Retas kiemas apsieina be pavėsinės. Ir kaip kitaip: tai poilsio ir laisvalaikio vieta. Kartais – dar ir kiemo puošmena, dailus namo papildinys, žavingas mažosios architektūros akcentas. Bet ar visada gražus ir patogus? Apie tai ir kalbamės su kraštovaizdžio architektu Domu TIMINSKU, šio statinio grožio ir funkcijos derinimo klausimus sprendžiančiu vos ne kiekvieną kartą, kai imasi naujo projekto.

Ar pavėsinė dažnai pageidaujamas statinys, gal galima tenkintis terasa ar veranda? Kada jos reikia, o kada galima ir apsieiti?

Tiesą sakant, negaliu pasakyti, kad vienas ar kitas statinys dominuotų. Lietuviškos tradicijos dažniausiai lemia tai, kad įsivaizduojame terasą prie namų, prie pat lango – išėjai ir iš karto į ją patenki. Tačiau pastaraisiais metais, kai žmonės tiek daug važinėja po pasaulį, jie mato, kad ne visada terasa prie namų yra patogi ir teikia tiek galimybių, kiek terasa ar pavėsinė – čia kaip jau pavadinsime – šiek tiek nutolusi nuo namo.

Taigi, turėdami daugiau fantazijų ir norų bei įsiklausę į patarimus, šiandien dauguma užsakovų terasą nutolina nuo namų. Sprendimai atitolinti terasą darosi populiaresni ir todėl, kad joje gali būti kur kas daugiau patogumo ir įdomių dalykų: ugniavietė, virtuvėlė, kepsninės, kartais net minkštųjų baldų komplektas ir pan. To tikrai nepasidarysime terasoje prie namo. Dar daugiau, mėgavimąsi terasoje prie namo dažnai pakoreguoja mūsų klimato sąlygos. Nes nors ir kaip būtume ištroškę saulės ir šilumos, pietų ar pietryčių pusėje įrengta terasa tampa per karšta, ir ten nemalonu būti. Stogas irgi ne visada padeda, nes Lietuva – ne Egiptas, saulė ne visada zenite, ji eina kampu, ir norint nuo jos apsisaugoti, reikia labai didelio stogo. Statydami pavėsinę, nutolusią nuo namo, turime daugiau galimybių parinkti jai maksimaliai komfortišką vietą.

Nuo ko dar tenka atkalbinėti užsakovus?

Kartais žmonės labai nori pavėsinės prie namų iš pietų pusės, tuomet tenka imtis labai praktiškų argumentų: pasodini žmogų saulėje 10 minučių ir jis staiga supranta, kad klydo. Žmonėms visada lengviausia kažką įrodyti per patirtį. Kitas momentas – dabar labai daug visko randame internete. Prisižiūrėję gražių nuotraukų žmonės to paties nori ir savo kieme. Tokiais atvejais irgi yra ką aptarti ir dėl ko įspėti, nes visai pamirštama funkcija – galvojama tik apie grožį. Bet paprastai visi tie grakštūs dalykai iš lengvų konstrukcijų, su laibomis kolonomis būna iš pietinių šalių, kur siekiama sustabdyti saulės intensyvumą. Mūsų sodybose pavėsinės turi saugoti ir nuo lietaus, ir kartais – nuo sniego, todėl tokios konstrukcijos visai netinka.

Lietuvos sąlygomis konstrukciniai sprendimai turi būti atsparesni, kartu ir grubesni. Stogus atstojančios lengvos grotelės, plevenančios užuolaidėlės, nedažyta vynuogėmis apaugusi pergolė jus džiugins tikrai labai trumpai. Įvykdyti galima bet kokį kliento užsakymą, bet visada norisi, kad jis kuo ilgiau juo džiaugtųsi. Todėl idėjų ir gražių nuotraukų ieškokime, pavyzdžiui, Skandinavijoje.

Pavėsinę žmonės stato turbūt dviem būdais: planuodami statyti namą ir jau prie pastatyto namo, kai pasiilgsta komfortiškesnės poilsio erdvės? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį vienu ir kitu atveju?

Teisingiausia sprendimą priimti statant namą ir aptariant erdvės planavimą su architektu. Tai gali išspręsti labai daug problemų – vėjo, saulės pertekliaus, dydžio ir t. t. Bet nėra blogai kiemą papildyti nauju statiniu, kai namas jau pastatytas. Pasaulio patirtis yra tokia gili ir plati, kad ja pasinaudodami šiandien išeičių galime rasti visais atvejais. Tačiau labiau apgalvoti sprendimai galimi tada, kai vyksta statybos.

Kas lemia pavėsinės dydį, aukštį, formą? Ar yra taisyklės, kurias turėtume žinoti prieš ją statydami?

Turbūt svarbiausia žinoti, ką mes terasoje veiksime. Pirmiausia – funkcija. Esu projektavęs ir labai nedideles terasėles, į kurias ryte einama išgerti kavos ar arbatos ir mėgaujamasi kamerine malonia aplinka. Nedideli statiniai kartais turi savo žavesio, teikia tam tikros elegancijos. Todėl tikrai nereikėtų pasikliauti vien pardavėjų siūlomais sprendimais ir vadovautis kažkokiais standartais. Nes juos pasirinkus kartais galima ir apsigauti.

Jeigu planuojame statyti stalą ir virtuvėlę, tai dažnai prekybininkų siūlomo 3 x 6 m ploto gal ir užtektų, bet jei dar žadame statyti ir minkštąją dalį, tai reikės jau ir 8 metrų ilgio. Taigi funkcija yra pati svarbiausia. Nes lauke tikrai nesinori visko suspausti, be to, nėra logiška – aplinkui erdvė, o čia sėdėsime susispaudę vien todėl, kad kažko iš karto neapgalvojome.

Kita klaida ta, kad žmonės labai taupo pinigus galvodami, kad įsprausime kur į kamputį terasėlę ir jos užteks. Ilgainiui pradedama suprasti, kad į ją užsuki dažniau nei planavai: vilioja gamtos kvapai, garsai, žvaigždės, ir tada tenka graužti nagus, viską didinti ir mokėti iš naujo.

Proporcijos? Esu daręs dviejų arų teritorijoje dvi terasas: vieną prie namo, kitą nutolusią toliau nuo namo su ugniaviete, ir atrodė viskas labai puikiai. Esu daręs labai nedidelę terasėlę prie labai didelio namo su toliau nutolusiu parku, ir jos mažumas nerėžė akies – variantų tikrai daug. Kur kas svarbiau apgalvoti pavėsinės konstrukciją: išlaikyti jos aukštį, stogelio nuolydį, kad konstrukcijų nesulaužytų sniegas, kad vanduo nubėgtų teisingai įrengtais lietvamzdžiais. Be to, svarbi ergonomika. Kad žmogus jaustųsi patogiai, statinio aukštis turėtų būti ne mažesnis kaip 2,5 metro, durys patogios vaikščioti.

Lietuviai mėgsta medį, tad ir pavėsinės dažnai medinės. Kokių yra alternatyvų, kada jų reikėtų ieškoti?

Pasiūla labai didelė ir labai spalvota. Tradicijos ir estetinis žmonių išsilavinimas skirtingas, tad teigti, kad viena geriau nei kita, nederėtų. Juo labiau kad estetinį žvilgsnį dabar dar labiau plečia mūsų kelionės po pasaulį – realios ir virtualios.

Statant pavėsinę, svarbu suderinti didžiosios ir mažosios architektūros stilistiką tarpusavyje, pagalvoti, kiek ji dera ir prie vietovės. Na, pavyzdžiui, modernios architektūros namas gal ir nederės su grubaus kalvio darbo pavėsine, kuri labai tiktų galbūt kur nors kaimo aplinkoje.

Jei kalbėsime apie medžiagiškumą, tai medis labai šaunu, jausmiškai jauku, labai malonu prie jo prisiliesti, tačiau mūsų sąlygomis medis po 5 metų turi būti iš naujo perdažomas, naudojami antiseptikai, o maždaug po 10–15 metų gali prireikti ir perstatyti. Iš pradžių gali atrodyti, kad tai ilgas laiko tarpas, bet laikas bėga labai greitai.

Medinės terasos reikalauja daugiau priežiūros, kuri bus būtina, norint tvarkingo vaizdo. Dabar gyvenimo būdas toks, kad darbui norisi skirti mažiau laiko, o mėgavimuisi – daugiau. Todėl turėkime galvoje, kad ir lauko sprendiniai randa alternatyvų, kurios tarnauja ilgiau ir turi gerą reputaciją. Tai aliuminio konstrukcijos. Jos išsprendžia labai daug klausimų: nereikia lietvamzdžių, konstrukcija labai apibrėžta, aiškios formos, yra įvairių spalvinių sprendimų. Pridengimai roletais, apšvietimas medinėse konstrukcijose gana sudėtingi, o aliuminėse – supaprastinti, integruoti, apgalvoti ir tai irgi reikėtų laikyti jų privalumu. Jos ir lengviau prižiūrimos, bet labiau urbanistinės, kampuotesnės, šaltesnės. Todėl kartais svarbu turėti fantazijos ir rasti specialistą, kuris galėtų patarti, kaip estetiškai suderinti viską tarpusavyje, tada viskas bus gerai.

Kokias klaidas darome įrengdami pavėsinę?

Nereikėtų bijoti įvairių naujesnių medžiagų. Žmonės sako, kad, pavyzdžiui, plastikas su medienos plaušu jau blogai, keistas darinys, bet tai netiesa. Mus pasiekia tos medžiagos, kurios pasaulyje naudojamos jau 10 metų. Nesame tiek inovatyvūs, kad pirmi viską išbandytume, todėl jeigu jau kažkas siūloma naudoti, tai didelė tikimybė, kad išbandyta. Tik reikia suprasti, kur ką naudoti.

Jei jūsų terasa yra šiaurinėje pusėje, tai irgi nėra blogai, bet, pasirinkę maumedį ar kitą medį, turėsite dažniau valyti pelėsį, pažaliavimus, slidžias grindis ir pan. Todėl šiuo atveju geriau būtų pusiau plastikiniai sprendimai arba aliuminio konstrukcijos.

Pietinėse pusėse kaip tik geriau medis, jis sausas, jaukus, šiltas, užlipę net karščiausią vasaros dieną nenudegsite kojų.

Jau buvau užsiminęs apie paveiksliukus iš užsienio. Priminsiu, kad jais vadovautis irgi nerekomenduojama, nes, statant pavėsinę Lietuvoje, pirmiausia reikia galvoti apie kritulius, temperatūrų pokyčius ir pan. Jei terasa su priedangomis nuo vėjo ir laiką joje galima leisti šaltesniu metų laiku, pasirūpinkite šildytuvais – bus jaukiau.

Dažnai nutinka taip, kad žmogus norėjo, planavo, stengėsi, investavo, bet pritrūko žinių ir laukto rezultato nėra – pavėsinė neteikia komforto, joje nesinori būti. Todėl mano patarimas: pasitarkite su specialistu. Galbūt jis ne tik profesionaliai patars, bet ir išplės galimybių akiratį. Juk pavėsinės gali būti labai įvairios: nuo didžiulio skėčio su aliuminio konstrukcija, kolonų su pridengimais iki atskiro namelio tipo pastato. Sprendimų šiandien iš tiesų be galo daug, tad apsiriboti tradicine pirktine medžio pavėsine ar vėjo perpučiama pergole su stogeliu ne visada verta.

Ačiū už pokalbį.