjais, nepaisant kultūrinių šalių skirtumų.

O kas šiuo metu kelia daugiausia nerimo?

Mastas duoda mažesnę savikainą, todėl mums reikia dirbti maksimaliu apkrovimu. Šiuo metu vidutiniškai perdirbame 503 t pieno per parą, įmonės pajėgumas – 525 t. Taigi, dar truputį trūksta žaliavos. Be to, karšta vasara sumažino pieno kiekį 5–10 proc. visuose ūkiuose, o mums tai reiškia kelias dešimtis tonų. Kita užduotis – visą pieną supirkti tik iš kooperatyvo narių, nes dalį jo perkame ir iš komercinių tiekėjų. Didžiąja dalimi tai lietuviškas pienas, bet kartais perkame iš Latvijos ir netgi Lenkijos – kainos ten ne didesnės negu Lietuvoje.

2023-iųjų pabaigoje veiklą planuoja pradėti nauja pieno perdirbimo gamykla Estijoje – Lietuva dar turi dvejus metus tam pasirengti, nes naujas žaidėjas turės įtakos mūsų šalies pieno sektoriui. Šios įmonės perdirbtas pieno kiekis neatvažiuos į mūsų šalį. Todėl padidės konkurencija dėl žaliavinio pieno, gali įvykti kai kurių įmonių persitvarkymas, stabdomos mažiau pelningų produktų gamybos linijos. Nebent per tą laiką pavyktų padidinti pieno gamybą Lietuvoje ir visame regione. Latvijoje ir Estijoje pieno gamyba didėja, Lietuvoje – beveik nekinta, o šiemet net truputį mažėja. Tai kelia nerimą ir rodo, kad būtina investicinė parama ūkių plėtrai. Priemonėms, kurios buvo numatytos 2017 m. pasirašytoje Pieno strategijoje, įgyvendinti tik dabar realiai imamasi veiksmų – numatyta tikslinė parama pieno ūkiams.

Iššūkių pieno sektoriui kelia ir nauji aplinkosaugos reikalavimai. Kaip žaliasis kursas paveiks pieno sektorių?

Pieno ūkiams reikės didinti efektyvumą. Ekonominė logika sako, jog ūkiai, kurių pieno gamybos savikaina aukštesnė už vidutinę, trauksis iš gamybos. Kurie pieną gamins mažesne savikaina ir norės išlaikyti ūkį, iš to verstis, investuos toliau ir prisitaikys prie aplinkosaugos reikalavimų, žaliojo kurso nuostatų ir iš to netgi galės gauti papildomų pajamų. Pavyzdžiui, geriau apdorojant srutas, įterpiant į žemę, azotas neišgaruos ir reikės mažiau trąšų. Arba vietoje brangios ir plastiką naudojančios šienainio gamybos technologijos pradės gaminti šienainį kaupe arba tranšėjoje – toks pašaras ir pigesnis, ir didina karvių produktyvumą. Mažinti šilumos efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą galima ir didinant karvių produktyvumą: ar jos duoda 5, ar 10 t pieno, dujų išskiria panašų kiekį. Tad jeigu tam pačiam pieno kiekiui pagaminti užtenka mažiau karvių, automatiškai mažėja dujų išlakos.

Žalinimas nėra labai sunkus dalykas, bet reikia susisteminti informaciją, pradėti nuo efektyviausių dalykų ir suskaičiuoti, koks galimas galutinis rezultatas. Reikia nukreipti ūkius, kuria linkme eiti, bet šiandien to nėra, pasiruošimas žalinimo periodui vyksta kaip pas tikrus studentus – laukiama paskutinės nakties. Mano manymu, tiesiog reikėtų pasinaudoti kitų šalių sukurtomis programomis, kaip sumažinti gyvulininkystės poveikį klimatui.

Kokios pieno supirkimo kainų prognozės, kas vyksta rinkoje?

Palyginti su praėjusiais metais, vidutinė bazinio pieno kaina, tikėtina, šiemet padidės maždaug 2 euro centais. Tačiau ir pieno savikaina dėl pabrangusių pašarų, kuro taip pat didėja. Dėl įdomumo galima paminėti, kad efektyvūs vidutiniai ir stambesni Vokietijos, Danijos ūkiai 4 metus išlaikė tą pačią savikainą, didindami pieno gamybos efektyvumą.

Gerai tai, kad pagal vidutinę pieno kainą aplenkėme Latviją, Estiją, o pastarojoje juk dominuoja stambūs ūkiai. Atsižvelgiant į Lietuvos pieno ūkių struktūrą, kai yra daug smulkių ūkių, vidutinė pieno kaina yra gana aukšta ir jos didėjimo tikėtis nereikėtų. Supirkimo kaina galėtų didėti, jeigu plėstųsi kooperatinis judėjimas, perdirbimas ir iš perdirbimo sukurta pridėtinė vertė, metams pasibaigus, nukeliautų ūkiams, t. y. sujungus pieno kainą ir iš perdirbimo gautą pridėtinę vertę, galima būtų tikėtis kainos augimo. Bet jeigu tokių žingsnių nedarysime, atsižvelgiant į vidutinę ES kainą, Lietuvoje santykinė pieno supirkimo kaina išliks beveik tokia pati. Momentinių kainos pakilimų ir nusileidimų dar bus, bet iš esmės vidutinė ilgesnio periodo kaina, tikėtina, turėtų didėti plokščiai, todėl ūkiai bus priversti didinti bandas, produktyvumą ir gamybos efektyvumą.

Kokių perspektyvų turi mažieji ūkiai?

Mažųjų padėtis, palyginti su vidutiniais ir stambesniais ūkiais, yra sunkesnė. Jų išlikimo kelias šiandien – ne tik kooperuotis parduodant pieną arba jį perdirbant, jie turi galvoti, kaip laikyti kelių ūkių karves vienoje vietoje, kaip jau daroma Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, ir taip didinti efektyvumą. Tokiu atveju atsiranda iššūkis dirbti kartu su kitais, bendrai investuoti, būti priklausomam. Kiek ūkių sugebės peržengti šį mentaliteto barjerą, manau, retorinis klausimas, į kurį nėra atsakymo.

Kitas kelias – trumposios grandinės. Bet ir ten vyksta gamyba, pardavimas, reikia turėti vadybos žinių, kompetencijų, kurių turi ne kiekvienas smulkus ūkininkas, ir tai irgi gana sunkus kelias. Dar viena galimybė – darbingo amžiaus žmonėms mažas pieno ūkis gali būti kaip papildomas pajamų šaltinis, jeigu būtų priimtinas toks sudėtingas gyvenimo modelis.

Ar kooperuotis mažiems ūkiams trukdo tik mentalitetas? Ar toliau turi vykti mažų ūkių kooperacija ar kooperatyvų kooperacija?

Ūkininkų mentalitetas – viena svarbiausių sąlygų kooperacijai. Vieni nori likti nepriklausomi nuo bendrų sprendimų, kiti nori būti gudresni už kaimyną, dažnai girdžiu ir apie prisirišimą prie supirkėjo ir nenorą kurti kitų santykių. Taip savo laiką aukojame ir padedame kurti naudą kelioms šeimoms. Kad kooperacija didina kainos „grindis“, supranta dauguma ūkininkų, bet minėtos priežastys neleidžia jiems keistis.

Antro lygio kooperatyvą jau yra įkūrę augalininkai, plėtojantis kooperacijai jų gali atsirasti ir pieno sektoriuje. Svarbiausia, kad ūkiai burtųsi į kooperatyvą, nes kiekvieno ūkio įsitraukimas yra svarbus ir daro įtaką. Bet žmogus turi būti subrendęs kooperacijai, pasirengęs priimti bendrą nuomonę dėl bendro tikslo, nes kitu atveju jis gali kelti destrukciją. Manau, po kelerių metų pamatysime didesnį kooperuotų ūkių ekonominį potencialą negu nekooperuotų.

Tad kokia vis dėlto Lietuvos pieno sektoriaus padėtis?

Sunki, nes pieno sektoriuje trūksta efektyvumo, jį reikia didinti. Žemės ūkio politikos formuotojai turi nušviesti kelią, parodyti kryptį, o ūkininkai turi kooperuotis ir didinti pieno bandas. Tik pernai žemės ūkio politikų buvo įvardyta, kad 100 karvių ūkis 2030 m. bus minimalus dydis, kuris leis išgyventi. Tokią kryptį reikia užtvirtinti, o kad tai būtų, reikia investicijų, paramos ūkiams, sutarimo ir valios įgyvendinti Pieno strategiją – turime daug padaryti, kad ateityje pieno gamyba ne mažėtų, o bent išliktų ta pati. Aišku, 3 mln. l pieno per metus negausime, bet reikia labai stengtis, kad išlaikytume bent tą patį pieno kiekį, nes parama pieno sektoriui kol kas yra nepakankama.

Dėkoju už pokalbį.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai