Dirvožemio degradacija matyti visame pasaulyje, kai kuriuose regionuose procesas vyksta sparčiau, kituose – lėčiau. Vis dar nenorime tikėti, kad dirvožemio savybės blogėja, bet procesas jau įgavo pagreitį ir degradacijos intensyvumas priklausys nuo augintojų. Sėjomaina yra bene svarbiausia grandis saugoti biosistemos stabilumą.

Konfliktas tarp augalininkystės ir gyvulininkystės, žemės dirbimo technologijų įvairovė, didėjančios išlaidos produkcijos vienetui pagaminti ir rinka verčia įvairių šalių žemdirbius galvoti apie tausojamąsias technologijas. Vienas svarbiausių visų žemės ūkio plėtra suinteresuotų grupių uždavinys – kuo greičiau pristabdyti dirvožemio degradacijos procesus, įvertinti galimybes sumažinti išlaidas, išsaugoti drėgmę dirvožemyje, padidinti maisto medžiagų prieinamumą augalams, padidinti augalų produktyvumą ir užtikrinti žemės ūkio gamybos stabilumą.

Mokslininkai ir agronomai praktikai sutaria, kad dabartinėmis žemdirbystės sąlygomis išlieka sėjomainos, kaip intensyvių technologijų neigiamo poveikio aplinkai amortizatoriaus, svarba. Taikant moksliškai pagrįstas sėjomainas, galimas intensyvių technologijų diegimas bei efektyvių ir saugių žemės dirbimo, integruotų augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų technologijų įgyvendinimas, lauko augalų sėklininkystės optimizavimas, racionalus mineralinių ir organinių trąšų panaudojimas.

Lauko augalų derlingumui įtakos turi daugybė veiksnių, įskaitant genetinį potencialą, meteorologines sąlygas, dirvožemio savybes, vandens valdymą dirvožemyje, tręšimą, piktžoles, ligas, kenkėjus ir t. t. Tinkamas augalų kaitos parinkimas nemenka dalimi prisideda prie augalų produktyvumo. Sėjomainos reikšmė nenuginčijama kontroliuojant piktžoles, vabzdžius, patogenų paplitimą ir mažinant dirvožemio eroziją, kartu gerinant dirvos derlingumą.

Sėjomainų derinimas ūkyje yra ne tik agronomo rūpestis. Ekonomiškai efektyvių sėjomainų parengimas ir įgyvendinimas – bendras agronomų, inžinierių ir ekonomistų darbas. Šiuolaikiniame pasaulyje negalima vadovautis senomis nuostatomis, kad sėjomainos tikslas – augalų derlingumo didinimas bet kokia kaina, remiantis didesnėmis mineralinių trąšų ir augalų apsaugos priemonių normomis, nekreipiant dėmesio į ekonominius ir ekologinius aspektus.

Šiuo metu reikia kitaip planuoti sėjomainas. Svarbu įvertinti, kad, siekiant vis aukštesnių ekonominių rodiklių, tam tikra prasme buvo sutrikdyta ekologinė agrocenozių pusiausvyra, sumažėjo dirvožemyje organinių medžiagų, atsirado dirvožemio suspaudimo problemų ir t. t. Keičiasi požiūris į sėjomainą, sėjomaina tampa tam tikru „derlingumo – produktyvumo – ekologijos“ branduoliu.

Sėjomainos ir tręšimo sinergija

Eksperimentų duomenys rodo, kad sėjomaina ir augalų mityba neatsiejami. Sėjomainos reikšmė augalų produktyvumui esmingai didesnė tręšiant optimaliomis trąšų normomis, atitinkančiomis dirvožemio savybes, o trąšų efektyvumas labiau išryškėja laikantis sėjomainos, palyginti su atsėliuojamais augalais. Taip pat augintojai pastebi, kad, auginant kviečius po tinkamų priešsėlių, grūdų kokybė būna geresnė negu atsėliuojamų.

Mokslininkai, atliekantys ilgalaikius bandymus, teigia, kad, laikantis sėjomainos reikalavimų, žieminių kviečių derliaus priedas gali siekti 40 proc., vasarinių javų – 30, bulvių – 20 proc. Derliaus priedo dalis nuo trąšų atitinkamai sudaro – 40, 30 ir 42 procentus.

Apibendrinant tyrimų duomenis, galima teigti, kad sėjomaina ir trąšos žieminių javų derlingumui turi panašią įtaką, svarbu tik pasirinkti, kuris sprendimas ekonomiškai efektyvesnis. Dar geriau ūkiuose atkreipti dėmesį į sėjomainos ir tręšimo sinergijos efektą. Parinkus tinkamus augalus ir panaudojus optimalias trąšų normas, gaunamas iki 10 proc. didesnis efektas, palyginti su atskirais sprendimais.

Ūkiams koncentruojantis į komercinių augalų auginimą, kai kuriais atvejais sėjomainos buvo atsisakyta, tikintis, kad intensyvus trąšų ir augalų apsaugos priemonių naudojimas kompensuos augalų kaitos įtaką. Vis dėlto klasikinės sėjomainos principų ignoruoti nereikėtų – ji buvo ir liks vienas svarbiausių ekologinių ir biologinių veiksnių, palengvinančių augalų ligų, kenkėjų ir piktžolių kontrolę.

Kai kurių problemų neišspręsime, nes yra ligų sukėlėjų, kurie kantriai dirvoje tūno kelerius ar net keliolika metų. Tačiau, racionaliai kaitaliojant augalus, galima iš dalies kontroliuoti kai kurių kenkėjų ir ligų vystymosi ciklą. Ne visi auginami augalai vienodai atsparūs ligoms, yra tokių, kurie savo šaknų išskyromis geba pagerinti dirvožemio fitosanitarinę būklę: pupos, žirniai, avižos, dobilai, grikiai, liucernos. Minėti augalai turi būti stiprūs, nepaveikti neigiamų veiksnių.

Reali posėlinių augalų nauda

Pastaruoju metu daugelyje ūkių sėjami posėliniai augalai, tačiau nepakanka šiuos augalus pasėti dėl pliuso, reikia įvertinti, kad augalai yra svarbūs dirvožemio ir agroekologinių savybių indikatoriai. Kai kurie augalai auga tik derlinguose dirvožemiuose, pasėję juos skurdžioje dirvoje, norimo efekto negausime. Žinant, kad gali trūkti drėgmės, reikėtų rinktis augalus, tausojančius drėgmę, o ne atvirkščiai. Yra nutikę, kai po drėgmę netausojančių augalų pasėti kviečiai ilgai nedygo. Žinant dirvožemio savybes ir augalų fiziologiją, galima rinktis vietinių augalų derinius ir įtraukti juos į sėjomainų planus.

Vertinant iš biologinės pusės, negalima nepaminėti ankštinių augalų įtakos dirvožemio savybėms, ypač daugiamečių augalų. Jie pagerina sėjomainos augalų mitybą azotu, turi įtakos racionaliam humuso naudojimui, didina dirvožemio biologinį aktyvumą, gerina fitosanitarinę dirvožemio būklę ir bendrai teigiamai veikia dirvožemio derlingumą.

Pastaruoju metu vietoje sėjomainos naudojami biologiniai preparatai, bet šiuo atveju taip pat reikia pasirinkti tinkamiausius, išsiaiškinti, kokios pasirinkto preparato savybės, kokia sinergija su auginamais augalais ir koks ilgalaikis poveikis dirvožemio savybėms. Eksperimentais nustatyta, kad trąšų, biologinių preparatų, augalų veislių, augalų apsaugos priemonių efektyvumas esmingai padidėja, kai juos naudojant tinkamai kaitaliojami ir augalai.

Apibendrinant reikia pabrėžti, kad be sėjomainos negali būti ekonomiškai efektyvių ir moksliškai pagrįstų žemdirbystės technologijų.