Šilauogių auginimas tik iš pirmo žvilgsnio romantiškas ir skanus verslas, kur daug saulės, gryno oro ir tylos. Tačiau iš tiesų netrūksta kasdienio rutininio darbo: tenka genėti krūmus, ravėti ir mulčiuoti pokrūmius, o per patį vasaros gražumą be sustojimo skinti ir pardavinėti uogas. Tokiu ritmu jau dešimt metų gyvena Gintarė ir Virgius Navagruckai, įkūrę Alytaus rajone uogyną „Šilo uoga“.

Pradėję nuo 6 ha, kuriuos užsodino šilauogių sodinukais 2011 m. pavasarį, dabar Navagruckai puoselėja 13 ha šilauogyną. Pradžia jiems patiems buvo netikėta – Virgiaus tėvai, kurie nuo seno ūkininkavo, paragino imtis žemės ūkio veiklos ir pasiūlė žemės.

„Auginau vaikus, vyras turėjo kitų verslų. Vaikystėje abu patyrę sunkių kaimo darbų, nenorėjome vėl įsikinkyti į tą patį jungą, tad sukome galvas, kokį čia tinginio verslą sugalvojus“, – šypsosi prisiminusi Gintarė.

Nors jaunos poros žemės ūkio darbai iš pradžių nežavėjo, ilgainiui mintį apie galimybę turėti savo ūkį jie prisijaukino. „Turbūt subrendome, o gal pamatėme, kad kaimas modernėja, ateina naujovės, ryškėja visai kitos tendencijos. Supratome, kad kaimas mūsų jau nebegąsdina, o traukia“, – pasakoja Gintarė.

Tada Lietuvoje buvo dar tik pati šilauogynų veisimo pradžia. Virgius ir Gintarė atkakliai ieškojo informacijos internete, be to, didelis impulsas verslo pradžiai buvo Virgiaus kelionėse Lenkijoje matyti šilauogynai. Sutuoktiniai apvažiavo ir Lietuvos augintojus, kurie tikrai noriai dalijosi informacija. Lankėsi ir keliuose seminaruose Lietuvoje, bet kadangi vyras gerai moka lenkiškai, tolesnės informacijos paieškos buvo nukreiptos šios šalies linkme. Ypač daug naudingų žinių suteikė tie lenkų augintojų ūkiai, iš kurių Navagruckai pirko šilauogių sodinukus.

„Net pavydime tiems, kurie yra dirbę ūkiuose užsienyje. Tai neįkainojama patirtis, kurios niekas iš tavęs neatims. Lenkijoje nemažai ūkių, kurių savininkai prieš tai yra dirbę Olandijos šilauogynuose, o grįžę sukūrė savo verslą. Dabar mums jau vėlu apie tokią galimybę galvoti, negalime sezono metu palikti ūkio“, – prisipažįsta Gintarė ir Virgius.

Viename seminare jie susipažino su Anglijoje dirbančiu tręšimo specialistu, kuris pasiūlė sudaryti uogyno tręšimo planą pagal dirvožemio tyrimus. Lankėsi jis ir ūkyje, iki šiol prireikus konsultuoja. „Dažnai pagalvojame, kad reikėtų samdyti agronomą. Ir sūnų kreipėme šia linkme, deja, jis pasirinko psichologijos studijas, nors uogyne tikrai daug padeda. Penkiolikmetė dukra kol kas toli nuo ūkio, bet šiemet jau pasisiūlė prekiauti uogomis“, – sako Gintarė.

Miestiečiai naiviai įsivaizduoja ūkio darbus

Taisyklingai įrengti šilauogyną yra didelė investicija ir labai daug fizinio darbo. Tranšėjas krūmų eilėms sodinti Navagruckai darė su plūgu, jas suformavo 25–30 cm gylio ir su kaupu pripildė durpių. Reikia, kad susidarytų 50–55 cm storio durpių sluoksnis, kurio pakaktų išsidėstyti šilauogių šaknims.

„Gerai, kad tėvai paskolino techniką ir padėjo įrengti uogyną. Sulaukiame į ūkį atvykstančių žmonių, kurie labai toli nuo žemės ūkio, niekada nedirbę kaimiškų darbų, bet nori turėti savo šilauogyną. Tokius žmones norisi supažindinti su realybe, pasakyti, kad lengva atrodo tik žiūrint televizijos laidą. Tiesiai sakome: „Pagalvokite, ar jums verta?“ Įsirengti 1 ha šilauogyno yra brangu ir sunku, o parduoti uogas nebus lengva, teks patiems turgelyje stovėti, nes prekybos įmonių tokie maži uogų kiekiai nedomins“, – pasakoja Virgius.

Navagruckai turgelių prekybos atsisakė, paliko šį realizacijos būdą smulkesniems augintojams. Tiesa, patiems šeimininkams beveik ir neteko turguje stovėti, nes nuolat atsirasdavo norinčiųjų pardavinėti jų uogas. Ilgainiui didesnę dalį uogų pradėjo imti tiesiai iš ūkio keli supirkėjai.

„Žinoma, anuomet bendra situacija rinkoje buvo kita – pati šilauogių auginimo pradžia, pirkėjai klausdavo, kokios čia uogos. Dabar panaši padėtis su sausmedžiais, kurių turime pasodinę apie 1,5 ha. Sunku įeiti į rinką, nes šių uogų tiesiog niekas nežino, nors pagal cheminę sudėtį sausmedžiai yra net vertingesni už šilauoges“, – svarsto Virgius ir priduria, kad viskam reikia laiko.

Jis viliasi, kad pamažu pirkėjai įvertins sausmedžių uogas, kurios sunoksta panašiu metu kaip ir braškės. Navagruckai pasirinko lenkiškas sausmedžių veisles Zojka ir Wojtek, šiemet jau skynė pirmąsias uogas.

Skynėjų ieško per socialinius tinklus

Navagruckų ūkyje auginamos aukštosios sodinės šilauogės (Vaccinum corymbosum L.), kurios kilusios iš Šiaurės Amerikos. Pagrindinės veislės – Duke, Spartan, Bluecrop, Patriot, Sierra, Chandler, Elizabeth, Brigitta, Early Blue. Šeima rinkosi veisles, populiarias Lenkijos Balstogės regione, nes Alytaus rajonas priklauso tai pačiai klimato zonai.

Virgius pasakoja, kad, pasodinę šilauoges, pirmus metus, kaip ir rekomenduojama, išskynė žiedus, kad leistų krūmams sustiprėti, o antrajam sezonui jau prisipirko indelių ir pasiruošė raškyti derlių. Deja, skinti nebuvo ko... Uogų derliaus sulaukė tik ketvirtą sezoną.

Veislės Bluecrop šilauogių auginama daugiausia. Pastaraisiais metais atšilo, tad puikiai dera ir Duke, kurios mėgsta šiltesnius orus, nors buvo toks periodas, kai dėl per vėsių orų jos nederėjo. Vėlyvoji veislė Elizabeth dažnai net nespėdavo sunokinti uogų, nes prasidėdavo rudeninės šalnos, o dabar rudenys ilgi, šilti, ir šios veislės uogos spėja sunokti – pavyzdžiui, užpernai spalio 23 d. šios veislės uogas dar skynė realizacijai.

Nuskinti 13 ha plotą reikia kelių dešimčių skynėjų. Darbuotojų branduolys išlaikomas visus metus, o sezoniniam darbui žmonių ieškoma per socialinius tinklus. „Labai bijojome priimti vaikus, nes žinome, kad jie tikrai nepriskins didelių normų, bet kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad paaugliai gali puikiai dirbti. Trečia vasara orientuojamės į jaunus skynėjus ir esame patenkinti, o štai žmonės iš Užimtumo tarnybos nelinkę dirbti, o neretai ir atleisti juos problemiška“, – aiškina Gintarė.

Leisti pirkėjams patiems prisiskinti uogų – atrodo gražu, tam tikra edukacija, bet kol kas augintojai tam nesiryžta. Tokių pick-up ūkių gausu JAV, ten žmonės suvažiuoja šeimomis, uogas skina į spalvingus kibirėlius ir viskas atrodo kaip linksma ir abipusiai naudinga pramoga. „Ateityje jei ir leistume pirkėjus į uogyną, tai tik su tam tikru apsidraudimu, pvz., abonentiniu mokesčiu. Natūralu, kad atvažiavę uogauti žmonės dažniausiai praeis per krūmų viršūnes ir nurinks stambiausias ir gražiausias uogas, o tada jau nuolatiniai skynėjai bus nepatenkinti, nes jiems liks pusiau apskinti krūmai su smulkesnėmis uogomis“, – paaiškina Gintarė.

Ji tvirtina atvažiuojanti į uogyną kaip į kokią terapiją, tai puiki vieta atsipalaiduoti. Gamta veikia teigiamai, visi pykčiai išgaruoja. „Kai stengiesi į viską žvelgti pozityviai, net paukščiai, kuriuos tenka nuolat baidyti, neatrodo didelė bėda. Tiesiog nusiteiki, kad niekur nuo jų nepabėgsi ir teks dalytis derliumi“, – sako Gintarė.

Prie garsinių atbaidančių prietaisų, kurie verčia krūpčioti pirmąkart ūkyje apsilankiusius žmones, sparnuočiai labai greitai pripranta ir nebebijo. Žinoma, būtų gerai užtraukti tinklus, bet net ir jie negarantuoja 100 proc. apsaugos, nes paukščiai sugeba pralįsti.

Yra buvę, kad iš vakaro apžiūrėjus sunokusias uogas ir kitą rytą atvažiavus skinti, jau nebūna ko. „Iš pradžių galvojome, kad kažkas vagia, sustatėme kameras, ir tada supratome, kad tikrieji kaltininkai – paukščiai. Jų sulekia pulkais, uogų prisilesa tiek, kad nebepaskrenda“, – pasakoja ūkio šeimininkai.

Planuose – kalibravimas ir automatizuotas svėrimas

Sunkiausias sezonas, kai uogos pradeda nokti vienu metu, nelieka ankstyvų ir vėlyvų veislių skirtumų. Tada ir uogų kaina krenta, ir fiziškai labai sunku suspėti nuskinti uogas. Tokia vasara buvo užpernai, atrodo, kad ir ši vasara gali būti tokia pati.

Per derlingo sezono piką kasdien priskinama apie 3 t šilauogių. Nuskintos uogos iš karto atvėsinamos, tada rūšiuojamos. Kol kas tai daroma rankomis, bet Navagruckai jau užsisakė automatinę kalibravimo įrangą. Rūšiuoti būtinai reikia, nes uogos skirtingo dydžio, tad reikia diferencijuoti ir jų kainą.

Pernai, išgąsdinti pandemijos ir nežinodami, kokie bus reikalavimai darbuotojams (juk uogų su kaukėmis ir pirštinėmis ilgai nepaskinsi), ūkio savininkai jau buvo nusižiūrėję pirkti serbišką šilauogių skynimo kombainą, kuris uogas skintų pučiamo oro srautu. Bet nuo pirkinio susilaikė sužinoję, kad net viename stambiausių Lenkijos šilauogynų (700 ha) kombaino atsisakyta ir vėl skinama rankomis. Šilauogės jautrios prisilietimams, jas nuskinti reikia vienu kekės palietimu, labai švelniai, kad uogos tiesiog nubyrėtų į delną ir kuo mažiau būtų trinamos.

Artimiausiuose ūkio „Šilo uoga“ planuose – ne tik uogų kalibravimas, bet ir kompiuterizuotas svėrimas, kai iš karto į kompiuterinę sistemą suvedami konkretaus žmogaus priskinti produkcijos kiekiai.

Investicijos į ūkį – be pabaigos

„Ko nedarytume, jei būtų galima pakartoti iš naujo? Visada keikiame savo kalną – negalima uogyno veisti tokioje kalvotoje vietoje“, – reljefo svarbą pabrėžia Navagruckai. Įkalnė ir nuokalnė trukdo dirbti technikai, o ant kalvos pasodintiems krūmams nuolat trūksta vandens, mat jis nuteka į pakalnę, net ir lašinė laistymo sistema nepadeda. Labai aiškiai matyti skirtumas net ir pagal krūmus: ant kalno – 1 m aukščio, pakalnėje – dvigubai aukštesni.

Apsaugai nuo šalnų labai praverstų uogyno laistymo iš viršaus sistema, bet tam reikėtų galingo elektros įvado ir didžiulių vandens atsargų. Augintojai ieško būdų ir dar vienai problemai išspręsti – kaip išvaduoti pokrūmius nuo piktžolių, kurios šiltame ir nuolat drėkinamame substrate auga kaip pašėlusios. Per sezoną pokrūmius tenka ravėti mažiausiai tris kartus ir tai daroma tik rankomis, nes kauptukai gali sužaloti paviršiuje išsidėsčiusias šilauogių šaknis.

„Piktžolės yra viena didžiausių blogybių, ir niekas aiškiai nepasako, kaip jas naikinti. Konferencijose ši tema tiesiog neaptarinėjama“, – sako augintojai, kurie šiemet ūkyje ketina išbandyti piktžolių naikinimą karštais vandens garais.

Dar vienas didelis darbas – genėjimas. Krūmai genimi kasmet, vasario–kovo mėnesiais. Tai nelengvas darbas, reikia išmanyti krūmo sandarą, mokėti atskirti žiedinius pumpurus. Genėjimas gelbsti krūmus nuo senėjimo, nes senesnių krūmų uogos pradeda smulkėti. Gerai genimos ir prižiūrimos šilauogės yra ilgaamžės – Virgiui Lenkijoje yra tekę matyti puikiai derantį 35 metų šilauogyną.

Pokrūmių juostą reguliariai reikia mulčiuoti pušų pjuvenomis (eglių netinka). Dabar šį darbą spartina speciali priekaba, kuri veikia pašarų dalytuvo principu. Anksčiau durpėms ar pjuvenoms paskleisti reikėdavo 4 žmonių, o dabar vienas gali visą darbą padaryti.

Ūkis kasmet daug investuoja į plėtrą, šiemet irgi ruošiamas 4,5 ha plotas naujiems uogynams įveisti. Virgius neslepia, kad jo planai ambicingi – po 10 metų šilauoges auginti 50 ha plote. „Vyras nori plėstis ir mus traukia paskui save. O man šiek tiek dėl plėtros neramu, baisiausia – šalnų ir krušos pavojus bei skynėjų trūkumas“, – atvirai sako Gintarė.

Iki šiol jokia parama augintojai nėra naudojęsi, bet dabar norėtų parengti investicinį projektą – reikėtų automobilio su šaldytuvu produkcijai vežioti ir šiltnamio, kuriame būtų galima auginti šilauoges ankstyvajam derliui. Iš Zizėnuose išaugintų uogų vienas Marijampolės vynininkas daro vyną, o Gintarė svajoja pati virti džemą pagal tiksliai technologiškai sukurtą receptūrą. Ne sezono metu pirkėjai nuolat teiraujasi šaldytų šilauogių, tad ateityje ketinama ir apie tai pagalvoti.