Didelę ekologinę ir ekonominę reikšmę turintys raudonieji dobilai visiems žinomi augalai. Galbūt jie natūraliai per amžius augo Lietuvoje, o gal buvo atvežti? Jų istorija labai įdomi.

Raudonieji dobilai (lot. Trifolium pratense L.) yra tik viena iš daugelio rūšių, priklausančių dobilo (lot. Trifolium) genčiai. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, šiai genčiai priskiriama apie 250–300 rūšių augalų. Mokslininkai neturi bendros nuomonės dėl dobilo genties kilmės vietos, todėl kilmei išaiškinti buvo iškeltos kelios versijos. Pagal vieną iš hipotezių ši augalų gentis galėjo atsirasti Šiaurės Amerikoje ir Beringo sąsiauriu migruoti į Aziją, o iš ten toliau plisti į Europos ir Afrikos žemynus.

Vis dėlto daugiausia palaikymo mokslinėje literatūroje yra sulaukusi Otavos mokslininko J. M. Gillett’o hipotezė, kuri kaip dobilo genties kilmės vietą nurodo Viduržemio jūros regioną. Naujausi modernių molekulinių tyrimų duomenys šį regioną įvardija kaip pirminį dobilo genties plėtotės centrą, iš kurio galėjo vykti tolesnė genties rūšių migracija per Euraziją į Afrikos ir Amerikos žemynus. Šią hipotezę patvirtina ir tai, jog Viduržemio jūros regione susitelkusi didžiausia dobilų rūšių įvairovė.

Pasaulyje raudonųjų dobilų paplitimo arealas yra labai platus. Dėl jų paplitimo skirtinguose žemynuose sunku apibrėžti vieną pradinį šios rūšies kilmės centrą. Botaniniu geografiniu požiūriu raudonieji dobilai priskiriami euroaziniam floros elementui, t. y. jie natūraliai paplitę beveik visame Europos žemyne nuo pat Atlanto vandenyno pakrantės iki pietvakarinės Sibiro dalies, įskaitant Uralo kalnų regioną Rusijoje.

Taip pat natūraliai auga Kaukaze, kai kuriuose kituose Vakarų ir Pietų Azijos regionuose. Prie natūralaus paplitimo regionų priskiriama ir Šiaurės Vakarų Afrika, o į kitas pasaulio dalis raudonieji dobilai buvo įvežti (introdukuoti).

JAV mokslininkai mano, kad raudonuosius dobilus į Šiaurės Ameriką Europos kolonistai atvežė prieš 200 metų, o pirmieji pasėliai pradėti auginti apie 1726 metus. Į Argentiną raudonieji dobilai įvežti prieš 100 metų, o Australiją pasiekė 1788 m., pirmiesiems britų naujakuriams atsivežus raudonųjų dobilų sėklų siekiant pagerinti žemės derlingumą.

Dobilų auginimo pradžia Lietuvoje

Kur kultūriniai raudonieji dobilai atsirado ir kada jie pradėti auginti, žemės ūkio literatūroje bendros nuomonės nėra. Vieni tyrėjai kultūrinių raudonųjų dobilų tėvyne laiko Irano kalnynus, iš kur jie vėliau buvo atvežti į Viduržemio jūros kraštus. Kiti mano, kad raudonieji dobilai pradėti auginti Pietvakarių Europoje iš vietinės medžiagos. Pasak rusų ir švedų mokslininkų, raudonieji dobilai Šiaurės Europoje pradėti kultivuoti apie 1650 metus.

Nuo kada Lietuvoje auginami raudonieji dobilai, žinių turima nedaug. Vilniaus universiteto botanikas Juozas Jundzilas, 1791 metais aprašydamas raudonuosius dobilus veikale „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos augalų aprašymas (Opisanie roślin w Prowincyi W. X. Litewskiego, naturalnie rosnących)“ pamini, kad raudonųjų dobilų sėklos labai brangiai mokant parsiųsdinamos iš užsienio dirbtinėms pievoms įrengti.

Tikėtina, kad raudonuosius dobilus pirmiausia pradėjo auginti dvarininkai mėgėjai, užsikrėtę Vakarų Europoje plintančiomis naujovėmis. Tačiau tuo metu auginti dobilus didelė kliūtis buvo vyravusi trilaukė ūkininkavimo sistema. Joje nebuvo vietos dobilams. Esama žinių, kad 1765–1769 m. atkuriamuose Šiaulių ekonomijos palivarkuose mėginta įvesti keturlaukę sėjomainą su pašarinėmis žolėmis. Panašių mėginimų daryta ir kituose dvaruose. Vilniuje leidžiamame dienraštyje „Dziennik Wilenski“ 1815 m. minima, kad raudonieji dobilai buvo auginami sėjomainose Vilniaus gubernijoje.

Pirmą kartą apie raudonųjų dobilų pasėlių plotus Baltijos šalyse sužinoma iš pirmojo gyventojų surašymo 1881 metais. Remiantis šio surašymo duomenimis, tuometinėse Pabaltijo (Estijos, Vidžemės ir Kuršo) gubernijose daugiamečių žolių, sėjamų ariamoje žemėje, pasėlių plotai sudarė 180 123 hektarus. Dar po 20 metų dobilų pasėlių plotai europinėje Rusijos dalyje padidėjo iki 1 mln. 91 tūkst. hektarų.

Iki XIX a. pabaigos raudonųjų dobilų pasėlių plotai mažai didėjo, tačiau nuo XX a. pradžios dobilų auginimas ėmė populiarėti. Prieš Antrąjį pasaulinį karą raudonieji dobilai didžiausią plotą buvo pasiekę 1938 m., kai jų pasėliai buvo užėmę 445 500 ha, t. y. 16,2 proc. visos ariamosios žemės ploto. XX amžiaus pradžioje raudonuosius dobilus pradėjo gausiau auginti ir smulkesni bei vidutiniai ūkiai, todėl dobilų plotai augo. Tačiau XX a. pabaigoje jų auginimas sumažėjo dėl pigių azoto trąšų ir intensyvių javų sėjomainų.

Lietuviškos veislės – nuo Liepsnos iki Sadūnų

Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo raudonųjų dobilų veislių nebuvo išvesta. Pirmosios veislės sukurtos Dotnuvos selekcijos stotyje. Tai ankstyvųjų raudonųjų dobilų veislė Liepsna (1957 m.) ir vėlyvųjų raudonųjų dobilų veislė Kamaniai (1958 m.).

Selekcininkai J. Pivoriūnas ir H. Černiauskas šias veisles sukūrė naudodami tarpveislinio kryžminimo ir masinės atrankos metodus. Veislės Liepsna augalai yra gerai prisitaikę prie Lietuvos klimato sąlygų, gerai žiemoja, gausiai krūmijasi, gerai laikosi mišiniuose su varpinėmis žolėmis. Palyginti su ankstyvaisiais dobilais Liepsna, vėlyvieji dobilai Kamaniai atsparesni žiemos šalčiams, geriau pakenčia rūgščias ir šlapias dirvas ir gana gerai laikosi antraisiais augimo metais. Jų stiebai užauga stambesni, todėl pašaro kokybė šiek tiek blogesnė nei ankstyvųjų dobilų. Abi veislės dėl didelio ir stabilaus derlingumo buvo intensyviai auginamos net 50 metų ir Nacionaliniame augalų veislių sąraše išliko net iki 2007 m.

Valstybiniams veislių tyrimams 1974 m. buvo perduota tarpveislinio kryžminimo metodu sukurta vėlyvųjų dobilų veislė Vėlyviai. Nors veislės Vėlyviai augalai formavo didesnį sausųjų medžiagų derlių negu veislės Kamaniai, tačiau ši veislė registruota nebuvo. Vis dėlto 1985 m. masinės atrankos ir hibridizacijos metodais sukurta tetraploidinė ankstyvųjų raudonųjų dobilų veislė Vyliai. Šios veislės raudonieji dobilai pasižymėjo stambiais stiebais, lapais ir žiedynais, palyginti su diploidinių veislių augalais. Be to, veislės Vyliai augalai buvo atsparesni išgulimui, geriau žiemojo, mažiau išretėdavo antraisiais augimo metais, vienodžiau subręsdavo, nepalankiais metais subrandindavo didesnį sėklų derlių ir buvo atsparūs ligoms.

Tais pačiais tarpveislinio kryžminimo ir masinės atrankos metodais iš tetraploidinių raudonųjų dobilų veislių buvo sukurta ir vėlyvųjų raudonųjų dobilų tetraploidinė veislė Kiršinai, kuriai būdingas stabilus ir didelis sausųjų medžiagų derlius. Taip pat šios veislės augalai geriau žiemojo, mažiau išretėjo antraisiais naudojimo metais, buvo atsparesni ligoms (antraknozei, dobilų vėžiui). Tačiau, palyginti su kitomis veislėmis, Kiršinai užaugindavo mažesnį sėklų derlių.

1995–2006 metais sukurtos keturios raudonųjų dobilų veislės – Arimaičiai, Vyčiai, Radviliai ir Sadūnai. Jos iki šių dienų išlieka populiarios Lietuvos ūkiuose.

Arimaičiai – tai diploidinė vėlyvųjų raudonųjų dobilų veislė, sukurta sukryžminus aštuoniasdešimt skirtingų veislių ir pritaikius daugkartinės atrankos infekciniame fone metodą. Veislės augalai yra atsparesni dobilų vėžiui ir šaknų puviniams, pasižymi ilgaamžiškumu, dideliu sėklų ir sausųjų medžiagų derliumi. Vidutiniais trejų metų veislių bandymų duomenimis, Arimaičiai užaugina vidutiniškai 12,2 t/ha sausųjų medžiagų ir 150 kg/ha sėklų derlių. Arimaičius galima pjauti 2–3 kartus per sezoną, tačiau sėklai reikėtų auginti iš pirmos žolės arba po ankstyvo nupjovimo.

Vyčiai – ankstyva, diploidinė veislė. Šios veislės augalai užauga iki 78 cm aukščio, atsparūs išgulimui. Veislės Vyčiai sausųjų medžiagų derlius siekia 14,8 t/ha, o sėklų derlius net 520 kg/ha. Šiuo metu veislė yra pervadinta nauju vardu – Vytis.

Sadūnai sukurti sukryžminus vertingus augalus, išlikusius infekciniame augyne po daugkartinio atsėliavimo ir atrankos iš daugelio raudonųjų dobilų veislių. Sadūnai yra ankstyvi, 40–60 cm aukščio, atsparūs dobilų vėžiui ir miltligėms, pakantūs atsėliavimui ir duoda gerą sausųjų medžiagų derlių (12,04 t/ha) antrais ir trečiais žolyno naudojimo metais. Veislė tinkama auginti gryna ir mišiniuose su kitomis daugiamečių žolių rūšių veislėmis intensyvios ir ekologinės žemdirbystės ūkiuose.

Radviliai – diploidinė, ankstyva, atspari pašaknio ir vidutiniškai lapų ligoms veislė. Gerai dera antrais ir trečiais naudojimo metais. Palyginti su standartine veisle Arimaičiai, vidutiniškai duoda 7 proc. didesnį sausųjų medžiagų ir 13 proc. didesnį sėklų derlių. Pasižymi gera pašaro kokybe. Žaliųjų proteinų kiekis žydėjimo pradžioje siekia 21,2 procentų. Radviliai tinka auginti vieni arba mišiniuose su kitomis daugiamečių žolių rūšimis. Vis dėlto gaila, kad plačiau ši veislė Lietuvoje neišplito.

Sukurtos veislės – grėsmė laukiniams dobilams?

Sukurtos augalų veislės su naujais požymiais ar savybėmis yra naudingos žmogui, bet jos gali išplisti ir natūraliai gamtoje augančiose laukinėse rūšies populiacijose. Tai ypač aktualu raudonųjų dobilų atveju. Jau šiandien matome, kad natūraliose raudonųjų dobilų populiacijose vis dažniau aptinkama augalų, turinčių veislėms būdingų požymių.

Laukinės raudonųjų dobilų populiacijos reprodukciniu požiūriu yra mažai izoliuotos nuo kultūrinių, juk dažnai matome dobilų pasėlių laukus, kur greta palaukėse ar šalia esančiuose šlaitų pievelėse auga laukiniai raudonieji dobilai. Augdami arti vieni kitų, jie gali kryžmintis, tai lemia abipusį genų srautą ir genetinės įvairovės pokyčius.

Gamtoje kintant raudonųjų dobilų laukinių populiacijų genofondui, prarandami kai kurie joms būdingi genai, išplinta kultūrinių veislių genai, tai lemia genetinės įvairovės skurdėjimą. Galiausiai, laukiniai raudonųjų dobilų genetiniai ištekliai yra svarbi biologinės įvairovės dalis, didžiulis nacionalinis turtas ir selekcijos programų pagrindas.

Iki šiol Lietuvoje nebuvo atlikta plataus masto tyrimų, kurie padėtų atsakyti, ar dar yra išlikusių autochtoninių, t. y. vietinės kilmės raudonųjų dobilų populiacijų. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute pradėti tyrimai, kurie leis nustatyti, kokio tipo raudonųjų dobilų populiacijos šiuo metu vyrauja natūraliose augavietėse.

Mokslininkai pastebi, kad mažėja biologinė įvairovė, tai aktualu daugeliui augalų, tarp jų ir raudoniesiems dobilams. Pagrindinė priežastis išlieka natūralių augaviečių pokyčiai, buveinių nykimo ir fragmentacijos procesai, kurie ypač suaktyvėjo pakitus miškininkystės ir žemės ūkio technologijoms. Matyti tradicinių žemėnaudos formų kaita ir nykimas.

Biologinės įvairovės mažėjimą ypač lemia urbanistinės ir turizmo infrastruktūros plėtra, vandens telkinių pakrančių urbanizacija. Dėl minėtų veiksnių galėjo suintensyvėti genų migracija tarp laukinių ir kultūrinių populiacijų, o tai paskatino ne tik genų dažnio, bet ir raudonųjų dobilų genofondo pakitimus.

Nauji tyrimai leis identifikuoti augalų bendrijas, kuriose telkiasi populiacijos, išsaugojusios tipiškus laukinio raudonojo dobilo požymius, padės įvertinti tokių populiacijų genetinę struktūrą ir įvairovę bei parengti laukinių raudonųjų dobilų išsaugojimo gaires. Šios žinios naudingos ir ieškant naujų genų donorų selekcinėms programoms vykdyti.

Šiuo metu vykdant selekciją dažniausiai naudojamos perspektyvios, tačiau giminingos veislės, o tai didina kultūrinių augalų genetinę eroziją. Bėgant laikui kultūriniai augalai praranda daugelį vertingų požymių, mažėja jų derlingumas, atsparumas kenkėjams ir ligoms. Nauja selekcinė medžiaga galėtų papildyti mažėjantį kultūrinių raudonųjų dobilų genofondą, o atrinkti perspektyviausi laukiniai genotipai bus panaudoti kaip svarbūs genų donorai kuriant vietinės kilmės naujų veislių prototipus.

Pastaruoju metu pradėjus plėtoti ekologinę žemdirbystę ir tvarų žemės ūkį, stengiantis mažiau azotu teršti aplinką ir brangstant energijos ištekliams, pupinių žolių, tarp jų ir raudonųjų dobilų, auginimas tapo reikšmingesnis ir patrauklesnis. Šiuo metu gryni ir mišiniuose raudonieji dobilai auginami apie 36 tūkst. ha (VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro informacinės sistemos duomenys, 2020 m.), o sėklinių pasėlių plotai siekia apie 5 000 ha (Valstybinės augalininkystės tarnybos duomenys, 2020 m.).

***

Lietuvoje natūraliai auga 14 dobilų rūšių, iš kurių vertingiausi ekonominiu požiūriu yra raudonieji dobilai. Jie atstovauja spontaninei (savaiminei) krašto florai, t. y. labai dažni ir visur paplitę vietinės kilmės augalai, įeinantys į daugelio natūralių pievų bendrijų sudėtį.