Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Sovietų Sąjungoje buvo dar kartą peržiūrėta žemės ūkio sistema: atsisakyta kai kurių pertvarkymų, padidintos žemės ūkio produktų supirkimo kainos. Sovietų Sąjungos vadovybė, pasmerkusi ankstesnę žemės ūkio politiką, tuoj pat ėmė kurti naujus grandiozinius planus žemės ūkiui, kurių įvykdymas turėjo likviduoti maisto produktų trūkumą.

Tikintis, kad kolūkiai galės subalansuoti gamybą, produktų pardavimo planai nustatyti keleriems metams į priekį, numatyta už viršplanę produkciją mokėti kelis kartus daugiau.

Dar kartą buvo nurašytos kolūkių skolos ir palūkanos už gautas paskolas. Kolūkiečiams imta mokėti mėnesinės algos, pensijos. Kiekvienai sovietinei respublikai, tarp jų ir Lietuvai, buvo nustatytos produktų pristatymo privalomosios normos, mažiau administruota, kaip vyksta žemės ūkio gamyba. Tai teikė daugiau savarankiškumo žemės ūkio vadovams, svarbiausia buvo įvykdyti „sąjunginį pristatymą“. Tarp kolūkiečių klostėsi supratimas, kad kolūkiai liks, teks sugyventi su tokia sistema. Tokį suvokimą stiprino mokami atlyginimai, galimybė išsaugoti pagalbinį ūkį.

Mechanizavimo ir chemizavimo planai

Kai kurie iš naujų grandiozinių planų buvo tikslingi, bet norimų rezultatų nedavė, nes kolūkinė sistema buvo ydinga iš prigimties. Pirmas mestas lozungas buvo „Prisotinsim žemės ūkį technikos!“. Jo vykdymas keitė ir Lietuvos žemės ūkį, kuriame 1975 m. buvo 29 500 traktorių, 7 100 kombainų, beveik 14 000 sunkvežimių. Jais dirbo 43 500 mechanizatorių, kurie sudarė 16 proc. kolūkiečių. Bet ir jų trūko. Šimtui traktorių teko 85–98 traktorininkai. Technikai įsigyti, remonto dirbtuvėms įrengti kolūkiai imdavo paskolas ir vėl įsiskolindavo. Tik vėl jas nurašius, gavus naujas buvo įsigyjama technikos. Devintojo dešimtmečio viduryje ūkiuose buvo 50 000 traktorių, 12 000 kombainų, 29 000 sunkvežimių. Be dotacijų kolūkiai technikos įsigyti nepajėgė.

Kitas sumanymas buvo pavadintas „žemės ūkio chemizavimo planu“, kurį sudarė dvi dalys: mineralinių trąšų naudojimas ir kenkėjų naikinimas cheminėmis priemonėmis. Per 20 metų Lietuvos laukuose mineralinių trąšų naudojimas padidėjo 4 kartus, buvo išberiama apie 2 mln. t, t. y. apie 800–900 kg /ha. Jas gamino Jonavos azotinių trąšų ir Kėdainių chemijos kombinatai. Trąšų naudojimas davė apie pusę derliaus prieaugio. Jo besivaikant, į krašto dirvas buvo išberiama 3 kartus daugiau trąšų nei vidutiniškai Sovietų Sąjungoje. Trąšos naudotos neefektyviai, nesilaikant tręšimo normų, buvo užteršiamos jų saugojimo vietos. Dalis chemikalų buvo nuplaunama į melioravimo griovius, upelius ir upes, pasiekdavo ežerus. Šie užžėlė, pelkėjo, ėmė nykti žuvys, vėžiai.

Taip sutapo, kad pasaulyje ir Sovietų Sąjungoje gausiai naudotas DDT cheminis preparatas (dustas) įsiveržė ir į Lietuvos laukus. Jo buvo pilama daug ir visur, kaip tobula priemonė nuo bet kokių kenkėjų. Greitai paaiškėjus, kad jis itin kenkia žmonėms, jo atsisakyta ir pasirašyta Stokholmo konvencija, uždraudusi jį naudoti visose šalyse. Be cheminių preparatų neapsieinama, tik būtina griežta naudojimo kontrolė. Jos nebuvo, nes dažnai vadovautasi principu, kad „nuodų kenkėjams per daug nebus“. Naradavos sodininkystės ūkio agronomė pasakojo, kad per sezoną pramoninis obelų sodas purškiamas 15 kartų. Šimtas studenčių per dvi savaites nenuskynė nė vieno sukirmijusio obuolio, „chemizuotus“ obuolius vežė į gamyklas ir net tyreles vaikams iš jų gamino. Nenaudota ir saugos priemonių. Apie pasekmes galima spręsti iš agronomės žodžių: „traktorininkui, kuris purškia, dar tik 40 metų, o jau ne vyras...“

Vienkiemių naikinimas

Dar vienas Lietuvai paskirtas planas numatė visus vienkiemius sukelti į kolūkines gyvenvietes. Jo ištakos siekė 1948 m., kai pradėta drausti naujas statybas vienkiemiuose, buvusius kelti į gyvenvietes. Tada motyvas buvo, kad vienkiemiai – partizanų atramos bazė, neliks jų, neliks ir partizanų. Tuo metu sunaikinti vienkiemių nepavyko.

1966 m. sovietinis režimas nusprendė vienu metu pradėti vienkiemių naikinimą ir žemės melioravimą, taip sudarant didelio ploto laukus. Iki 1985 m. buvo sunaikinti 111 tūkst. vienkiemių, įkurtos 1 092 gyvenvietės, kuriose gyveno 520 400 (44,2 proc.) kolūkiečių. Dar buvo išlikę 145 tūkst. vienkiemių, kurių privalėjo nelikti iki 1990 metų. Toks planas buvo nerealus, nes šalis jau išgyveno ekonominę krizę.

Vieni sodiečiai kėlėsi į gyvenvietes savo noru, svarstydami, gal bus lengviau gyventi, kitus tenkino kompensacija (3 500 Rub kreditas 13 metų, iš kurių 35 proc. negrąžinami). Dar kiti kėlėsi gyventi į miestus, regionų centrus. Nenorintiems keltis buvo grasinama, aiškinama, kad „eis melioracija, vis tiek nugriaus“. Tai buvo amoralus sovietinio režimo elgesys, visiškas dėmesio nekreipimas į žmogų.

Naujose gyvenvietėse pastatyta 113 600 individualių namų. Jų statyba paspartėjo, kai 1976 m. pradėjo veikti Alytaus namų statybos kombinatas, gaminęs tipinius surenkamuosius namus. Kolūkiai buvo skatinami kuo sparčiau kurti gyvenvietes, į jas sukelti visus kolūkiečius. Pirmasis tai padarė Vilkaviškio r. „Šeimenos“ kolūkis. 1972 m. apie tai paskelbė Kauno r. S. Nėries kolūkis (Karmėlavos seniūnija). Vienkiemių naikinimas, gyvenviečių kūrimas kainavo 900 mln. Rub, tai pakeitė tradicinį Lietuvos vaizdą, žmonių gyvenimo būdą. Istorikas V. Tininis visam tam yra pritaikęs taiklų apibūdinimą – „antroji kolektyvizacija – vienkiemių naikinimas“.

Dirvų melioravimas

Nuo 1966 m. prasidėjo didelio masto melioracijos darbai, daugiausia šlapių dirvų sausinimas. Per 10 metų buvo nusausinta apie 2 mln. ha dirvų. Dirbo apie 40 000 žmonių, iš jų apie 12 tūkst. traktorininkų, buldozerininkų, ekskavatorininkų. Visi darbai atlikti valstybės, ne kolūkių lėšomis. Dirbamos žemės plotai padidėjo, daugiau gauta bendrosios produkcijos. Buvo ir neigiamų pasekmių. Dalis darbų atlikta nekokybiškai, nes jau 1981–1986 m. teko rekonstruoti 162 tūkst. ha melioruotų dirvų.

Į melioracijos griovius sutekėdavo trąšos, cheminės medžiagos, tad keitėsi tradicinis kraštovaizdis. Upelių vagos buvo ištiesintos ir jie virto grioviais. Buvo iškertami nukeltų vienkiemių sodai, nedideli miškeliai, krūmai, nyko paukščiai, smulkieji gyvūnai.

Perėjimas prie specializacijos

7-ajame dešimtmetyje buvo nustatyta Lietuvos žemės ūkio specializacija, kuri atkartojo Nepriklausomybės laikų specializaciją – pieno, pieno ir mėsos gyvulininkystė bei kiaulininkystė, taip pat paukštininkystė. Ši kryptis turėjo būti derinama su grūdų, bulvių, daržovių, runkelių ir linų auginimu tiek, kad užtikrintų gyvulininkystės, pramonės poreikius ir aprūpintų gyventojus maisto produktais. Iš esmės pagrindą turėjo sudaryti gyvulininkystė, o augalininkystė – kaip pagalbinė ūkio šaka.

Buvo formuojama ir regioninė specia lizacija. Šiaurės Lietuvoje buvo plėtojama linininkystė, linus augino 23 rajonai. Suvalkijoje – cukriniai runkeliai, apie miestus – daržininkystė. 1975 m. buvo 46 ūkiai, kurie užaugindavo apie 70 proc. daržovių. Palyginti greitai buvo kuriami specializuoti paukštininkystės ūkiai. 1967 m. pradėjo veikti Vievio paukštynas, 1970 m. visiškų pajėgumų pasiekė Rudaminos paukštynas. Jau 1975 m. keturiuose paukštynuose ir 23 valstybiniuose paukštininkystės ūkiuose buvo pagaminama 85 proc. paukštienos mėsos ir kiaušinių.

Gyvulininkystėje pokyčiai prasidėjo apie 1970-uosius. Iki tol buvo statomos palyginti nedidelės karvių fermos vidutiniškai 100 galvijų. Jose galėjo būti laikoma penktadalis karvių. Vėliau imta statyti dideles fermas, kuriose buvo mechanizuotas valymas, šėrimas, pieno melžimo aparatai, vienoje laikoma vidutiniškai 180 karvių.

Nuo 8 dešimtmečio imta kurti tarpūkinius specializuotus gyvulininkystės susivienijimus, kai keletas kolūkių specializuodavosi auginti veršius, buliukus, karves. Pradėta steigti ir stambius kompleksus. 1973 m. Širvintų kiaulininkystės komplekse buvo laikoma 15 tūkst. kiaulių, Ėriškių kolūkyje veikė 900 karvių pieno gamybos kompleksas. 1984 m. veikė 472 pieno ir 32 kiaulininkystės kompleksai, 5 dideli paukštynai... Aštrialiežuviai Lietuvą pavadino „didele ferma“. Joje buvo auginama 2,2 mln. galvijų, 2,5 mln. kiaulių, dar buvo 77 tūkst. arklių ir 62 tūkst. avių. Tuo metu iš kolūkinės karvės vidutiniškai buvo melžiama apie 3 000 kg pieno, iš viso – 3,1 mln. t pieno, gaunama apie 530 tūkst. t mėsos. Nors tradiciškai buvo sakoma, kad Lietuva – žemdirbystės kraštas, bet žemės ūkio produkcijos gamyboje pienas ir galvijų mėsos gamyba sudarė 46 proc., kiauliena – 15 proc., grūdai – 9, bulvės – 6, kiti augalai – 13 proc. Ir dar 80 proc. augalininkystės produktų buvo sušeriama gyvuliams.

Žemės ūkio naudmenos 9-ajame dešimtmetyje sudarė 3,5 mln. ha, iš kurių ariamoji žemė – 2,5 mln. ha. Bendras grūdų derlius svyravo apie 3 mln. t ir buvo priartėta prie pasaulinio standarto – 1 tona grūdų vienam gyventojui. Vienas kolūkis vidutiniškai naudojo 3–4 tūkst. ha, iš kurių ariamoji žemė sudarė 2 900 ha. Daugiausia žemės naudojo Žemdirbystės institutas, net 9 000 ha. 1974 m. grūdų derlingumas siekė vidutiniškai apie 24 cnt/ha, vėliau padidėjo iki 27 cnt/ha ir sustojo – derlingumas kolūkinėje gamyboje pasiekė ribą.

Pašarinių šakniavaisių derlingumas siekė 47 t/ha, bulvių 14–15 t/ha. Augalininkystės produkcija kolūkiams duodavo apie 15 proc. visų pajamų. Realiai jos buvo mažesnės, nes vadinamieji studentų kaimo statybos būriai vasarą kolūkiuose dirbo ne tik statybos, bet ir žemės ūkio darbus (būdamas tokiame būryje pats dirbau įvairius darbus, tik atsisakiau medų kopinėti), rudenį studentai ir kolūkius šefuojančios (globojančios) organizacijos siųsdavo darbininkus nuimti bulves pusvelčiui arba tik už maistą. Atmintyje įstrigęs atvejis iš vieno kolūkio, į kurį būrelis Širvintų buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato darbuotojų atvažiavo juodu katafalku, kuris visą laiką stovėjo lauko gale. Talkininkams tai tebuvo transporto priemonė, tad be jokio širdagraužio pietaudavo ant karsto pakylos.

Pagalbinis ir asmeninis ūkis

Palyginti su Sovietų Sąjungos rodikliais, kraštas augino daug. Grūdų derlingumas buvo dvigubai didesnis nei Sąjungoje, vienam gyventojui buvo primelžiama apie 800 kg pieno, tai buvo 3 kartus daugiau nei Sąjungos vidurkis. Duonos, pieno produktų buvo, mėsos jau pritrūkdavo ir net buvo posakis, kad visa kita išveža, mums lieka kanopos ir tešmenys. Į sąjunginius fondus Lietuva tiekdavo 30 proc. Lietuvoje pagamintos mėsos ir 38 proc. pieno produktų.

Žmones Lietuvoje padėjo maitinti pagalbiniai ūkiai. 1976 m. juose buvo auginama 655 tūkst. galvijų (1989 m. – 544 tūkst.), 571 tūkst. kiaulių (1989 m. – 500 tūkst.) ir per visą laikotarpį apie 5,5 mln. paukščių. Kolūkiečiai augino gyvulius, avis, daržoves, bulves, pajamos iš savo ūkio kartais siekdavo iki 60 proc. visų pajamų. Asmeninis ūkis laikėsi ant moters pečių, nes kolūkyje dirbtas laikas sudarė 40–45 proc. jų darbo laiko, vyrai kolūkyje dirbo po 70–80 proc. laiko. 1970 m. iš kolūkiečių ūkių supirktas pienas sudarė penktadalį viso supirkimo, o 1976 m. – jau ketvirtadalį. 1975 m. iš kolūkiečių supirkta 105,5 tūkst. t mėsos, kuri sudarė 20 proc. supirkimo. Pridėjus asmeninį suvartojimą, vaikų aprūpinimą miestuose, pardavimą turguose aiškėja, kad pagalbinis ūkis gamino 31 proc. Lietuvoje gaminamos mėsos ir 40 proc. pieno. Ir tai turint omeny, kad tam gyventojai naudojo vos 5 proc. žemės. Tiesa, neužmirškime, kad sklypelius dažnai padėdavo įdirbti kolūkio traktorius, ir pašarų iš jų buvo „parsinešama“, ir šienas ruošiamas ne iš savų pievų.

Svarus asmeninio ūkio indėlis kėlė partinių funkcionierių nepasitenkinimą, nes kirtosi su kolūkinės santvarkos pranašumo kanonais. Jie reikalaudavo kovoti su „privačiasavininkiškumu“, net ir nedidelį asmeninių galvijų sumažėjimą traktavo kaip „socialistinio žemės ūkio pergalę“. Mažėjimas buvo, bet jį lėmė perkėlimas į gyvenvietes, migracija į miestus, kaimo gyventojų senėjimas. Pamažu keitėsi ir kolūkiečių atlyginimai. 1970 m. darbadienio užmokestis buvo 4,78 Rub, per metus – apie 992 rubliai. Nuo 1966 m. kolūkiečiams mokėtos pensijos, 1968 m. išeiti į pensiją galėjo moterys nuo 55 metų, vyrai nuo 60 metų. 1975 m. nustatyta už darbadienį mokėti 6,01 Rub (0,5 l degtinės „Ekstra“ butelis kainavo 4,12 Rub), pajamos iš kolūkio sudarė 57 proc. visų pajamų. 1979 m. tik 1 proc. visų kaimo namų neturėjo elektros energijos, daugėjo šaldytuvų, televizorių, skalbimo mašinų, maisto produktus pirkosi parduotuvėse (apie 1970 m. buvo iš esmės nustota namuose kepti duoną).

Kolūkinės santvarkos erozija

Lietuvoje 1989 m. buvo 750 kolūkių, kuriuose dirbo apie 258 tūkst. žmonių, ir 275 tarybiniai ūkiai su 118 tūkst. dirbančiųjų. Juose ėmė ryškėti sovietinės žemės ūkio gamybos erozija, gal irimo požymiai. Kapitaliniai įdėjimai į kolūkius buvo didžiuliai, 1970–1985 m. jie padidėjo 71 proc., bet žemės ūkio produkcijos padaugėjo tik 36 proc. 1978 m. buvo nurašyta 700 tūkst. Rub tarybinių ūkių skolų, kolūkiai atleisti nuo 1,9 mln. Rub skolų. Kolūkinė gamyba neefektyvumą parodė 1980 m., kai buvo supirkta 1,9 mln. t grūdų vietoje planuotų 3 mln. t – 36 proc. mažiau. Ėmė trūkti pašaro, mėsos gamyba smuko 9 proc. ir jos buvo supirkta 12 400 t mažiau nei 1979 m. 1981 m. grūdų derlingumas krito iki 17 cnt/ha.

Tuometinis kompartijos vadovas P. Griš kevičius, atsiskaitydamas Maskvai, rašė, kad imta kepti mažesnio svorio duonos kepalus (0,7–0,9 kg), į tešlą maišomos išrūgos, dedamas modifikuotas krakmolas, kad kepalai atrodytų didesni. Taikant tokias technologijas 1982 m. buvo sutaupyta 549 t miltų ir 68 t cukraus. Tuo metu tai mėginta aiškinti klimatinėmis sąlygomis, bet sunkumai išliko. Tai rodė socialistinės žemės ūkio sistemos krizę, kuri vėliau pasireikš produktų normavimu, talonais prekėms įsigyti. Tuo metu paaiškėjo, kad grūdus pigiau įsivežti iš JAV ir Kanados nei auginti patiems. 1982 m. sovietų priimta „Maisto programa“, kurios pirmoje dalyje buvo numatyta iki 1990 m. visiškai patenkinti gyventojų poreikius „duonos, pyrago ir makaronų gaminiais“ reiškė viena – sistema, praėjus 65 metams nuo jos atsiradimo, nesugebėjo aprūpinti gyventojų duona ir makaronais... Bet kuo buvo blogiau, tuo didesni planai buvo kuriami. 1984 m. Maskva patvirtino šiaurės upių nukreipimo į pietus planą. Taip milžiniškos Obės, Lenos, Jenisejaus upės turėjo būti nukreiptos į Vidurinės Azijos respublikas ir ten užtikrinti laistomąją žemdirbystę. Tai milijardinės investicijos, neįsivaizduojami techniniai sprendimai, jau nekalbant apie globalią klimato kaitą. Laimei, plano nespėta įgyvendinti.

Gamybos kaštai nemažėjo, prievartinis kolūkiečių darbas buvo nenašus. Nedaug didinant maisto produktų kainas, žemės ūkis buvo nuolat dotuojamas. Buvo sakoma, kad jis rentabilus, bet jei toks būtų buvęs, negimtų terminas „mažai rentabilus ūkis“. Jei ne valstybės nurašomos paskolos, kolūkiai nebūtų galėję įsigyti nei technikos, nei statybinių medžiagų, nei trąšų. Taigi, kas sugriovė kolūkius? Jie jau ėmė griūti patys ir sugriuvo kaip ir juos sukūręs socializmas.