Žieminiai javai – vieni pagrindinių, auginamų ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Atrodytų, kada juos sėti, visi seniai žino. Rekomendacijose nurodoma, kad optimalus šių augalų sėjos laikas yra rugsėjo 1–15 dienomis. Vis dėlto, kintant klimatui, šis technologinis parametras turėtų būti peržiūrėtas.

Kultūrinių augalų sėjos laiką lemia ir sudygusios piktžolės. Jų kontrolė javų, kaip ir daugumos kitų augalų, auginimo technologijose užima svarbią vietą. Piktžolių paplitimą pasėliuose lemia gamtos sąlygos ir taikoma agrotechnika.

Lietuvoje žieminių javų pasėliuose dažniausios piktžolės yra daržinės žliūgės (Stellaria media (L.). Vill.) ir bekvapiai šunramuniai (Tripleurospermum inodorum (L). Sch.Bip). Šių dviskilčių piktžolių pastaraisiais dešimtmečiais labai padaugėjo žieminių javų agrocenozėse ir kitose šalyse.

Labai plinta ir vienaskiltės piktžolės. Tai dar labiau skatina padidėjusi javų dalis sėjomainų rotacijoje ir neariminis dirvos dirbimas. Dėl to naudojami didesni herbicidų kiekiai, kartu kyla vis grėsmingesnė problema – piktžolių atsparumas herbicidams. Šiai problemai spręsti tenka ieškoti alternatyvių piktžolių kontrolės būdų.

Vis garsiau kalbama, kad būtina kurti integruotą piktžolių kontrolės strategiją, kuri būtų bent kiek mažiau priklausoma nuo herbicidų. Tokia strategija turi apimti daugiau agrotechnikos komponentų, ne tik herbicidų naudojimo laiką ir būdus, jų rotaciją, mišinius, bet ir kultūrinių augalų veislės parinkimą, sėjos būdą ir – labai svarbų – sėjos laiką. Nuo šio parametro priklauso, ar pasėlis bus konkurencingas, kiek jame sudygs piktžolių.

Vėlinant sėjos laiką, piktžolių mažėja

Tyrimai parodė, kad, vėlinant žieminių javų sėjos laiką, pasėlio piktžolėtumas mažėjo: rugių pasėlyje, sėtame rugpjūčio pabaigoje, piktžolių masė buvo daugiau nei tris kartus didesnė, negu sėtuose po 10–30 dienų.

Žieminių rugių pasėlyje vyravo vienmetės dviskiltės piktžolės: raudonžiedės notrelės, dirvinės našlaitės, veronikos, bekvapiai šunramuniai. Piktžolių skaičius žieminių rugių pasėliuose buvo 7,1–44,2 vnt./m² ir labiau svyravo atskirais metais.

Sėjos laikas turėjo esminės įtakos piktžolių masei. Vėliausiai sėtuose laukeliuose piktžolių masė buvo šiek tiek didesnė dėl to, kad rugiai augo šiek tiek silpniau, visais metais buvo žemesni ir todėl blogiau stelbė piktžoles. Panašias tendencijas aptiko ir mokslininkas V. Petraitis, tyręs žieminių kvietrugių sėjos laiką. Rugių grūdų derlius sumažėjo pasėjus rugsėjo pabaigoje (25 d.). Panašūs rezultatai gauti ir tiriant žieminius kviečius, tik čia sėja buvo vėlinama dar labiau.

Žieminių kviečių sėjos laikas turėjo esminės įtakos ir dviskilčių piktžolių paplitimui pasėlyje: pasėjus trimis savaitėmis vėliau (rugsėjo pabaigoje) 80–100 proc. sumažėjo dirvinių čiužučių daigų, 60– 80 proc. – dirvinių našlaičių ir raudonžiedžių notrelių, 20–30 proc. – kibiųjų lipikų.

Vėliausiai sėtame žieminių kviečių pasėlyje piktžolės (ir dviskiltės, ir vienaskiltės) sudygo tik pavasarį. Sėklos norma turėjo mažesnę įtaką piktžolių daigų skaičiui. Tankiausiame pasėlyje piktžolių skaičius buvo 10–30 procentų mažesnis, negu rečiausiame.

Probleminės piktžolės – peliniai pašiaušėliai ir dirvinės smilguolės

Didėjanti žieminių augalų dalis sėjomainoje kartu su ankstyva sėja sudaro sąlygas plisti naujai probleminei piktžolei javų pasėlyje – peliniams pašiaušėliams. Šios piktžolės mėgsta turtingas maisto medžiagų, sunkesnes dirvas ir kai kuriuose Lietuvos regionuose kelia nemažai bėdų. Tyrimais nustatyta, kad viena iš priemonių, leidžianti apie trečdaliu sumažinti pelinių pašiaušėlių kiekį – vėlinti sėją.

Negalima pamiršti ir dirvinių smilguolių, kurios išplito visoje Lietuvoje ir ne tik žieminių, bet ir vasarinių javų pasėliuose. Dirvinės smilguolės – vienmetės žiemojančios vienaskiltės piktžolės. Šiaurinėje Europoje dirvinių smilguolių sėklos dygsta vasaros pabaigoje bei rudenį ir turi neilgą ramybės periodą. Šių ir kitų piktžolių pagrindinė kontrolės priemonė yra herbicidai, todėl nuolat didėja atsparių jiems populiacijų skaičius, o herbicidų efektyvumas mažėja.

Žieminių kviečių, sėtų skirtingu laiku ir skirtingomis normomis, buvo įvertintas herbicido ALS – inhibitoriaus – efektyvumas nuo dirvinių smilguolių, naudojant jį pavasarį. Anksti (rugsėjo pradžioje) sėtuose retesniuose pasėliuose (2 mln. daigių sėklų hektarui) herbicidų efektyvumas buvo nepakankamas.

Veiksniai, kurie lemia optimalų sėjos laiką:

• dirvos sąlygos – granuliometrinė sudėtis, struktūra, organinės medžiagos kiekis;
• oro sąlygos – temperatūra, krituliai;
• ūkio dydis.

Labai svarbu atsižvelgti į laukų piktžolėtumą – manoma, kad labiausiai piktžolėmis, ypač vienaskiltėmis, užteršti laukai turėtų būti užsėjami vėliausiai.

Kaip koreliuoja sėjos laikas ir sėklos norma

Ankstesnėse rekomendacijose buvo nurodoma, kad, ankstinant sėją, galima būtų mažinti sėklos normą. Ši taisyklė galiotų tada, jei herbicidai būtų naudojami iš rudens. Bandymų rezultatai rodo, kad jei piktžolių kontrolę planuojame pavasarį, nereikėtų žieminių kviečių sėti labai anksti ir mažinti sėklos normos.

Dirvinių smilguolių kontrolei, ypač tuose laukuose, kur šių piktžolių gausu, reikėtų pasėlius purkšti herbicidais iš rudens – taip ne tik išsaugosime derlių, bet ir galėsime panaudoti įvairesnės prigimties veikliąsias medžiagas.

Žieminių javų sėją vėlinti visuose ūkio laukuose nerealu, ypač jei laukų daug, nes dėl kartais nenuspėjamų meteorologinių sąlygų galime ir visai nepasėti, bet laukus, kurie yra ypač užteršti vienaskiltėmis piktžolėmis (dirvinėmis smilguolėmis ir peliniais pašiaušėliais), reikėtų sėti kuo vėliau.

Nereikėtų ir kviečių sėti anksti bei mažinti sėklos normos, jei piktžolių kontrolę planuojame pavasarį. Kita vertus, ankstyvos sėjos kai kurių veislių žieminiai kviečiai linkę labiau išgulti, be to, žiemoja anksti pasėti šie javai prasčiau, palyginti su vėlesnės sėjos augalais.

Piktžolių kontrolė neturėtų apsiriboti vien herbicidų naudojimu – reikia derinti visas priemones, kurios leidžia išlaikyti pasėlį mažiau piktžolėtą: sėjos laiką, sėklos normą, dirvos dirbimą, sėjomainą. Būtina sistemingai apžiūrėti laukus, analizuoti piktžolių rūšinės sudėties keitimąsi, kad būtų galima laiku užkirsti kelią galimoms problemoms.

Sėjos vėlinimas lemia, kad sumažėja kai kurių piktžolių rūšių: taip yra dėl to, kad piktžolės dygsta tam tikru laiku ir gali būti sukontroliuotos prieš žieminių javų sėją, dėl to mažiau sudygs pasėlyje. Kita vertus, vėlyva sėja gali lemti blogesnį pasėlio vystymąsi ar dar blogiau – ūkininkas dėl meteorologinių sąlygų gali nepasėti visai. Todėl kategoriškai teigti, kad visais atvejais palanku vėlinti sėjos laiką, tikrai negalima. Taikant žieminių javų technologijas su ribotu herbicidų naudojimu, sėjos laiko parinkimas gali būti vienas iš piktžolėtumo kontrolės būdų.

***

Labai vėlinant sėją, herbicidas buvo efektyvus įvairaus tankumo pasėliuose. Bandymai ir praktinė patirtis parodė, kad, kai pasėlyje yra dirvinių smilguolių, sėjos vėlinimas yra viena iš agrotechnikos priemonių, mažinančių šių piktžolių paplitimą. Žieminius javus, kuriuose yra dirvinių smilguolių, sėjant anksti, būtina šias piktžoles kontroliuoti iš rudens. Kita vertus, labai suvėlinus sėją, galima apskritai praleisti momentą pasėti žieminius javus. Visi dar prisimename 2017 metus, kai vėlai sėti javai ypač nukentėjo dėl liūčių.