Ateities Europos Sąjungą ir Lietuvą turime matyti žalesnę, labiau skaitmeninę ir atsparesnę. Naujas veiklos sąlygas nustato ekonomikos gaivinimo priemonė „Kita ES karta“ ir Europos žaliasis kursas. Lieka atsakyti į klausimą, kokie sprendimai tinkamiausi einant naujuoju keliu.

Mokesčių politika tiesiogiai prisideda prie šalies ekonomikos vystymosi, o mokesčių instrumentai laikomi viena iš efektyviausių priemonių, sprendžiant įvairias valstybės problemas. Tačiau tūkstančius metų stebimas fenomenas, kai žmonės bando išvengti ar nuslėpti mokesčius. Valstybei iki šių dienų sunku rasti kompromisą tarp valstybės biudžeto pajamų surinkimo ir mokesčių slėpimo bei vengimo juos mokėti. Čia formuojasi loginė grandinė – piliečių poreikiai sukuria valstybę, šiai išlaikyti reikalingos mokesčių pajamos, o sumokėtais mokesčiais sukuriama valstybė grįžtamuoju būdu tarnauja piliečiams.

Mokesčių instrumentai turėtų būti taikomi tinkamai, būtina atsižvelgti į mokesčių mokėtojų ypatumus ir gebėjimus, užtikrinti darbo skatinimą, taupymą, pajamų pasiskirstymo lygybę, investicijų skatinimą ir mokesčių surinkimą ateityje, o kaip grįžtamąjį ryšį piliečiai turi gauti viešąsias gėrybes. Siaurąja prasme galime sakyti, kad viešosios gėrybės – tai šalies gynyba, keliai, švietimas, sveikata ir kt. Plačiąja prasme viešosios gėrybės – tai ne tik valdžios vykdomos funkcijos, bet ir teisė kvėpuoti švariu oru, turėti švarius vandenis, grožėtis kraštovaizdžiu ir atviromis erdvėmis, užtikrinti biologinę įvairovę, džiaugtis stabiliu klimatu, valgyti sveiką ir saugų maistą.

Šiuos tikslus siekia įgyvendinti Europos žaliasis kursas ir nauja ekonomikos gaivinimo priemonė „Kita ES karta“, kurioje 30 proc. ES biudžeto lėšų skirta kovai su klimato kaita. Užtikrinti ES ekonomikos tvarumą ir išspręsti klimato ir aplinkos problemas siekiama ir žaliuoju kursu.

Apmokestinimo praktika labai įvairi

Lietuvos nacionalinės šilumos efektą sukeliančių dujų (ŠESD) apskaitos ataskaitos duomenimis, 2020 m. taršiausi išliko transporto (30,2 proc.), energetikos (28,6 proc.) ir žemės ūkio (21,1 proc.) sektoriai.

Lietuvos ir užsienio mokslininkai žemės ūkio verslus apibūdina kaip išsiskiriantį sektorių dėl specifinio gamybos būdo, kuris turi neigiamą poveikį aplinkai – čia naudojamos trąšos, pesticidai, degalai ir energija. Šie taršos šaltiniai tiesiogiai prisideda prie neigiamų padarinių, kuriuos turime mažinti. Tačiau kaip įvertinti ir pagrįsti teršėjo atsakomybę? Kaip apskaičiuoti padarytą žalą gamtai, kad ji būtų atlyginta? Tinkamai parinktų aplinkosaugos mokesčių taikymas padėtų spręsti šias problemas ir skatintų pereiti prie tvaresnio vartojimo, kuris turėtų būti pigesnis nei taršus gamybos būdas. Skirtingose šalyse taikomi labai įvairūs mokesčiai, kurie turėtų padėti spręsti aplinkosaugos problemas.

Danija išsiskiria kaip šalis, taikanti daug aplinkosaugos mokesčių problemoms, susijusioms su pesticidų, antibiotikų ir stimuliatorių pašaruose naudojimu, vandens švaistymu, spręsti, taip pat taiko anglies dioksido mokestį. Visi šie mokesčiai dera su Europos žaliojo kurso tikslu užtikrinti ekonomikos tvarumą ir išspręsti klimato ir aplinkos problemas.

Trąšų mokesčiai ES šalyse šiuo metu nėra taikomi, Suomijoje, Austrijoje, Švedijoje, Nyderlanduose jie panaikinti 1995–2009 m. Atsižvelgus į tyrimų duomenis, kad trąšų naudojimas sukelia iki 13 proc. ŠESD emisijų, ir įvertinus prognozes, kad sintetinių trąšų naudojimas iki 2030 m. gali padidėti 32 proc., tyrėjai siūlo vėl pradėti taikyti trąšų mokesčius.

Užsienio mokslininkų tyrimai atskleidžia, kad, peržiūrėjus technologinius procesus, trąšų naudojimą galima sumažinti 13–15 proc. neturint įtakos derliui, kai kurie tyrimų rezultatai rodo, kad dalyje ūkių derlius net padidėja.

Trąšų ir degalų mokesčių modeliavimas Lietuvoje

Tyrimas Lietuvos šeimos ūkiuose, modeliuojant trąšų mokestį, atskleidė, kad, peržiūrėjus technologinius procesus, trąšų naudojimą galima sumažinti iki 3 procentų. Didesnis trąšų naudojimo mažėjimas nebuvo modeliuotas, nes tai reikšmingai didintų trąšų kainas rinkoje ir turėtų neigiamą poveikį šeimos ūkių produkcijos savikainai, dėl ko galimai ūkiai taptų nekonkurencingi.

Tyrimas atskleidė, kad, sumažinus trąšų naudojimą taikant trąšų mokestį, apie 70 proc. šeimos ūkių kaštai padidėtų iki 20 proc., palyginti su ankstesniais kaštais, skirtais trąšoms.

Iš trąšų mokesčio surinktos pajamos, kurios, tiriant 100 Lietuvos šeimos ūkių, sudarytų per 400 tūkst. Eur, turėtų būti nukreiptos įgyvendinant Europos žaliojo kurso tikslus.

Tyrime Lietuvos šeimos ūkių atveju buvo modeliuotas ir degalų mokestis, siekiant įvertinti ŠESD mažėjimą iš degalų naudojimo žemės ūkio veiklose. Remiantis užsienio tyrimais nustatyta, kad žemės ūkyje sunaudotų dyzelinių degalų ŠESD koeficientas yra 2,76 kg CO₂ ekv./l. Skirtingose šalyse (Danijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Norvegijoje, Švedijoje) apmokestinant įvairų kurą pagal ŠESD susidarymo kiekį, taikomi tarifai svyruoja nuo 4 iki 62 Eur/t CO₂.

Lietuvos šeimos ūkių atveju buvo apskaičiuota, kad efektyvu būtų taikyti 7,819 Eur/t CO₂ tarifą žemės ūkyje sunaudojamiems dyzeliniams degalams. Pavyzdžiui, jeigu šeimos ūkyje sunaudotų dyzelinių degalų kiekis per metus sudaro 41 551 litrą, kurių vertė (įskaitant ir tepalus) 31 641 Eur, tai, pritaikius mokesčio tarifą 7,819 Eur/t CO₂, ūkininkai, peržiūrėję ūkininkavimo praktiką, technologinius procesus, degalų naudojimą galėtų sumažinti iki 40 305 litrų, už šiuos degalus sumokėti 870 Eur mokestį. Tačiau bendroje kaštų struktūroje degalai kainuotų 30 691 Eur ir pridėjus 870 Eur mokestį, išlaidos būtų 31 561 Eur, t. y. 80 Eur mažesnės, o gauta ekologinė nauda būtų reikšminga.

Aplinkosaugos reformos būtinybė

EBPO rekomendacijose 2020 m. akcentuojama įsisenėjusi problema, kad aplinkosaugos mokesčiai Lietuvoje labai maži. Aplinkosaugos reforma Lietuvoje būtina, kuri prisidėtų ne tik prie klimato kaitos problemų sprendimo, bet ir būtų nukreipta į Europos žaliojo kurso tikslą skatinti veiksmingą išteklių naudojimą ir atkurti biologinę įvairovę.

Surenkamos mokesčių lėšos iš trąšų ir degalų apmokestinimo turėtų būti tinkamai nukreipiamos, įskaitant ir skirtas lėšas pagal ekonomikos gaivinimo priemonę „Kita karta ES“. 2020 m. pateiktos EK Tarybos rekomendacijos Lietuvai pabrėžia skaitmeninės ir žaliosios pertvarkos poreikius, išskiria įsisenėjusias problemas – Lietuvoje nuo 2010 m. ŠESD kiekis beveik nepakito, išteklių našumo rodiklis vienas mažiausių ES, žiedinis medžiagų panaudojimo lygis mažesnis už ES vidurkį. Todėl tikslinės viešosios investicijos turi spręsti šias problemas, kurios turės reikšmingą poveikį aplinkai ir sveikatai, paskatins ekonomikos augimą, atsparumą ir padės atsigauti po krizės.

Viena iš svarbių Europos žaliojo kurso strategijų yra „Nuo laukio iki stalo“, kuria siekiama užtikrinti įperkamą ir tvarų maistą, plėtoti ekologinį ūkininkavimą, apsaugoti aplinką, išsaugoti biologinę įvairovę ir kovoti su klimato kaita. Šiame kontekste svarbūs ne tik aplinkosaugos, bet ir turto mokesčiai. Žemės ūkio verslai užima didelę žemės dalį, o žemės mokestis yra visuomenės interesas – žemė svarbi ne tik maisto produktams gaminti, bet ir dėl atviros erdvės, kraštovaizdžio. Žemės mokestis gali reguliuoti žemės naudojimo intensyvumą, o tai susiję su biologinės įvairovės gyvavimu.

Lietuvoje šiuo metu žemės ūkio paskirties žemei taikomos įvairios lengvatos. Įvertinus, kad taikant žemės mokestį persipina ekonomikos, žemės naudojimo, administraciniai ir socialiniai interesai, visuomet sunku rasti sprendimą, kiek ir kokių lengvatų turėtų būti taikoma žemės ūkio paskirties žemei. Vis tik administraciniu požiūriu žemė negali būti paslėpta, todėl apmokestinimo požiūriu tai skaidriausias mokestis.

EBPO rekomendacijose Lietuvai dar 2018 m. buvo siūloma peržiūrėti turto mokesčius, o lengvatas taikyti tik mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams, deja, šeimos ūkiams, nepriklausomai nuo jų pajamų dydžio, galioja tos pačios lengvatos žemės mokesčiui. EBPO rekomendacijose pabrėžiama išliekanti problema, kad Lietuva tarp EBPO šalių yra mažiausiai surenkanti turto mokesčio dalies ir toliau rekomenduojama išplėsti žemės mokesčio bazę. Galima paminėti pastatų apmokestinimo klausimus, kurie taip pat susiję su turto mokesčių bazės praplėtimu.

Reikšmingos įtakos sprendimams dėl gamybos masto, investavimo ir žemės ūkio subjekto struktūros turi pajamų mokestis, kuris taip pat prisideda siekiant teisingo pajamų paskirstymo, skurdo mažinimo ir geresnės mitybos. EK Tarybos 2020 m. rekomendacijose Lietuvai išskiriama, kad skurdo ir pajamų nelygybės rodikliai vis dar tarp didžiausių visoje ES, o neigiamas COVID-19 pandemijos poveikis šias problemas dar labiau paaštrins. Įsisenėjusios problemos jau ne vienus metus buvo minimos ir EBPO rekomendacijose. Todėl manytina, kad Lietuvoje taikomas pajamų mokestis nėra pakankamo progresyvumo lygio.

Vyriausybė jau pradėjo diskusijas dėl mokesčių lengvatų ir specialiųjų apmokestinimo sąlygų peržiūros, ir trečiąjį šių metų ketvirtį planuojama priimti mokesčių įstatymų pakeitimus. Dabar pats tinkamiausias laikas visiems diskutuoti, remiantis argumentais, kokią matome savo ateitį. Tuo turime rūpintis visi – valdžios atstovai tinkamų priemonių pasirinkimu, jų įgyvendinimu ir tinkamu lėšų panaudojimu, piliečiai ir verslas turi išsakyti savo nuomonę, grįstą argumentais, ir dalyvauti diskusijose dėl mokesčių pertvarkos, taip pat sąžiningai mokėti mokesčius ir užkirsti kelią neleistinoms veikloms. Bendru susitelkimu galėsime įgyvendinti ir Europos žaliąjį kursą, ir atsigauti po pandemijos.

***

Tiriant Lietuvos šeimos ūkius, sumodeliuotas pajamų mokestis, atsižvelgus į skirtingas mokesčių mokėtojų grupes ir jų galimybes mokėti mokesčius:

• šeimos ūkiai, kurių apmokestinamosios pajamos (pelnas) iki 15 tūkst. Eur, turėtų būti neapmokestinami pajamų mokesčiu;
• uždirbantys 15–28 tūkst. Eur turėtų būti apmokestinti 20 proc. pajamų mokesčio tarifu;
• uždirbantys 28–55 tūkst. Eur turėtų būti apmokestinti 27 proc. pajamų mokesčio tarifu;
• uždirbantys per 55 tūkst. Eur turėtų mokėti 40 proc. pajamų mokesčio tarifą.

Tokie taikomi pajamų mokesčių tarifai padėtų mažinti pajamų nelygybės klausimus, užtikrintų mažų šeimos ūkių plėtrą, gerintų mokesčių moralę.