Žemės ūkio mechanikas-inžinierius Gintaras Stašionis ūkininkauja nuo 1990 metų. „Nesu sektinas ūkininko pavyzdys, turiu savo požiūrį į žemės ūkį, kuris daugeliui nepriimtinas. Tačiau gyvenimo patirtis rodo, kad laimingas ne tas, kuris turi daug, bet tas, kuriam užtenka“, – sako augalininkystės ūkio savininkas.

Priekulėje gimęs Gintaras Stašionis Jonavos rajone kurtis pradėjo gavęs vyriausiojo inžinieriaus darbą tuometiniame Žeimių kolūkyje. Tai jam buvo trečioji darbovietė po studijų Žemės ūkio akademijoje. „Ko gero, nepateisinau kolūkio pirmininko Vaclovo Lapės lūkesčių, nes po poros metų atleido dėl etatų mažinimo. Tada ir teko galvoti, kuo užsiimti. Pasinaudodamas Valstiečių ūkio įstatymu paprašiau skirti man 25 ha žemės, vėliau dar 15 ha“, – ūkininkavimo pradžią prisimena Gintaras.

Iš pradžių pyko dėl atleidimo, tačiau niekada nesigailėjo pasirinkto ūkininkavimo kelio, nors dažnai ši veikla, jo žodžiais, buvo panaši į „šokį su kardais“. Ypač sunkiai sekėsi auginti iš kolūkio gautus gyvulius – 10 karvių, kiaulių, mat tuo metu vyravo supratimas, kad ūkininkas privalo visko turėti. Gintaras juokiasi, kad inžinerija ir gyvuliai sunkiai derėjo, nepaisant to, su žmona pirmieji rajone pradėjo vežti pieną parduoti į miestą.

Pirmieji rajone 1991 m. Stašioniai pradėjo auginti cukrinius runkelius, skirdami jiems 10–12 ha. Tais laikais tai buvo labai pelninga kultūra. „Jei runkeliai užderėdavo, visa kita galėjo ir neužaugti, vis vien išgyventume“, – sako ūkininkas, pasakodamas, kad šalia cukrinių runkelių pamažu atsirado bulvės, vėliau – morkos, burokėliai. Bandė net 20 arų tabako auginti, taip pat kvietrugius, miežius, o štai kviečiai nuo pat ūkininkavimo pradžios užima pusę ar du trečdalius naudmenų.

„Sunki buvo pradžia, gal dėl to žmona ir neatlaikė. Išsiskyrėme, kai dukrai sukako aštuoniolika. Vedžiau antrą kartą našlę su dviem vaikais. Dabar trys vaikai mane vadina tėčiu, o du – vardu“, – apie asmeninį gyvenimą pasakoja Gintaras, tarstelėdamas, kad nelengvas ūkio kūrimas greičiausiai ir vaikus išgąsdino – nei du sūnūs, telekomunikacijų inžinieriai, nei dukra finansininkė, šiuo metu gyvenantys ir dirbantys Kaune, kol kas tęsti ūkininkavimo tradicijų nežada. „Vaikams pasakiau, kad manęs nežiūrėtų, mokytųsi ir siektų savo svajonių. Jie taip ir padarė“, – dėl vaikų pasirinkimo ūkininkas kartėlio nejaučiąs.

„Tad ir investuoju atsargiai, o į ūkį žiūriu filosofiškai, nes gerai suprantu, kad viskas turi pradžią ir pabaigą. Parduoti ūkio neketinu, blogiausiu atveju išnuomosiu, gal ateityje anūkai perims“, – svarsto G. Stašionis.

Aria ne visus laukus

Šiuo metu Gintaras su žmona Vida, kurią vadina ūkio vadove, dirba per 150 ha, iš kurių 130 ha sudaro nuosava žemė. Augina žieminius kviečius, rapsus, žirnius, kad turėtų sėklos, jei žiemkenčiai neperžiemotų, sėja ir šiek tiek vasarinių kviečių.

Dirbama žemė geografiškai išsidėsčiusi skirtingose vietose – keturiuose ne vientisuose, o iš kelių laukų sudarytuose 35–38 ha plotuose. Tad ir taiko G. Stašionis keturių laukų sėjomainą, kviečių niekada neatsėliuoja, juos augina dviejuose plotuose, o po jų sėja rapsus ir žirnius.

Konservatyvių pažiūrų žmogumi save vadinantis ir dirvos skutimą žemės knisimui prilyginantis G. Stašionis plūgo ir arimo atsisakyti nežada. Visiškas perėjimas prie minimalaus žemės dirbimo jam nepriimtinas, juo labiau tiesioginė sėja, kuri ypač imli glifosatų naudojimui. „Nepasakyčiau, kad skusti yra pigiau ar greičiau, nes šiuolaikiniai vartomi plūgai yra itin našūs, žemę tvarkingai suaria, net miela žiūrėti. Priešingai nei žvelgiant į su ražienomis suknistus laukus, džiaugiasi akys rudeniniu arimu“, – sako ūkininkas, kasmet ariantis pusę laukų.

Į artas dirvas paprastai sėja žieminius rapsus ir dalį kviečių. Laukus, kuriuose augo žirniai, išdirba diskiniu ir strėliniu skutikliais, išbarsto trąšas ir pasėja kitą dalį kviečių. Tokią pat technologiją taiko ir sėdamas žirnius, kuriuos augina per žiemą paliktose ražienose, mat dalyvauja aplinkosaugos veikloje „Ražienų laukai per žiemą“. Taip kiekvienas iš keturių sėjomaininių plotų dvejus metus neariamas, tada vėl dvejus metus ariamas.

„Tokios technologijos pasiteisino ir pusinis arimas mums labai tinka. Laikausi nuomonės, kad vis vien kas kelerius metus laukus suarti būtina, nes tai geriausias piktžolių, ypač tokių kaip dirsės, smilguolės, tuščiosios avižos, kontrolės būdas“, – įsitikinęs ūkininkas.

Mažinti arimą ir žirnius sėti į neartus laukus jį paskatino klimato pokyčiai. „Ūkininkaujant nuo 1990 m. labai aiškiai matyti, kaip pasikeitė klimatas. Anksčiau apie gegužės 10 d. užeidavo pavasariniai lietūs ir pildavo iki 10 dienų. Dabar apie tai visi pamiršome ir drėgmės, kuri augalams dygti būtina, gegužę labai trūksta. Taip ir išmąsčiau, kad pavasarį laukų arti nereikia, užtenka išdirbti 6–7 cm gyliu, taip neišgarinant drėgmės, ir 5 cm gylyje pasėti žirnius“, – savo technologiniais atradimais dalijasi G. Stašionis. Jo teigimu, klimato pokyčiai verčia galvoti ir apie žieminių kviečių ankstyvesnių veislių paiešką – šiuo metu ūkyje augina Zeppelin ir Skagen veislių kviečius.

Pernai kūlė rekordinį derlių

Nors paprastai G. Stašionis laukus tręšia 6 t/ha kviečių derliui gauti, tačiau pernai byrėjo rekordinis derlius – didžiausias per visą ūkio istoriją: kviečių užskaitomo svorio vidurkis siekė 8 t/ha, rapsų – beveik 4 t/ha, nepaisant to, kad gegužę iškritęs sniegas juos stipriai suguldė. Žirnių derliaus vidurkis siekė 3 t/ha, nors ten, kur buvo sėta atnaujinta sertifikuota sėkla, o ne ūkio gamybos, byrėjo net po 6 t/ha. Pasak ūkininko, pernai derlius buvo toks didelis, kad net netilpo į turimą sandėlį. Beje, tik pernykštis rekordinis derlius leido ūkiui ankstesnių metų nuostolius padengti, todėl Gintarą piktina, jo žodžiais tariant, visokio plauko ekspertų, neskiriančių pelno nuo pajamų, išvedžiojimai apie dideles ūkininkų pajamas ir mokamus mažus mokesčius.

Kol dar derlius laukuose, Gintaras nesiryžta prognozuoti, koks jis bus. „Šiemet į žirnius didelių vilčių nededame, tikrai bus prasčiau nei pernai. Neaišku, kokia bus grūdų kokybė, nes per pieninę brandą stipriai uždžiovino“, – pastebi ūkininkas.

Kadangi ūkyje dirba dviese – G. Stašionis ir vienas samdomas darbuotojas, visus nukultus, ir jei reikia, išdžiovintus, grūdus, taip pat ir rapsus, pila į sandėlį ir patys jų parduoti neveža. „Stengiamės, kad grūdus iš ūkio išsivežtų, nes vežimas atima daug laiko, arba samdome, kad išvežtų. Reikia duoti ir kitiems uždirbti“, – sako ūkininkas. Tiesa, per javapjūtę prie džiovyklos, kurią naudoja ne tik džiovinimui, bet ir sėklai valyti bei supilti į maišus, talkina ir žmona Vida.

Didinti dirbamos žemės plotų neplanuoja

Ūkininkavimo pradžioje nepavykus išplėsti ūkio (Gintaro žodžiais, kadangi jis nevietinis, žmonės iš pradžių nenoriai jam nuomojo žemes), vėliau nusprendė, kad pasiekus tikslą – 100 ha nuosavos žemės, labai plėstis neverta, nes užtenka tiek, kiek turi. Tad ir dabartinėse kovose dėl žemės taip pat nedalyvauja. „Per dešimt vadovavimo Jonavos r. ūkininkų sąjungai metų visko prisižiūrėjau. Kartais net būdavo baisu ir pasibjaurėtina, nesupratau kai kurių žmonių elgesio. Nežinau, ar turtai suteikia daugiau laimės, nes būnant pirmininku pastebėjau, kad didžiųjų ūkių savininkai dažnai yra prasiskolinę ir nelaimingi, tad ar verta taip draskytis plečiant ūkius? Žinoma, jeigu visi bus tokie kaip aš, visai nevyks ūkių plėtra, o tai irgi nėra gerai“, – pastebi G. Stašionis.

Pasak jo, intensyvi plėtra užsuka užburtą ratą, nes, įsigijęs gerokai galingesnės technikos nei reikia, ūkininkas pamato, kad gali padaryti daugiau, todėl puola nuomotis daugiau žemės. Tada turima technika tampa per silpna, tenka vėl ją atnaujinti, įsigyjant šiek tiek galingesnę, t. y. su rezervu – ir taip be galo, jei nesuvokiama, kad gana.

G. Stašionis pritaria Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkams, kad rentabiliausias augalininkystės ūkis yra nuo 250 iki 400 ha, o didesniuose viskas eina žemyn, nes išauga logistika, išlaidos, darbo jėgos poreikis, prasideda socialinės ir aplinkosauginės problemos. „Kas valstybei geriau – savininkai ar samdiniai? Mano galva, turi būti kuo daugiau savininkų, smulkaus verslo atstovų. Gaila, kad pasukome ne tuo keliu, nes dabar kiekviena partija turi savo žemvaldį. Kai daug ūkių, daug savininkų, šeimos gyvena Lietuvoje, vaikai lanko mokyklas, o turto turintys žmonės niekur nebėga, nes tai pririša, vadinasi, sprendžiamos socialinės problemos, migracijos klausimai“, – tvirtą nuomonę išsako ūkininkas, aktyviai dalyvaujantis ir politinėje, ir visuomeninėje veikloje. Jis – Jonavos r. savivaldybės tarybos narys, Žeimių bendruomenės pirmininkas.

Atnaujinti technikos parką padėjo parama

Savo ūkį prie vidutinių priskiriantis G. Stašionis sutinka, kad 150 ha šiek tiek mažoka, norint daryti rimtas investicijas ir gerokai atnaujinti techniką bei ūkio infrastruktūrą, todėl tenka dirbti su senomis mašinomis, dažniau rinktis naudotą techniką. Nemažai metų ūkyje buvo dirbama sena rusiška ir baltarusiška technika, o pirmasis „vakarietiškas“ traktorius buvo 1995 m. gamybos naudotas lenkiškas Ursus, dirbantis ūkyje dar ir dabar – prie jo kabinamas tankintuvas, todėl apautas dvigubais ratais, kad arimų labai nesuspaustų. Antras šio traktoriaus darbas – sukti universalią džiovyklą, mat ji gali veikti elektra arba sukama traktoriaus darbinio veleno.

Kaip vieną pagrindinių ūkio mašinų G. Stašionis įvardija teleskopinį Manitou krautuvą – jį naudotą įsigijo iš Lenkijos, nes ten, jo žodžiais, naudota technika pigesnė nei Lietuvoje. „Sakyčiau, visi, kas į projektus eina, pirmuoju numeriu turėtų įrašyti teleskopinį krautuvą. Jis gerokai sutaupo sveikatos, nes palengvina daugybę darbų“, – sako ūkininkas.

Prieš 8 metus ūkis pasinaudojo ES parama – ji tapo didžiuliu postūmiu technikos parkui atnaujinti. Įgyvendindamas 0,5 mln. litų siekiantį projektą, ūkininkas įsigijo naują vakarietišką traktorių, plūgą, skutiklį, purkštuvą, tręštuvą, mobilią džiovyklą. Beje, tais metais ūkininkas džiaugėsi ypač geru derliumi ir aukštomis supirkimo kainomis (buvo mokama po 700 Lt/t kviečių), tad apsiėjo be paskolų.

„Pagrindinis technikos pasirinkimo kriterijus – kainos ir kokybės santykis, labai nesureikšminant prekės ženklo. Pirmiausia atmetu pigiausią ir brangiausią variantą, tada analizuoju, ką galiu rinktis, būtinai pasikonsultuoju su kitais ūkininkais, tai – pati geriausia rekomendacija. Be to, moku pats virinti ir konstruoti, tad, esant poreikiui, ir kai ką perdaryti pagal save galiu“, – technikos pasirinkimą lemiančius veiksnius atskleidžia Gintaras. Taip jo technikos parke atsirado suomiškas Valtra traktorius, ispaniškas plūgas, lenkiška sėjamoji ir diskinis skutiklis, lietuviškas „Pasvalio agrodilerio“ purkštuvas.

Patenkintas G. Stašionis ir rusišku Don javų kombainu, prieš porą metų įsigytu iš kaimyno, kuris jį laikė kaip atsarginę ūkio mašiną. Tiesa, įsigyti naujesnio modelio galingesnį kombainą nei prieš tai turėjo buvo priverstas dėl per javapjūtę kilusio gaisro. „Per savo ūkininkavimo laiką du Don kombainus sudeginau, nes neišvaliau, kažko nesužiūrėjau. Apmaudu, kad taip nutiko, ypač pykstu ant savęs, kad po pirmojo gaisro atidesnis nebuvau“, – prisipažįsta ūkininkas, guosdamasis tik tuo, kad kombainai nebuvo brangūs.

Įsigijęs kitą kombainą, jį Gintaras šiek tiek patobulino: sumontavo Claas šiaudų smulkintuvą ir kitą, patogesnę, vairalazdę pritaikė. Šių metų patobulinimas – šiek tiek perdaryta perkūlimo sistema, sukonstruojant lygios plokštės dangtelį. Pasak jo, pernai kuliant itin sausus žirnius, daug jų suskaldytų buvo, tad tikisi, kad šis dangtelis, kurį uždėti ir nuimti užtrunka kelias minutes, apsaugos žirnius, taip pat ir rapsus, nuo perkūlimo, o kartu ir nuo suskaldymo.

Artimiausiu metu planuoja ūkininkas dirvožemio tyrimus daryti, kad sužinotų, kodėl kai kuriose vietose augalai vargsta ir prastai auga, taip pat suvienodinti maisto medžiagų kiekį dirvoje. O, kaip pats sako, projektas sielai turėtų būti seno Belarus traktoriaus, kurį anksčiau naudojo bulvių pasėliuose, atnaujinimas iš pagrindų – apie tai vis dažniau pasikalba su darbščiu savo ūkio darbuotoju.