- Viktorija JANKAUSKIENĖ
- Mano ūkis
Šeši hektarai miško, aštuoni – žemės ir visiška nežinia, ką su jais daryti – tokia buvo Raseinių r. ūkininko Nikolajaus Majevskio ūkio kūrimo pradžia. Dabar jis juokauja, kad baigė geriausią praktinę žemės ūkio akademiją, o anuomet teko ir pas kaimynus bėgti klausti, ką sėti, kaip prižiūrėti, kaip kiaules ir karves auginti. Šiandien ūkininkas valdo 200 ha žemės, augina 330 mėsinių galvijų.
Raseinių r. Paalsio kaime seną sodybą iš vargonininkės pirkęs Nikolajus Majevskis ir pats nelabai tikėjo, kad per trisdešimt metų čia sukurs rojų sau ir savo šeimai. Laikas pakeitė aplinką, bet joje puikiai išsilaikė dar ankstesnių šeimininkų sodintos derlios obelys ir svyruoklis beržas. Tik kryžius pasidavė laikui, bet jo vietoje šalia namų iškilo naujas, kaip klestinčio ūkio šeimininkų padėka.
„Mano jaunystės draugai sunkiai gali patikėti, kad aš, kažkada buvęs pasiutęs Vilijampolės chuliganas, šiandien ne tik valdau didelį ūkį, turiu sėkmingą verslą, bet ir giedu bažnyčios chore. Matyt, amžius keičia žmogų ir subrandina vertybes“, – sako aktyvus Raseinių r. ūkininkas N. Majevskis ir priduria, kad pačiam vis dar sunku vadintis raseiniškiu, nors anūkai jau tikri šio krašto atstovai.
Pirmiau – kavinė, vėliau – žemės ūkis
Kaune gyvenusiems Nikolajui ir Rimai, rodos, nieko netrūko, tačiau, Lietuvai atsidūrus ties Nepriklausomybės slenksčiu, vis dažniau kilo minčių apie vasarnamį. Išvažinėjo visą Lietuvą, ieškodami sodybos, ir kažkokia nežinoma likimo ranka atvedė į Vidurio Lietuvą. „Buvome nusižiūrėję kitą sodybą, tačiau, kai atvažiavau į šią vietą, likau pakerėtas. Ta paprasta bešeimininkė sodybėlė tarsi užbūrė ir sužavėjo taip, kad nupirkau ją net nesitaręs su šeima. Kurį laiką dar gyvenome tarp Kauno ir Paalsio, bet vėliau nusprendėme, kad jei jau likimas mus čia atpūtė, tai turime tvirtai abiem kojomis stotis ir pradėti naują gyvenimą“, – prisimena N. Majevskis.
Kai pradėjo kurtis Raseinių krašte, buvo daug nežinios. Lietuva žengė nauju keliu, daugelis žmonių keitė gyvenimus. Tačiau ilgai laukti, kol kaime įsitvirtins, Nikolajui nesinorėjo. Su žmona ėmė galvoti, kuo užsiimti, kad galėtų pragyventi.
„Kadangi penkerius metus teko kas savaitę važinėti maršrutu Kaunas–Paalsys, tai neretai sustodavau ties Babtais autostradoje ir paskanaudavau vietoje keptų šašlykų. Mačiau, kad ten prekyba vyko sklandžiai, tad kilo mintis pasiūlyti keliautojams šašlykų kiek toliau, Raseinių rajone“, – pasakoja ūkininkas.
Išsinuomoję automagistralės pakelės aikštelę, prie volgos prikabino kelioninį namuką, jame įrengė kioskelį ir taip padėjo šiandien visiems automagistralės keliautojams gerai žinomos kavinės „Nikola“ pamatus.
Iš pradžių kepė šašlykus ir dešreles, vėliau asortimentą plėtė ir pradėjo suvokti, kad ateina kioskelio eros pabaiga. Iš pradžių pastatė kavinę vienoje magistralės pusėje, po to – kitoje. Kadangi kavinėms reikėjo gero maisto, prasidėjo kokybiškų maisto žaliavų paieškos.
Brangiai kainavę eksperimentai
Kol atrado mėsinius galvijus, per tris dešimtmečius ūkyje augino kiaules ir pienines karves, lapes ir šinšilas, putpeles ir net stručius. Šiandien laiko vien mėsinius galvijus, o ateityje galbūt atsiras žirgų – jei anūkams reikės.
„Mūsų ūkis nuo 2006 m. ekologinis. Laikomės nuostatos: ką valgome patys, tuo valgydiname ir kavinių klientus. Tad mūsų maistas tikrai saugus ir patikimas. Bandymų ir ieškojimų būta įvairių. Skirtingais etapais eksperimentai pasiteisindavo. Kadaise ir pienas nešė pelną, ir kiauliena. Vėliau susiviliojome egzotika. Nors jau keliolika metų neauginame stručių, bet mūsų buvę pirkėjai iki šiol Velykoms ieško didžiųjų stručių kiaušinių“, – pasakoja Nikolajus.
Kai su nuotykiais nusipirko pirmąsias karves ir panoro tapti tikru ūkininku, gavo pažymėjimą su labai gražiu numeriu – šimtasis Raseinių rajono ūkininkas. Ir ko tik neteko patirti – techniką skolintis, pamokymų išklausyti. Laimė, kaimynai buvo geri, negailėjo patarimų, o dabar pats N. Majevskis dosniai dalija patarimus pradedantiesiems ūkininkams.
Nuolat į įvairius ieškojimus nerdavusį sutuoktinį kantriai palaikė žmona Rima ir abi dukros. Dukra Edita nuo jaunystės pasuko į maisto gamybą, o Diana tapo diplomuota agronome. Diana vienu metu bandė dirbti užsienyje, Prancūzijoje sutiko savo būsimą sutuoktinį sirą gydytoją Bahaa Alarbied’ą, kuris pamilo ne tik darbščią lietuvę, bet ir jos gimtinę. Dabar Majevskių ūkyje darniai pluša visa šeima, žentas palaiko visus sprendimus, bet liko ištikimas savo profesijai – dirba gydytoju.
Pasirinko nereiklius ir romius aubrakus
Kai Majevskių dukra Diana susilaukė sūnaus Dilano, šeimynai teko pasukti galvas, ką daryti su tuomet augintais stručiais. „Stručiams labai nepatiko vaikai, tad baiminomės, kad anūkai nenukentėtų. Tuo metu jau buvome nusipirkę kelis galovėjų veislės gyvulius, bet juos laikėme tik dėl grožio. Pamenu, į Raseinius atvyko žinomas Vokietijos veisėjas Ernstas Baumeris, jis augino aubrakus. Papasakojo, kad galvijai nereiklūs, romūs, gerai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Ilgaamžiai, o mėsa labai skani. Tad ilgai nesvarstę iš to paties vokiečio nusipirkome pirmuosius aubrakus“, – prisimena Nikolajus.
Jau vėliau su žentu važiavo į Prancūziją ir ten pirko veislinių galvijų bandai plėsti ir gerinti. Šiandien ūkis sėkmingai augina aubrakus, priklauso Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai. Galvijus Majevskiai šeria pačių paruoštu šienu ir šienainiu. Vasaromis retai kada gyvulius gena į lauką – aubrakai vasaroja tvartuose, į kuriuos iš laukų pašarui kasdien atvežama šviežiai nupjautos žolės. Aubrakus augina ne intensyviai – iki maždaug 500 kg svorio, kurį pasiekia per dvejus metus.
Ūkyje moderniai įrengtas mėsos perdirbimo cechas, kuriame sukasi Edita, ruošdama mėsą ir jos gaminius: dešras, dešreles, vyniotinius, paštetus, konservus. Didžioji dalis aubrakų mėsos ir gaminių keliauja į „Nikolos“ kavines, kita produkcija parduodama turguose sostinėje.
Neretai Majevskiai girdi klausimą, kaip viską ir visur spėja. „Kai nebijai darbo, turi tvirtą šeimą, visur jauti jos vienybę ir palaikymą, gali kalnus nuversti. Gyvename draugiškai, pasitardami, vienas kitą palaikydami, džiaugiamės, kad tapome ir neatsiejama savo kaimo bendruomenės dalimi“, – sako Nikolajus.
Pasak jo, ūkis reikalauja besąlygiško atsidavimo pasirinktam darbui. Kiekviena ūkininko diena prasideda nuo ūkio apžiūros, galvijų šnekinimo, laukų apvažiavimo. Nikolajus nesirenka atostogų tolimuose kraštuose ir tvirtina, kad geriausias poilsis namuose – čia džiugina tyras oras, besikeičianti gamta ir kaimiška ramybė.